Apie biseksualumą – DELFI interviu su tyrimą apie biseksualų patirtis ir biseksualios socialinės tapatybės formavimąsi Lietuvoje Lietuvoje atlikusia Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos doktorante, lyčių santykių ir seksualumo tyrėja Darja Lyzenko.
– Kas yra seksualinė orientacija?
– Kalbėdami apie žmonių seksualumą, visų pirma turėtume išsiaiškinti dvi esmines kategorijas – kas yra seksualinė orientacija ir kas yra seksualinė elgsena. Seksualinę orientaciją sudaro seksualinių fantazijų, emocinių jausmų ir seksualinės elgsenos mišinys, tai yra, apie ką mes seksualine prasme svajojame, ką mes mylime ir su kuo mylimės. Iš viso yra trys seksualinės orientacijos – heteroseksualumas, biseksualumas ir homoseksualumas.
Seksualinė elgsena labiau apibrėžia pačius seksualinio pobūdžio veiksmus, pvz., aseksualumą, sadomazochizmą, pedofiliją, zoofiliją ir pan. Kaip matome, už kai kurias seksualines elgsenas žmogus gali būti teisiškai baudžiamas ir socialiai smerkiamas. Už seksualinę orientaciją to neturėtų būti, kadangi tai nėra tiesiogiai tarpusavyje susiję dalykai.
– Ar yra žinoma, kokia visuomenės dalis gali būti biseksuali?
– Priešingai negu heteroseksualumo ar homoseksualumo atvejais, į klausimą apie biseksualumą atsakyti sunku. Viskas priklauso nuo to, kaip mes jį apibrėžiame. Jeigu biseksualumą traktuojame labai plačiai kaip seksualinių fantazijų ir/arba seksualinio pobūdžio santykių tiek su vyrais, tiek su moterimis turėjimą, tai biseksualių žmonių dalis visuomenėje gali gerokai viršyti 50 proc. Tačiau jeigu mes biseksualumą apibrėšime kaip gebėjimą patirti tiek meilės, įsimylėjimo jausmus, tiek fizinį potraukį abiems lytims – minimalus biseksualų skaičius gali siekti 3-5 proc. žmonių populiacijos.
Aišku viena – biseksualių žmonių visuomenėje yra ne mažiau nei homoseksualių. Kad labiau įsivaizduotumėte, kaip tai pasireiškia tikrovėje, galiu pateikti tokį pavyzdį: išeikite gatvę ir skaičiuokite visus iš eilės praeivius nepaisant jų lyties ir amžiaus – vidutiniškai bent kas 10-tas iš jų bus arba biseksualus, arba homoseksualus.
– Tyrėte sunkumus, su kuriais Lietuvoje susiduria biseksualūs asmenys. Kokie tie sunkumai?
– Vienas iš pagrindinių sunkumų, su kuriais susiduria biseksualūs asmenys Lietuvoje – iš jų orientacijos išplaukiančio gyvenimo būdo stereotipizavimas ir abejojimas jų orientacijos tikrumu. Tai jaučiama tiek iš heteroseksualų, tiek iš homoseksualų pusės.
Pavyzdžiui, heteroseksualūs asmenys gali traktuoti biseksualius asmenis (ypač moteris) kaip lengvabūdiškus, pasileidusius. Kartais galvojama, kad biseksualai tiesiog nori paįvairinti seksualinį gyvenimą ir panašiai. Tuo metu homoseksualai apskritai gana dažnai vengia „susidėti“ su biseksualiais asmenimis dėl panašių priežasčių – jie laiko juos nepatikimais, neapsisprendusiais, bijančiais pripažinti sau „tikrąją“ (t.y. homoseksualią) orientaciją. Tad nesunku pastebėti, jog biseksualių žmonių lytinė esybė yra kvestionuojama tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, kas apsunkina biseksualams buvimą atvirais su savo partneriais, draugais, artimaisiais.
– Kaip apibūdintumėte biseksualų padėtį Lietuvoje? Ar ji geresnė už homoseksualų?
– Bendrai apie padėtį ir apie bifobijos – išankstinių neigiamų nusistatymų biseksualių žmonių atžvilgiu) – paplitimą kalbėti sunku, kadangi mano atliktas tyrimas yra kokybinis, o ne kiekybinis. Tai reiškia, jog tyrimo rezultatai parodo tik vienokių ar kitokių reiškinių egzistavimą, bet menkai ką sako apie jų paplitimą visuomenėje.
