Gruodžio mėnesį 66-ąjį gimtadienį švęsiantis H. Daktaras, kuris nuo 1978 m. vadovavo „Daktarų“ nusikalstamai grupuotei, šiuo metu kali Pravieniškių kalėjime. Įkalinimo įstaigos administracija neturi nusiskundimų nuteistuoju – jis ne tik pagarbiai bendrauja su pareigūnais, bet ir aktyviai dalyvauja įvairioje veikloje, ne kartą laikė Konstitucijos egzaminą, dirba medienos ir baldų gamynos ceche darbininku.
Kalėjimo administracija net tarpininkauja, kad nuteistajam skirta griežčiausia laisvės atėmimo bausmė būtų pakeista, paskiriant terminuotą laisvės atėmimą – mano, jog ateityje jis galėtų išeiti į laisvę. Tokia ir yra H. Daktaro svajonė.
„Norėčiau numirti laisvėje: šalia vaikų, anūkų, norėčiau, kad mano mirtis būtų garbingesnė nei čia, kalėjime, sėdint kameroje tarp nusikaltėlių – nėra blogiau nei numirti kalėjime“, – prisipažino H. Daktaras.
Kauno apygardos teismas pirmadienį dar kartą svarstys, ar Kauno mafijos legenda laikomas H. Daktaras, pravarde Hena, išties nėra toks pavojingas visuomenei ir ne anksčiau kaip po 5, bet ne vėliau kaip po 10 metų galėtų išeiti į laisvę. Tiesa, jis abejoja, kad teismas priims jam palankų sprendimą – esą Lietuvoje dar nėra drąsių teisėjų, kurie nuspręstų į laisvę paleisti H. Daktarą.
– Kiekvieną dieną esu arčiau Dievo, – pokalbį pradėjo nuteistasis H. Daktaras. – Man skyrė įkalinimą iki gyvos galvos, valstybė taip nusprendė, turiu gerbti valstybę. Suteikė tokias sąlygas čia gyventi.
– Ką turite omeny – čia blogos kalinimo sąlygos?
– Ne, geros, palyginus su sovietų laikais, kai dešimt metų sėdėjau „padvale“, tai čia normaliai, juk vis tiek civilizacija, einame į Europą, baigėsi komunistų laikai. Viskas normalu – maistą nusiperku, esu lengvoje grupėje, todėl dabar galiu per mėnesį nusipirkti produktų už 300 eurų. Visko užtenka – ir iš namų padeda, ir čia maitina. Kalėjime galima gyventi, bet kalėjimas yra kalėjimas. Kas nieko neturi, tam čia yra gerai, o tie „gyvagalviai“, kurie sėdi po 30 metų, jau net nenori išeiti, jie čia adaptavosi, turi savo guolį, kompiuterį, televizorių, juos išveda į lauką, daugiau nieko jiems ir nereikia.
– Taip, jau jų namai, faktiškai jie net nenori išeiti į laisvę, o kiti nori, kad būtų paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė ir būtų galima išeiti. Tai įsivaizduokite, jeigu 30 metų prasėdėjo, jau neturi nei artimųjų, nei giminių – visi yra išmirę. Ir tokių žmonių daugėja.
– O jūs norite išeiti?
– Pas mane yra keturi vaikai, žmona, motina, septyni anūkai... Nors man viltį suteiktų laisvėje numirti, man jau 66 metai, o jeigu terminuotą laisvės atėmimo bausmę paskirtų ir duotų dar 10 metų sėdėti, jau man būtų 76 metai, kai išeičiau. Viskas, jaunystė baigėsi, jau senėjimo procesas prasidėjęs – kaulai tirpsta, čiurnos tirpsta, oda raukšlėjasi...
– Galvojau, kad ateisite su ramentais, nes anksčiau su jais vaikščiojote...
