„Atėjo momentas, kai verkdama sakiau: „Darykit, ką norit, vežkit, kur norit“, buvau pasiruošusi išeiti iš namų, gyventi nors ir kaime, prarasti gerovę, kad tik pavyktų sustabdyti tą baisų gėrimą. Daugiadienės trukdavo po dvi-tris savaites. Pabudus ryte tokia klaiki savijauta, kad nepaisant nieko norėjosi ją nors trumpam numalšinti alkoholiu. Tačiau galop ir jis nebeveikia. Siaubinga ne tik fizinė sveikata. Atrodo, protas maišosi, emocijos ant ribos“, – DELFI pasakojo Angelės vardu prisistačiusi vidutinio amžiaus moteris.
Jos žodžiais, atsidūręs dugne esi kaip kiužena: „Tik vieni praradę namus ir darbus šlitinėja gatvėje, o kiti tokie pat, gyvena namuose, nors ne tik galvoti, bet ir gerti, valgyti nebegali, sunku net kvėpuoti, kaip laužo kūną. Apibendrinant – košmaras“.
Nežinodavo, kur dėtis iš gėdos
Mokslo aukštumų ir profesinės sėkmės pasiekusi moteris pirmųjų alkoholizmo požymių įžvelgia studijų pradžioje: „Mums atrodė visiškai normalu po studentiško baliaus su draugėmis ir draugais eiti ryte gerti šampano. Šiandien man taip nebeatrodo – normalūs žmonės tiek neprisigeria, kad ryte reikėtų taisyti sveikatą, blogiausiu atveju, geria mineralinį vandenį“.
DELFI pašnekovė prisiminė, kaip būdama 18 metų su draugais gėrė visą naktį, paskui dieną iki tiek, kad neprisiminė, kas ir kaip.
„Pradėdama gerti aš sau duodavau žodį, kad šįkart tai darysiu kultūringai, pasistatysiu gražias krištolines taures, užsidegsiu žvakę, įsipilsiu tauraus gėrimo ir pažiūrėjusi gerą filmą eisiu miegoti. Tačiau visada baigdavosi, kad atsibusdavau su atidarytu antru buteliu, neatsekdama, kada nutrūko mano kontrolė. Tiesiog, turėdavau pasiekti būseną, kai atsijungiu“, – atvira ji.
Po prisigėrimo Angelė jausdavo baisingą graužatį, nežinodavo, kur save padėti iš gėdos, nes nežinia, kam skambino, nežinia, ko prišnekėjo, o nieko neatsimindavo.
Imdavo nedarbingumo lapelius
„Aplinkiniai pradėjo sakyti, kad yra blogai. Aš, aišku, viską neigiau. Bet interneto paieškos sistemose pradėjau suvedinėti žodį „alkoholizmas“. Bendradarbė, su kuria kartais pašvęsdavom, taip pat pripažino, kad turim bėdų. Žmogus, kurio paprašiau atnešti gėrimo į namus, atėjęs pradėjo pasakoti apie Anoniminius alkoholikus, pas kuriuos buvo lankęsis. Artimųjų spaudžiama nuėjau pas psichiatrą, jis nusiuntė pas narkologę, kuri irgi pakartojo, kad reikia vaikščioti į AA susirinkimus. Tačiau, atvirai pasakius, manęs labai labai netraukė Anoniminiai alkoholikai“, – pasakojo ji.
Jos žodžiais, geriančio žmogaus ilgainiui niekur nebetraukia: „Ypatingai paskutiniais metais aš norėjau slėptis, gerti ir kad man niekas netrukdytų. Tiesiog negalėjau net prisileisti minties, kad niekada negalėsiu vartoti alkoholio. Tai man būtų buvęs labai didelis praradimas. Taigi, eiti į vietą, kur apie tai kalbama, man visai nesinorėjo. Ir iš viso nieko nesinorėjo. Buvo pusiau depresija“.
Angelė prisimena, kaip išeities bandė ieškoti pas akupunktūros specialistus, bioenergetikus, net pas būrėją buvo dėl gėrimo.