Ar padėtis geresnė, ar blogesnė, yra labai sąlyginis dalykas ir priklauso nuo to, apie kurį aspektą kalbame. Kalbant bendrai, tampa akivaizdu, jog dėl biseksualios orientacijos tokie asmenys turi daugiau galimybių slėpti savo tikrąją tapatybę. Pavyzdžiui, biseksuali moteris nuoširdžiai mylėdama vyrą gali už jo ištekėti (arba tiesiog gyventi su juo partnerystėje), paimti pavardę su galūne „-ienė“ ir tikrai mažai kam ateitų į galvą mintis, jog ji gali būti biseksuali. Tad kalbant iš šios perspektyvos tokioje homofobiškoje šalyje kaip Lietuva biseksualiems asmenims sąlygos yra palankesnės negu homoseksualams.
Tačiau ta pati priežastis – galimybė laviruoti tarp tapatybių – yra problema visuomenės atžvilgiu, kadangi pasirinkdami iš pirmo žvilgsnio lengvesnį kelią, tokie biseksualūs žmonės neskatina socialinių pokyčių ir tokiu būdu pralaimi pati visuomenė.
– Savo tyrime pastebite, kad apie biseksualus Lietuvoje išvis mažai kalbama, jie tarsi neegzistuoja. Kaip manote, kodėl?
– Tai susiję su keliais dalykas. Biseksualumas iš esmės slypi po trimis savotiškais šydais. Pirmasis šydas liečia tiek heteroseksualus, tiek homoseksualus, tiek biseksualus – tai bendra seksualumą gaubianti uždanga. Juk seksualumas apskritai kaip tema Lietuvos visuomenėje, dar kalbant ir apie sovietinius laikus, ilgą laiką buvo tabu. Tuomet net apie heteroseksualių žmonių seksualumą buvo beveik nekalbama.
Vėliau į viešąjį diskursą pamažu ėmė skverbtis informacija apie seksualumą, tačiau ji toli gražu neatspindėdavo šios sąvokos platumo, įvairialypiškumo – juk seksualumas yra netolygu seksui, bet kur kas daugiau – ir iš esmės tos žinios ir apsiribodavo „sekso patarimais“ ar pasiūlymais „kaip prisivilioti svajonių vyrą/moterį“.
Antrasis šydas gaubia neheteroseksualumo temą. Tai reiškia, jog jeigu ir būdavo prabylama apie kažką, kas yra už „normos“ ribų, tai būdavo kalbama apie homoseksualumą: visi, kas yra nehetroseksualai, yra homoseksualai: „nenormalūs“, „iškrypę“ ir taip toliau. Būtent čia ir glūdi trečiasis šydas – tarp neheteroseksualų be homoseksualių žmonių dar yra ir biseksualai.
– Lietuvoje turime viešai prisipažinusių homoseksualų. O kaip su biseksualais?
– Kalbant apie prisipažinusius homoseksualus, būtų tiksliau vartoti sąvoką „išviešinti homoseksualai“ (angl. outing, o ne coming-out). Prieš šiems žmonėms pripažįstant savo homoseksualumą viešai, įvairiais žiniasklaidos kanalais jau buvo pasklidusi beveik neginčijama informacija, liudijanti apie šių asmenų neatitikimą heteronormatyvumui.
Tad iš esmės jiems nieko kito nebuvo likę kaip pasakyti „taip, aš esu toks“. Tokių žmonių, kurių atsivėrimas apie save būtų kaip perkūnas iš giedro dangaus, nėra. Nors tarp visuomenėje žinomų žmonių neheteroseksualių asmenų tikrai yra. Šiam teiginiui paremti užtenka paprastos jau aukščiau minėtos statistikos. Su biseksualiais žmonėmis situacija yra tokia pati. Bent jau man neteko girdėti ar matyti savo biseksualumo neslepiančių žinomų žmonių.
– Kaip biseksualus priima homoseksualai?