– Ne, tai, stengiuosi valgyti sveiką maistą, darau mankštą, sportuoju. Anksčiau turėdavau tris terniruotes, dabar tik vieną – erotika tokia. Dabar koja jau sveiksta, pradėjau bėgioti – po 100, 200 metrų nubėgu.
– Mačiau, kad ir balandžius, kaip ir gimtuosiuose Užliedžiuose auginate...
– Ne, čia laukinių priskrenda – juk čia yra trys „lageriai“, ligoninė, visuose juos maitina. Bet vanagas juos labai gaudo – pavasarį, vasarą pusę jų išgaudo. Net mūsų kiemelyje juos gaudo.
– Kaip jūsų diena praeina?
– Keliuosi anksti – 20.30-21 val. būna patikrinimas, o 22.30 val. reikia eiti miegoti, bet aš anksčiau – jau 22 val. miegu. Pamiegu iki 4 val., man ilgiau nesimiega – pas mus yra bendra virtuvė, arbatos atsigeriu, turiu radiją, pasiklausau „Pūko“. Tada 6.30 val. atsidaro durys, mums atneša maistą, o paskui einu iki 8 val. sportuoti. Po to būna rytinis patikrinimas, o kadangi esu turėjęs mikroinsultą, tai galiu tik keturias valandas dirbti. Kai grįžtu iš darbo – vakarienė, tada televizorių pažiūriu, taksofonu motinai, žmonai paskambinu. Prabėga tas laikas – kai turi tokį grafiką, juk nuolatiniame režime gyvenu.
Mūsų kiemelyje yra trys kambariukai, po šešis žmones gyvena, tai pabendrauju su kitais nuteistaisiais, dar darbe su kitais pasikalbu – mėgstu bendrauti. Kai anksčiau sėdėjau vienas kameroje, buvo labai blogai, o kai čia atvažiavau, supratau, kad jau namo noriu.
Pirmadienį man bus teismas – trys jauni teisėjai spręs, ar skirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Bet kas mane išleis? Kuris teisėjas yra toks drąsus, kad mane išleistų? Juk faktiškai tų nusikaltimų nėra – nėra nei palaikų, nei lavonų. Vienas kažkoks „balvonas“ sako, kad aš užmušiau, jis užkasė, bet nežino kur...
– Taip, jis buvo mano pusbrolis. Jis pabėgo į Ameriką, Generalinėje prokuratūroje yra įrodymai, kai „Vilijos“ restorane buvo penkių žmonių nužudymas, jis buvo organizatorius. Todėl ir pabėgo – dvidešimt liudininkų, net sūnus sakė, kad matė jį gyvą Amerikoje. Bet tai niekam neįdomu – liepė mane nuteisti, ir nuteisė.
– Vienas iš aspektų, dėl ko galėtų būti paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, yra kaltės pripažinimas. Bet jūs taip jos ir nepripažinote – tik iš dalies, dėl netikro dokumento, kurį turėjote slapstydamasis Bulgarijoje.
– Taip, tik iš dalies, bet sakiau teismui, kad gerbdamas visų trijų instancijų nuosprendžius, prisipažįstu. Ir Generalinei prokuratūrai rašiau, man sakė – kaip tu nekaltas, jeigu trys teismai pripažino. Tai, aišku, esu kaltas, turiu prisipažinti, kad esu kaltas. Gerai, jeigu paanalizavus, kad aš prisipažįstu, tada tie dvidešimt liudininkų, komisarai, Mongolo sūnus, kurie sako, jog Mongolas yra gyvas, tai jie yra melagiai? Tada jiems turėtų būti keliama baudžiamoji byla?
Yra sena patarlė: nėra lavono, nėra bylos. Bet mano byloje yra kitaip – nėra lavono, o byla yra. Nes jis gyvas. Juk valstybė iš pradžių nuteisė Vertelką, paskui Gaidjurgį, kurie padarė daugybę nusikaltimų, o paskui mane buvo lengva „prastumti“.
– Tai jūsų prisipažinimas yra toks: prisipažįstu, bet neprisipažįstu?
