Gyventi tuštėjančiame Panevėžyje taps prabanga

Penktam pagal dydį Lietuvos miestui Panevėžiui statistika negailestinga. Dar prieš ketvertą metų Vyriausybė Aukštaitijos sostinei didmiesčio statusą numatė dviem dešimtmečiams, tačiau optimistines prognozes, kad pavyks išlaikyti tokį vardą pateisinantį 100 tūkst. gyventojų, koreguoja demografinės tendencijos.

Savivaldybės duomenimis, gegužės 1-ąją Panevėžyje deklaravusiųjų gyvenamąją vietą jau tebuvo 99,8 tūkst. Statistikos departamento, skaičiuojančio ne „popierinius“, o realius miesto gyventojus, pateikiamas skaičius dar liūdnesnis – panevėžiečių beliko 91106. Vien per praėjusius metus Aukštaitijos sostinė neteko beveik 2500 žmonių, ir tai yra pats didžiausias nubyrėjimas per pastarąjį penkmetį.

Nuo 2012-ųjų iki 2016-ųjų Panevėžys kasmet prarasdavo po 1100–1600 gyventojų. Įdomu, kad Panevėžio rajone padėtis kur kas geresnė. Pernai iš jo išvažiavo apie 200 gyventojų ir dabar rajone yra 36415 žmonių.

Išeitis – išjungti elektrą

Neigiamos demografinės tendencijos jau netrukus turėtų pakoreguoti situaciją miesto valdžios rūmuose. Įstatymas numato, kad savivaldybėse, turinčiose nuo 50 tūkst. iki 100 tūkst. gyventojų, į tarybą renkami 27 politikai. Šiuo metu Panevėžio miesto tarybą sudaro 31 narys.

Gyventojų skaičius turi įtakos ir miesto vadovų atlyginimams. Panevėžyje nelikus 100 tūkst. žmonių, turėtų vienu koeficientu mažėti mero bei vicemerų darbo užmokestis. Taigi Panevėžio mero atlyginimas siektų 2349 Eur, neatskaičius mokesčių (šiuo metu – 2480 Eur popieriuje), vicemerų – 1957 Eur (dabar – 2088 Eur).

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko teigimu, šie pokyčiai lauktų po poros metų, jei Panevėžyje per tą laiką neįvyktų demografinis proveržis.

„Iki naujų savivaldos rinkimų Panevėžio valdžia gali būti rami. Bet jau į kitos kadencijos Tarybą panevėžiečiai rinktų mažiau narių. Arba Panevėžyje elektrą išjunkite, – juokavo Z. Vaigauskas.

Anot jo, prieš kiekvienus savivaldos rinkimus kurioje nors savivaldybėje dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus tenka koreguoti ir tarybos narių gretas. Panevėžys kol kas į tą sąrašą nebuvo patekęs.

Tiesa, pasak Z. Vaigausko, kai kuriose savivaldybėse, ypač rajonų, matomas atvirkštinis procesas – gyventojų daugėja Kauno, Vilniaus rajonuose.

Statusas nedingo

Panevėžio meras Rytis Račkauskas ramina, esą stiprėjanti emigracijos tendencija nėra vien Panevėžio išskirtinumas, ji būdinga visai Lietuvai. Anot mero, išeitis viena – keisti miesto veidą. Tam miesto vadovas teigia matantis daug dedamųjų.

„Stiprios aukštosios mokyklos veikimas padėtų mums paruošti specialistus, kurių jau dabar trūksta verslui. Antra, darbo vietų kūrimas – bendradarbiaujame su verslu, stengiamės padėti jam kurtis ir plėstis. Tačiau darbas nėra vienintelis motyvatorius renkantis gyvenamąją vietą. Pats miestas turi būti patrauklus ir jaukus“, – mano R. Račkauskas.

Buvęs Panevėžio meras, miesto Tarybos narys krikščionis-demokratas Vitalijus Satkevičius sako, kad, nepaisant neigiamo gyventojų skaičiaus pokyčio, Aukštaitijos sostinė išsaugos didmiesčio statusą, jeigu tik Vyriausybė nesumanys koreguoti šalies bendrojo plano.

„Dėl to, kad Panevėžys yra vienas iš penkių Lietuvos metropolinių centrų, buvo įtrauktas į 2014–2020 m. URBAN programą ir, kartu su kitais didmiesčiais, gavo lėšų savo probleminėms teritorijoms susitvarkyti. Tai, kad nebeturime 100 tūkst. gyventojų, dar nereiškia, kad Panevėžys prarado metropolio statusą“, – „Sekundei“ teigė V. Satkevičius.

Politiko nuomone, gyventojų mažėjimą Aukštaitijos sostinėje gali sustabdyti tik bendra šalies regioninė politika. „Lietuva jau trylika metų yra Europos Sąjungos narė, o kas per tą laiką padaryta, kad žmonės neišvažiuotų, nors, atrodo, į savivaldybes ir investicijos ateina, ir miestai gražėja. Ir iš Airijos visi kažkada bėgo, o dabar ne tik airiai sugrįžta, bet ir imigrantai kuriasi“, – palygino V. Satkevičius.