– Įvairiai. Aišku, galbūt bendrai LGBTK (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų, kvestionuojančių) erdvėse biseksualūs asmenys jaučiasi saugiau ir yra linkę į atvirumą, tačiau, kaip minėjau, vis vien egzistuoja gana daug bifobijos apraiškų, kad ir minėtas homoseksualių žmonių nenoras užmegzti artimų santykių su biseksualais.
– Visuomenėje tekę girdėti nuomonių, kad biseksualais save pristatantys žmonės taip tiesiog slepia savo homoseksualumą – esą tikroji jų prigimtis homoseksualumas. Ką manote apie tokią nuomonę?
– Be abejonės, yra labai daug homoseksualių asmenų, kurie ne tik kitiems, bet ir patys sau bijo pripažinti, kokia jų prigimtis iš tikrųjų yra, tad jie linkę pasitelkti visus įmanomus būdus ją nuslėpti. Jeigu vis tik „nepageidautina“ informacija apie jų vienalyčius santykius prasprūsta į viešą erdvę, jie pasitelkia biseksualumą kaip savigynos būdą – „aš tikrai ne gėjus/lesbietė, tiesiog kartais man patinka paišdykauti su vyrais/moterimis, nes jie geriau žino, ko aš „ta prasme“ noriu“ ar pan.
Tačiau tai nėra biseksualumas ir jie nėra biseksualai. Žmonės, kurių prigimtis išties yra biseksuali, nelaiko savo orientacijos faze ar dalyku, „iš kurio jie išaugs“. Jiems jų orientacija yra tikra, natūrali ir neginčijama.
–Rašote, kad biseksualių žmonių orientacijos suvokimo ir atsivėrimo sau procesas vyksta vėliau. Kuo tai aiškinama?
– Pabandysiu tai paaiškinti kuo paprasčiau pateikdama pavyzdį. Įsivaizduokime jauną biseksualų žmogų, kuriam yra 13-14 metų. Tarkime, merginą. Apie savo biseksualumą ji dar nieko nežino. Jai iš tiesų nuoširdžiai kaip ir kitoms mergaitėms (jai atrodo, jog visoms be išimties mergaitėms, nors taip iš tiesų nėra, bet ji to dar nežino), patinka vaikinai. Galbūt ji jau buvo įsimylėjusi ar pasibučiavusi su jais ir jai tai absoliučiai jokio diskomforto nekėlė, priešingai – tik malonius jausmus. Ji save laiko heteroseksualia, bet apie tai net nemąsto, nes jai tai atrodo natūralu.
Štai jai sueina 16-17 metų ir ji pamažu ima jausti, jog jai patinka klasiokė. Žinodama tik tiek, kad yra heteroseksualumas ir „dar kažkoks nukrypimas“ vadinamas homoseksualumu, ji ima mėtytis tarp šių dviejų tapatybių dėl žinių stokos mąstydama, jog gal jos mintys ir potraukiai galbūt visam laikui jau yra pakitę į tą homoseksualiąją pusę, ir pamažu ji bando susigyventi su savo naująja homoseksualia tapatybe.
Ir štai jai jau 19-20 metų, ji beveik susigyveno su ta mintimi, jog yra lesbietė, tačiau vis dažniau ir dažniau jį gatvėje atkreipia dėmesį į vyrus, turi fantazijų apie juos, o galbūt yra ir įsimylėjus kurį nors. Ir štai tik dabar ji ima labiau domėtis savo situacija ir patirtimis ir kažkur interneto platybėse atranda straipsnių apie biseksualumą. Perskaičiusi šį žodį ir jo apibrėžimą, ji neslėpdama džiugesio viduje pasako pati sau „tai štai kas aš esu!“.
Tai gana paprastas pavyzdys, bet jis iš esmės parodo, kad dėl informacijos trūkumo žmogui yra žymiai sunkiau save pažinti (ir tokią išvadą galima daryti ne tik kalbant apie seksualumą!). O kadangi informacijos apie biseksualumą yra mažai, savęs suvokimas šiuo klausimu užima daugiau laiko. O kol tas laikas eina, žmogus pasitelkia visą informaciją, kuri jam yra prieinama – visur aplink afišuojamą heteroseksualumą ir labai jau įvairius atsiliepimus apie homoseksualumą – ir tokiu būdu bando interpretuoti savo jausmus.