– Taip, „ant dūšios“, atvirai pasakius, man yra „abydna“, kada nors istorija mane išteisins – gal ateis nauja, stipri karta, kuri bus nepriklausoma. Bet jeigu man pasakytų – Henrikai, prisipažink, mes tau duodame terminuotą bausmę, tai, aišku, sakyčiau, kad prisipažįstu.
– Bet tada lieps parodyti, kur užkasėte „Mongolą“...
– Tai parodė tas, kuris pasakė, kad aš jį nušoviau, o jis užkasė. Jis rodė, bet nerado, sako, kad aš perkasiau. O kaip galėjau perkasti, jeigu Mongolas yra gyvas.
– Tai gal žmogus jau numirė, juk narkomanas buvo. Jeigu jį pagautų, jis ateitų kalėti pas mane, bet jis slapstosi. Aš nesislapsčiau, išvažiavau į Bulgariją, galvojau, kad manęs niekas neieško, neįvertinau, koks esu svarbus. O jeigu jis pabėgo į Pietų Ameriką ar kur į Kombodžą, kur ten jį surasi.
– Ilgitės Bulgarijos?
– Ne, ką ta Bulgarija, aš įsivaizdavau, kad esu Lietuvai nereikalingas, išvažiuosiu ir mane pamirš. Ten ir gyvenau – kalnuose yra maži sklypukai, du nusipirkau, galvojau pastatysiu namelius ir vieną parduosiu, liks pinigų. Ten gerai – gamta, kas septintas žodis yra rusiškas, maniau, pradėsiu naują gyvenimą.
Jeigu būčiau žinojęs, kad manęs rimtai ieško, būčiau bėgęs kur nors į Afriką, kur niekas nerastų. Ir net toje pačioje Bulgarijoje būčiau labiau saugojęsis, o juk eidavau valgyti ir į kavines, aišku, ne pačiam centre. Ir pas mane atvažiuodavo...
– Ir sūnus taip atvažiavo, o paskui jį važiavo pareigūnai... Nepykstate ant sūnaus, kad lyg ir per jį jus sučiupo?
– Na, ką jis žinojo – girdėjau gandus, kad pas pareigūnus yra tokia stipri technika, jog jie sūnui „žučioką“ įdėjo ne tik į mašiną, bet ir į visus batus. Jis mašiną buvo palikęs, buvo persėdęs į kitą automobilį, bet kadangi buvo batuose, tai ir atėjo pas mane. Ką jis, vaikas, žinojo...
– Sako, kad jūs bandėte sekti Italijos mafijozių pėdomis, jie jums buvo autoritetai.
– Ne, čia tik žurnalistai taip sako, tai tik reklama, aišku, man buvo įdomu, kaip Corleone, Pablo Escobar gyveno, juk tai neeiliniai žmonės buvo, bet pagal juos gyventi – „šimtas metų“. Žudyti žmones, šaudyti dėl turto, narkotikų – ne man, aš paprastas žmogus. Jie kovojo prieš valstybę, žarstė milijonus, o mes turėjome vieną restoraną „Vilija“, paskui pardavėme ir viskas baigėsi. Tada buvo toks laukinis kapitalizmas – 1990-1993 metai, kai klestėjo kontrabanda. Kas ką norėjo, tą darė.
– Jaunimas ir nežino, kas buvo tie 1990-ieji, gal galite jiems papasakoti?
– Lietuva tapo laisva valstybe – laukinis kapitalizmas, kas ką norėjo, tas tą ir darė – avantiūristams ir aferistams tada buvo labai geri laikai. Aukso amžius, kaip sakoma. Iš Rusijos gabeno metalus, nereikėjo mokėti muitų, mokesčių, – visi kas galėjo, taip ir sukosi.