„Jau visur buvo negerai: ištisiniai tėvų priekaištai, tikrinimai, persekiojimai. Darbe irgi buvo užuominų, kad per dažnai sergu. Iš vieno darbo išėjau nelaukdama, kol išmes, kitame man sumažino krūvį. Nesirodydavau išgėrusi, tačiau buvo nuolatiniai nedarbingumo lapeliai. Paskambindavau savo gydytojai, primeluodavau, kad man aukšta temperatūra, neturiu jėgų ir t. t. Alkoholikai juk manipuliatoriai, gali prisuokti, ko tik nori“, – sakė ji.
Pradėjo gerti namuose, viena
Paklausta, kaip tokiomis sąlygomis pavyko pasiekti profesinių aukštumų, apsiginti mokslinį laipsnį, Angelė pripažino tik per stebuklą išsaugojusi darbą, namus.
„Man pasisekė, kad liko darbas, iš kurio eidama su jumis šnekuosi, liko tie patys namai. Stebuklingai sugebėjau neišparduoti daiktų, baldų. Mes kartais juokaujam, kad alkoholikai yra labai valingos, stiprios asmenybės. Kai išsiblaivo, dažnas gali padaryti nuostabių dalykų. Aš taip pat sugebėdavau viską susitvarkyti. Gelbėjo, kad nereikėjo darbo vietoje sėdėti nuo 8 iki 17 val., kasdien. Matyt, tai leido man išlaviruoti. Tačiau, kai prisimenu tą laikotarpį, pati stebiuosi, kaip neišprotėjau“, – prisipažįsta ji.
Paskutiniais metais Angelė gerdavo vien namuose, į barus nebeidavo: „Ten kažką pameti, kažką kažkas pavagia... Savisauga padiktavo, kad reikia gerti vienai – kad nebūtų incidentų ir kaimynai blogo negalvotų. Daug kas nepatikėjo, kad turiu problemų, nes išgėrusios nėra matę. Atėjusi į vakarėlį išgerdavau pora taurelių ir sakydavau, kad gana. Tačiau važiuodama namo nusipirkdavai ir gerdavau tiek, kiek noriu. Jausdavausi saugi, kad niekas manęs nepamatys, kada noriu atsigulsiu“, – pasakojo Angelė.
Intensyvus gėrimas truko apie dešimt metų ir sutapo su dukters vaikyste, paauglyste. Pasak moters, dukra bandė save gelbėti dalyvaudama jaunimo organizacijų veiklose. Ji suvokė, kad mamai priklausomybė, tačiau nesiliovė tikėti, kad kažkaip iš to išbris.
Esminis supurtymas
Pirmą kartą Angelė bandė mesti gerti be Anoniminių alkoholikų pagalbos. Tačiau pasibaigus Minesotos programai vėl užgėrė, galų gale pateko į psichiatrijos ligoninę.
„Ten kažkas persivertė. Pradėjau konsultuotis su psichologe, melstis. Vienam persikrauti gali padėti nelaimė, kitam – darbo netektis ar atsivertimas. Turi įvykti esminis supurtymas. Aš atsitokėjau ligoninėje – kur su savo moksliniais laipsniais aš esu ir ką čia darau? Galėčiau sakyti, kad mane sustabdė Dievas, tačiau ne visiems bus priimtina, per daug mistiška. Bet kito atsakymo aš neturiu“, – sakė vilnietė.
Po trejų metų – vėl atkrytis. Visą naktį gėrė, o rytą atsikėlusi su siaubu, kad vėl viskas bus taip pat, nuėjo į Anoniminių alkoholikų susirinkimą. Pasiryžo į susirinkimus vaikščioti kiekvieną dieną.
„Bronchitu susirgusiam žmogui tam tikrą laiką, tam tikromis valandomis privaloma gerti antibiotikų. Sveiko proto žmogus paiso gydytojo nurodymų, nes nori išgyti. Taip pat ir alkoholikui svarbu eiti į AA susirinkimus, sveikti per 12 žingsnių programą“, – dabar mano vilnietė.