Traukiantis miestui brangsta pragyvenimas

Socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo prof. dr. Boguslavo Gruževskio teigimu, dėl to, kad kai kuriose teritorijose mažėja žmonių, galvą skauda ne tik Lietuvai. Tokios pačios tendencijos stebimos ir šalyse, kuriose bendras gyventojų skaičius auga.

„Net lietuvių taip pamėgtos Norvegijos valdžiai tenka spręsti klausimą dėl gyventojų emigracijos iš regionų“, – atkreipia dėmesį B. Gruževskis.

Lietuvoje demografinė problema, žinoma, kur kas skausmingesnė nei emigrantų svajonių šalies vardą pelniusioje Norvegijoje. Mokslininkai prognozuoja, kad iki 2 mln. gyventojų Lietuva susitrauks jau 2040 metais, o iki 2080 m. jų bus tik 1,9 mln. B. Gruževskio teigimu, gyventojų mažėjimas koreguoja dvi esmines savivaldybių gyvenimo sferas: darbo rinką ir paslaugų sektorių, tai tuštėjančius regionus įstumia į užburtą ratą.

Mokslininkas perspėja, kad drastiškos nykimo tendencijos turės įtakos pragyvenimo lygiui besitraukiančiose savivaldybėse. Mažėjant gyventojų gresia būtiniausių paslaugų brangimas, taigi gyventi Panevėžyje ateityje gali tapti didelė prabanga.

„Augant gyventojų emigracijai, mažėja darbingo amžiaus visuomenės dalis, darbdaviams toks regionas tampa nepatrauklus, nes susiaurėja galimybės rasti tinkamą specialistą. Demografinės tendencijos turi įtakos ir vartojimo kritimui, o paslaugų gavėjų skaičiaus sumažėjimas ypač skausmingas didesnėms teritorijoms: išlieka infrastruktūra, kurią reikia išlaikyti, pavyzdžiui, keliai, gatvių apšvietimas, atliekų tvarkymas, šildymas. Mažėjant gyventojų neišvengiamai kyla šitų paslaugų įkainiai, todėl besitraukiančiose savivaldybėse pragyvenimas brangsta“, – nykstančių miestų laukiančius iššūkius vardijo profesorius.

Anot jo, problema, kai gyventojus prarandančiuose regionuose nebeapsimoka investuoti į infrastruktūros plėtrą, aktuali visoje Europoje.

Nepatrauklių vietų nėra

Mokslininko teigimu, demografinė situacija keičia gyventojų struktūrą, todėl turėtų keistis ir žmonių netenkančių savivaldybių išlaidų bei paslaugų schema. „Gyventojų netenkančios savivaldybės turi galvoti apie švietimo tinklo optimizavimą – įvertinti, kaip dėl demografinių tendencijų ateityje turės keistis mokyklų tinklas. Tokiuose regionuose auga vyresnio amžiaus žmonių dalis, todėl reikia numatyti jiems reikalingų paslaugų prieinamumą. Migracijai keičiant regiono veidą kiekvieno gyventojo asmeninė atsakomybė mąstyti, kaip sėkmingai prisitaikyti prie aplinkos, kur mažėja darbingų žmonių“, – „Sekundei“ teigė B. Gruževskis.

Anot jo, tokie pokyčiai yra bendros pasaulinės tendencijos pasekmė – visoje Europos Sąjungoje stiprėja didmiesčiai ir didesnio patrauklumo teritorijos. Lietuvoje, pasak mokslininko, išryškėjęs vadinamojo trimiesčio – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – patrauklumas, tačiau likusi Lietuvos dalis akivaizdžiai silpsta. Vis dėlto, profesoriaus nuomone, savaime nepatrauklių teritorijų nėra.

„Pati nepatraukliausia teritorija gali tapti netgi labai patrauklia, jei bus sugalvotas geras investicinis planas. Dažnai tam trūksta iniciatyvos, fantazijos ir susitelkimo“, – pabrėžė B. Gruževskis.

Kaip pavyzdį mokslininkas pateikia Grūto parko Druskininkų pašonėje idėją, kuri kadaise buvusią pelnę pavertė viena lankomiausių vietų Lietuvoje. Investicijų trauka pastaraisiais metais sugebėjo išsiskirti ir Kauno rajonas. B. Gruževskis mano, kad Aukštaitijos sostinė tiesiog kol kas neišnaudojo savo potencialo. „Panevėžio geografinė padėtis viena puikiausių Lietuvoje. Čia yra visos galimybės grąžinti miestui patrauklumą“, – neabejoja profesorius.

Visgi, anot jo, regionų sėkmė priklauso nuo dviejų visiškai lygių vardiklių: vietos ir centrinės valdžios pastangų. „Ne viską gali padaryti vietos valdžia. Kiekviena savivaldybė turi būti įtraukta į derybų kelią dėl investicijų pritraukimo į regionus, šalies mastu sukurta duomenų bazė, kad merai bet kada matytų atnaujintą informaciją apie potencialius investuotojus, pagal vieną standartą parengtas katalogas, kuriame investuotojai rastų visus Lietuvos potencialius objektus ir jų charakteristikas“, – neišnaudotą šansą regionams atgimti dar mato B. Gruževskis.

Daugiau skaitykite naujienos.lt.