– Mes irgi – privatizavome „Viliją“, „Putiną“... Dar turėjome verslininką Čiapą, kuris turėjo ryšių, saugumo mokyklą baigęs, buvo neeilinio proto žmogus – veiklus, darbingas, aš net stebėjausi, kaip jis moka kalbėti. Jis ir turgų privatizavo, paskui mums duodavo pardavinėti likerius, šokoladukus, spiritą... Veiksmo buvo daug, tik sukis, nei mokesčių, nei muitų nereikėjo mokėti, niekas neprašė. Važiavo spiritas iš Amerikos per Rygą bačkomis, išmėtai per visur, greitai parduodi. Policijoje buvo „palaida bala“, irgi visi norėjo gerai gyventi. Paskui viskas pradėjo normalizuotis, sustiprėjo „Aras“, kurie atėjo gaudyti, daryti tvarką, nes iš pradžių buvo „bardakas“.
– Bet tuo pačiu „daktarai“ reikalaudavo duoklių iš verslininkų?
– Yra mitas, kad reikalavo. Ne, nereikalavo – kai aš atvažiuodavau į „Viliją“, manęs laukdavo penki šeši verslininkai, kurie prašydavo pagalbos, nes Kaune buvo daug gaujų. Verslininkai „varė“ juodą biznį, jiems reikėjo „stogo“, kad mes padėtume – jeigu „stogas“ yra, viskas gražiai susiklosto, o jeigu nėra, gali „ragas eiti“. Tai tuo laiku visiems reikėjo „stogo“ – tai buvo kaip apsauga. O tie, kas mane pažinojo, ateidavo ir paprašydavo, kad padėčiau. Bet vėliau viskas pasikeitė, teisėsauga sustiprėjo, situacija stabilizavosi.
– Ir jūs galėjote pasukti kitu keliu – dirbti legaliai.
– Taip, tai čia ir yra mano didžiausia klaida. Turėjau tokių patarėjų, kurie sakė, legalizuokis... Bet kažkaip aš tokioj aplinkoj užaugau, mano visi draugai buvo iš nusikalstamo pasaulio, su teisėjais, prokurorais juk nedraugavau, jų nepažinojau, tai taip ir gavosi. Faktiškai man reikėjo pasukti tuo keliu – pažinojau gerų verslininkų, galėjau su jais bendradarbiauti, bizniauti, gal dabar būčiau... Jeigu man duotų naują gyvenimą, tikrai eičiau dirbti verslininku, galima verslą daryti sąžiningai, dorai... Dėl to ir gailiuosi, kad to nepadariau.
– Bet turbūt tada ir kriminaliniai nusikaltėliai būtų jus pasmerkę?
– Aišku, gal prie akių ir nesakytų, bet už jų – tikrai kalbėtų, kad buvai kartu su mumis, o dabar pasidarei „spekuliantas“.
– Ir tada būtumėte turėjęs jiems mokėti duokles, kaip jums anksčiau mokėjo?
– Gal ir reikėtų mokėti, nes kitaip būtų problemų. Ir nesvarbu, kad buvai kitoje barikadų pusėje – reikėtų mokėti. Bet geriau mokėti, nei būti čia, kalėjime. Juk su tais verslininkais, kuriuos pažinojau, normaliai bendrauju, kai kurie ir dabar padeda, o iš nusikalstamo pasaulio tik vienetai belikę. Ne veltui sakoma, kad nusikalstamame pasaulyje yra blogiausi žmonės.
Dabar naujosios kartos atstovai yra kitokie – pas tuos „zekus“ yra kitoks supratimas, dauguma jų remiasi į pinigus, kur pinigai, kur pelnas, tą ir palaiko.
– Na, lygiai tas pats ir jūsų laikais buvo?