Po paskutinio atkritimo ji suprato, kad kito kelio nėra, nes išbandytos visos įmanomos priemonės, netgi vadinamoji „torpeda“. Jos esmė – baimė mirti išgėrus alkoholio.
„Nemanau, kad yra veiksmingų visiems tinkančių vaistų nuo alkoholizmo. Jų išradėjas būtų apdovanotas Nobelio premija“, – mano Angelė.
Anoniminių alkoholikų paslaptis, vilnietės nuomone, – buvimas tarp žmonių, sergančių ta pačia liga, norinčių pasveikti. Matant sveikimo pavyzdžių ateina viltis ir įkvėpimas.
„Išeitis yra. Pradėjus taikyti 12 žingsnių programą, keičiasi vertybių sistema, net asmenybės bruožai, nes šiaip alkoholikai yra baisūs egocentrikai ir savanaudžiai. Kai pripažįsti, kad esi ligonis, padedant 12 žingsnių programai supranti, kad nereikia visko kontroliuoti. Yra Dievas, Jo valiai ir patiki savo gyvenimą. Peržiūri praeitį, smulkiai išrašai pykčius, baimes, padarytas žalas, įvertinant savo kaltę, pasikalbi apie tai su kitu pasveikusiu alkoholiku, pasiryžti kiek įmanoma atitaisyti skriaudas, kurias esi padaręs, ir toliau gyveni su laisve, kad esi minimaliai kažkam skolingas, kad viskas sutvarkoma, kad pasaulis nėra toks blogas. Stebi save, kad negrįžtų senasis mąstymas – „Viskas man, pagal mane, aš pareguliuosiu“. Vakare peržvelgdamas dieną įvertini savo būsenas, jei pasireiškė baimė ar pyktis, analizuoji, bandai suprasti, ant ko ir dėl ko pyksti, kokie tavo būdo bruožai ar savybės tą pyktį sukėlė, nes dažniausiai mūsų pyktis ir nuoskaudos kyla iš pačių egocentrizmo ir savanaudiškumo, nereikia toli ieškoti. Pripažinusi, kad esu bejėgė, o stipresnė jėga yra Dievas, aš klaupiuosi ant kelių ir prašau Jo pašalinti tai, ko pati nepajėgiu“, – kalbėjo Angelė.
Kai blogai, bet žinai, kodėl ir kaip tai pataisyti, gali padėti ir kitam žmogui. Anoniminių alkoholikų pagrindinis tikslas – pagalba kitam alkoholikui. „Mano tikslas nėra mesti gerti, nes aš jau seniai mečiau. Dabar mano tikslas AA – padėti žmonėms, kurie kankinasi, kaip kažkada kankinausi aš“, – sakė daugiau nei 8 metus blaiviai ir sėkmingai gyvenanti moteris.
Kelis kartus per savaitę lankanti AA susirinkimus, Angelė dabar dalijasi savo patirtimi su kitomis moterimis, padėdama vykdyti 12 žingsnių programą, kurios esmė - „Pasitikėk Dievu, išsivalyk namus ir padėk kitam“.
Moterims priklausomybė vystosi greičiau
Yra pastebėta, kad moterims priklausomybė nuo alkoholio vystosi greičiau nei vyrams. Kaip rodo tyrimai, alkoholio koncentracija moterų būna kraujyje daug didesnė nei vyrų, net jei išgeriamų svaigalų kiekis – tas pats, nes moterų organizme mažiau vandens, mažesnė kūno masė, mažiau aktyvūs fermentai, atsakingi už alkoholio skaidymą.
Moterų alkoholizmas ne taip krinta į akis, kaip vyrų. Be to, moterų potraukis alkoholiui dažnai laikomas ne liga, o gėdingu potraukiu, todėl moterys paprastai slepiapriklausomybę nuo alkoholio, geria slapčia, vienos.