– Ne, pas mus buvo garbės kodeksas. Nesvarbu, kad turi pinigų, bet jeigu žmogus yra teisus... Pas mus buvo garbės teismas, mes turėjome palaikyti pagal supratimą, pinigai nebuvo svarbūs. O dabar – kur pinigai, ten ir viskas. Dabar yra tik vienetai, kurie laikosi garbės kodekso. Pavyzdžiui, pas mus buvo iš „daškinių“ ir iš Vilijampolės tokios „razborkės“ – „daškiniai“ buvo teisūs, o mano iš Vilijampolės nebuvo teisūs, mes išklausėme ir pasakėme, kad „daškiniai“ iš Žaliakalnio yra teisūs. Tai jie padėkojo ir išėjo, o tie iš Vilijampolės ir pasakė, kad juk mes esame draugai, kodėl palaikei priešą. Bet pasakiau, kad taisyklės yra vienodos – jeigu jie yra teisūs, juos ir palaikėme. Tada buvo svarbiausia ne pinigai, o garbė. Dabar kur pinigai, ten ir teisybė, visi ieško, kaip naudingiau išgyventi.
– Kai man Klaipėdoje paskyrė įkalinimą iki gyvos galvos, galvojau nesąmonė kažkokia, bet paskui sėdėdamas kameroje pagalvojau – eina sau, iki gyvos galvos, čia man kameroje reikės ir numirti. Man buvo šokas tada, o paskui kažkaip susitaikiau, juk gyvas į žemę nesulįsi.
– Bet teisme net ir apsiverkęs buvote...
– Taip, Aukščiausiajame Teisme, net prašiau... Negalvojau, kad taip bus. Maniau, kad į 20 metų pakeis, juk septyni teisėjai buvo, visi profesionalai. Gerai, aš nusikaltėlis, aš banditas, bet tai reikia įrodyti, o čia įrodymų nėra, visi puikiai supranta. Dėl to manęs net ir į nuosprendžio paskelbimą neatvežė, galvojo, kam čia jam graudintis.
Aišku, kiti sako, kad geriau sušaudyti, bet ne, aš gyvas atsikeliu, kvėpuoju oru. Žinoma, gal ten, danguje, ir yra geriau, nežinau, bet man čia gerai, aš ten dar nenoriu – turiu žmoną, vaikus, susirašinėjame, susiskambiname.
– Su šeima galite ir gyvai susitikti?
– Taip, kadangi esu lengvoje grupėje, kiekvieną dieną galime susitikti ir tris valandas sėdėti prie staliuko. Atvažiuoja žmona, viskas gerai. Dar galiu gauti ilgalaikius pasimatymus. Bet kad pakliūtum į lengvą grupę, turi gerai elgtis, neturėti nuobaudų.
– Bet turėjote – mačiau, kad kartą „pašventėte“, jus aptiko neblaivų...
– Taip, Mindaugo karūnavimo dieną šventėme. Pasitaikė toks variantas, galvojau, rytoj gal numirsiu, kodėl neparagauti. Tada dar nebuvo taikomos lengvatos, o vietiniai iš kažko padarė vietinį raugą, porą stikliukų paragavome.
– O kaip sugavo?
– Tai suprato – darbuotojai nuolat vaikšto, tikrina, tada ir pajuto kvapą. Dar pusę butelio surado ir mus šešis sugavo. Gavome po penkias paras pailsėti.
– Daugiau nebešvenčiate?
– Ne, negalima švęsti. Sovietų laikais buvo kitaip – net administracija pavaišindavo.
– Sakėte, kad dažnai su žmona susitinkate.
– Taip, man verta šį gyvenimą gyventi vien dėl žmonos – Ramutė yra mano rūpintojėlė, angelas. Su ja gyvenu jau 43 metus, ji gryna žemaitė. Dabar ji dirba mano motinos kavinėje, pati daro cepelinus, verda barščius ir kitus patiekalus. Turi veiklos.
– Čia vieni žurnalistai sakė, kad ji bijo mane palikti, todėl kartą jai parašiau laišką – viską parduok ir išvažiuok, mane palik, kam tau vargti. Ir paskui paskambinau taksofonu, kalbėjomės, bet vis tiek širdis drebėjo, ką ji pasakys. Ir paklausiau – ar gavai laišką? Sakiau, palik mane, viską parduok, o ji – sako, į tokius durnus klausimus neatsakau. Tai man net ant širdies palengvėjo, kaip žmona sako, Dievas suvedė, Dievas ir išskirs. Mes prisiekėme vienas kitam, jai tada buvo 18, o man 22 metai, mes vienas kito bėdoje nepaliksime. Ir manęs žmona nepalieka. Net kai buvau kalėjime Sibire, ji net ten atskrisdavo. Mano žmona ištikima. Pavyzdys visoms kalinių žmonoms – negalima draugą palikti bėdoje.
– Labai myli?
– Tai aišku, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kartą kalbėjomės, sakau, aš tave labai karštai myliu, o ji – pabandytum nemylėti.
– Bet jeigu ji būtų nusprendusi jus palikti?
– Tai, žinok, aš gyvenau dėl žmonos ir vaikų. Aš toks esu, man su ja visą gyvenimą buvo labai gerai, todėl ir sakiau, kad jokių pretenzijų neturiu, gali viską parduoti, ką nori daryti, man visada buvo gerai – tu tu nusipelnei. Jeigu jos nebūtų, man nebūtų įdomu gyventi. Viskas tik dėl žmonos, tik dėl vaikų. Nesvarbu, kokia yra mano istorija, bet aš esu šeimos žmogus – šeima man yra viskas. Net jeigu ir dabar ji mane paliktų, jokių pretenzijų neturėčiau. Bet ji sako, kad lauksiu iki galo, ji tiki, jog išeisiu į laisvę.
– Būtumėte palūžęs, jeigu vis dėlto būtų nusprendusi jus palikti?
– Man labai sunku būtų, bet dvasiškai esu labai stiprus žmogus – greitai susijaudinu, susigraudinu, bet esu stiprus. Kai po Dekanidzės sušaudymo sėdėjau mirtininkų kameroje, atėjo jo advokatas ir sako – ruoškis sušaudymui. Tai buvo man pats sunkiausias momentas – pusę metų kankinausi. Pagalvok, mane tada iš restorano paėmė, nuvežė į vienutę kamerą ir uždarė, o tada sako, kad ruoškis sušaudymui. Paskui pagalvojau – Dekanidzę sušaudė pakelta galva, tai ir aš tam pasiruošiu. Ir pasiruošiau, bet po pusės metų atėjo kunigas ir pasakė, kad viskas, daugiau nebus sušaudymų.
– Didelio dėmesio sulaukė žinia, kad jūsų žmona nutarė parduoti pilaitę Užliedžiuose. Kodėl priėmėte tokį sprendimą? Dėl ieškinių, kuriuos iš jūsų priteisė byloje?
– Ir dėl ieškinių, daug žemės iš mūsų paėmė ir pardavė. Iš tikrųjų norime namą parduoti, kad nebūtų to mito, kad Daktaras turi pilį. Tas namas, bokštai jau pasenę, norime parduoti, kad būtų ramu, pavyduoliams iš burnos nebėgtų kraujas.
Tas namas dabar neša tik nuostolius – ten žmona su dukra gyvena. Labai daug reikia mokėti mokesčių, neapsimoka. Kai stačiau tą namą, galvojau, bus laisva Lietuva, kuo didesnis namas, tuo bus geriau.
– Bet parduoti nepavyksta?
– Vieni bijo pirkti, sako, čia juk Daktaro namas. Dabar kažkoks šveicaras milijonierius skambino – mes norime gauti 1,2 mln. eurų, o jis tik pusę sumos siūlo. Ten yra pusantro tūkstančio kvadratinių metrų plotas, o jis duoda tik 600 tūkst. eurų – aišku, jis nori nupirkti pardavimui, kažkiek paremontuotų ir pardavęs gautų didelį pelną. Bet tas namas yra vertas 3 milijonų!
Ten yra labai stiprūs pamatai ir labai kietas molis, tas namas nesugrius, jis tik gali pajuoduoti, kaip tame eilėraštyje sakoma – pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai... Tai jis pelėsiais ir auga, žaliuoja ir žaliuos. Nesugrius.
– Kodėl jame tik žmona su dukra gyvena?
– Vyriausioji dukra pasistatė namą Užliedžiuose, kita dukra išvažiavo į Marbeliją Ispanijoje, ten turi butą, gyvena su profesionaliu boksininku iš Anglijos, o trečia ir jos draugas kartu su Ramute gyvena. O sūnus verslininkas, žinai, – netoli pasistatęs namą.
Aš faktiškai padariau didelę klaidą – galvojau, kad statau didelį namą ir mano visi vaikai gyvens šiuose namuose. Bet niekas nenori kartu gyventi. Kaip tada aš nepagalvojau – juk irgi su tėvu nenorėjau gyventi, gyvenau atskirai. Bet galvojau, kad vaikai man bus artimesni, gyvens kartu. Dabar manau, kad geriau reikėjo tame sklype keturis atskirus namus pastatyti, tada visi būtų gyvenę.
– Ar palaikote ryšį su sūnumi, kuris jums kalint buvo įsivėlęs ne į vieną skandalą?
– Taip, jis normaliai gyvena, stato namus, gerai gyvena, bet faktiškai mūsų santykiai ne tokie kaip su dukromis – jis kitoks, jis nepriklausomas, sako, tu sėdi iki gyvenos galvos, aš esu verslininkas, man truputį trukdo tai...
– Kaip ir atstumia jus?
Taip, iki ribos – nėra taip, kaip būtų sūnus ir tėvas. Jis pasidavęs į verslą, yra kitoje barikadų pusėje – pas jį draugai yra verslininkai. Jis yra protingas, versle gerai gaudosi, turi daug užsakymų.
– Bet, suprantu, jūsų neatvažiuoja aplankyti?
– Na, praeitais metais buvo. Jis labiau bendrauja su motina, močiute ir draugais. Jis toks... Gal į mamą labiau panašus, pirmas vaikas – mamos vaikas. Todėl mano dukros yra labai geros. Visą gyvenimą norėjau, kad pas mane būtų visi sūnūs, bet gavosi trys dukros. Užtat septynis anūkus turiu.
– Tai nyksta Daktarų pavardė?
– Ir sūnus pasikeitė pavardę – užsirašė Doctor. Tai buvo mūsų protėvių pavardė, gal septintos kartos.
– Kokia yra didžiausia jūsų gyveno klaida?
– Tai turbūt ir yra ta klaida, kad gyvenau nusikalstamame pasaulyje. Juk galėjau būti verslininkas. Tikrai būčiau neblogas verslininkas – sąžiningai, garbingai gyvenčiau, nebūtų jokių problemų. Bet juk aš užaugau Vilijampolėje, banditų rajone, tokia buvo aplinka, tai gal ir dėl to taip atsitiko.
– Kaip savo ateitį įsivaizduojate?
– Svarbiausia, kad sveikata nepavestų. Norėčiau numirti laisvėje – tarp vaikų, anūkų, galėtų būti ir garbingesnė mirtis nei čia sėdėti kalėjime tarp nusikaltėlių kameroje. Nėra blogiau nei numirti kalėjime. Teisme prokuroras sakė, kad man dar per anksti yra į laisvę, bet aš norėčiau pasakyti – kad tik nebūtų per vėlu. Gailiuosi, kad ėjau tuo keliu, noriu, kad ir manęs pasigailėtų. Pagalvok, aš sėdžiu 33 metus, o man jau 66 metai – pusę gyvenimo. Tai tiek ir pagyvenau. Dabar suprantu, kad kiekvienas nusikaltimas, kiekviena vagystė veda į kalėjimą, vis tiek ateis atsiskaitymo laikas.
Daugiau H. Daktaro minčių – vaizdo įraše.