Lukrecijaus Tubio pasakojimas
Sėdžiu prie rašomojo stalo Vilniuje ir būsto nuomos platformoje „AirBnB“ dairausi kambario, kuriame galėčiau apsistoti Čikagoje. Prieš pradėdamas paiešką nė neįtariau, kad per kelias savaites teks pakeisti keturis skirtingus kambarius, esančius vis kitame Čikagos rajone, ir taip surinksiu gausią patirčių paletę, kurioje atsispindi nuostaba, slogulys, nuovargis, įkvėpimas, išgąstis ir juokas.
Pirmiausia už 400 Eur (apie 440 dolerių) penkioms dienoms užsisakiau būstą pas Valerijų. Kai Vilniuje už 1,5 kambario butą moki apie 600 Eur su mokesčiais per mėnesį, tai Valerijaus kambarys – būtų galima suprasti – prabangus pasirinkimas. Visgi atvirkščiai. Tai buvo vienas pigiausių ir priimtiniausių variantų – ne rusys, ne ant sofos, ne kur nors užkampyje. Kambarys atrodo paprastas, šviesus, apie 40 min. nuo centro viešuoju transportu.
Po ilgo skrydžio nusileidęs Čikagoje ir atvykęs į kambarį suvokiu, kad reikia pagirti fotografą – nuotraukose atrodęs šviesus, realybėje kambarys skęsta prieblandoje, praktiškai be natūralios saulės šviesos. Per langą ištiesęs ranką paliestum kitą namą. Ech, penkiom dienom tiks.
Tą patį vakarą išeinu pasivaikščioti po Little Village apylinkes. Aplink regiu šiukšlių, apleistus namų kiemus, pasibaigusio galiojimo reklamas ir girdžiu trankiai skambančią muziką iš automobilių. Vilniuje įpratęs išeiti pasivaikščioti, čia suvokiu, kad nėra kur nueiti – aplink vis pasikartojantys nykūs peizažai.
Maisto nuo kelionės liko nebedaug, tad ieškau parduotuvės. Tačiau jų aplink, kaip esu įpratęs Lietuvoje, praktiškai nėra. Užtat daugybė greito meksikietiško maisto kavinių. Užeiti vidun skrandis nenori. Pusantros valandos bevaikščiodamas aptikau „Aldi“, susikroviau šio bei to į maišą ir patraukiau atgal į kambarį.
Naktys čia garsios, vis prabundu. Dėl riaumojančių automobilių variklių, dėl garsios muzikos ar dėl nuolat veikiančios vėsinimo sistemos.
Pamenu, kartą išlipęs netoliese esančioje stotelėje ir ėjęs pro viaduką namų link pastebėjau keletą automobilių be numerių – padariau prielaidą, kad išregistruoti. Šalia tų automobilių – panaudotas švirkštas. Viename automobilių atidarytos durys, sėdi vyras ir moteris. Pirmasis sveikinasi linkteldamas galvą taip, lyg nenorėtų, kad atkreipčiau į juos dėmesį. Kitos dienos rytą matau, kad tame pačiame SUV tipo automobilyje vėl atidarytos durys. Trečią dieną regiu tą patį. Padariau nenorią išvadą, kad žmonės ten gyvena. Tikiuosi, kad klystu.
Vėliau Little Village rajone pastebėjau daugiau benamių, įsikūrusių palapinėse. Praėjęs pro vieną jų būstinę, suręstą ant žolės tiesiog šalia gatvės, regiu 30–40 metų juodaodę moterį, galimai esančią ekstazėje ir besikalbančią su savimi. Žvilgsniais nesusitikome. Jaučiausi paliestas, nes nežinojau, kaip reaguoti.
Kartą Valerijaus, kurio per tą laikotarpį taip ir nepamačiau, virtuvėje sutinku prie stalo sėdintį vyriškį. Jis per seną mygtukinį „Nokia“ telefoną klausėsi Lenny’io Kravitzo dainos „I Belong To You“ ir rašė į užrašų knygutę. Mėgstu šį atlikėją, tad vyrą užkalbinau. Pasirodo, 40-mečio ukrainiečio knygutėje – anglų kalbos žodynėlis, kalbos mokytis pradėjo versdamas L. Kravitzo kūrybą. Jis taip pat ką tik atvyko į JAV ir nori pradėti naują gyvenimo etapą. Sako, esąs gyvenimo karys. Pajuntu jo ryžtą.
Po penkių dienų nusprendžiu nebetęsti nuomos ir persikelti gyventi kitur. Kodėl nepatyrinėjus daugiau Čikagos?
Miegoti ant neišpakuoto čiužinio
Ieškant kambario paskutinėmis dienomis pasirinkimas „AirBnB“ būna sumažėjęs. Tad vienas geriausių kainos ir kokybės variantų pasirodė pasiūlymas South Shore rajone. Man šios apylinkės pavadinimas dar nieko nesakė, o kadangi dar ir šalia ežero – pirmyn! Užsisakau apsistoti savaitę, sumoku 333 Eur (366 dolerius).
Atvykęs su lagaminu ir kuprine patenku į savo kambarį, o jame – baisi netvarka. Nuomininkei prisiskambinti negaliu, o ją pavaduojančio asmens taip pat nėra namuose. Sėdžiu ant foteliuko 10–15 min. ir nežinau, ką daryti. Atsitiktinai susitinku čia gyvenančią merginą, kuri turi pavaduotojos kontaktą. Mergina paskambina jai, o ši – trečiam aukšte gyvenančiam giminaičiui, kad šis galiausiai paruoštų man kambarį. Jaunuolis nusileidžia iš aukštybių su šūsnimi patalų ir pradeda kloti lovą. Palikau daiktus, einu pasivaikščioti.
Rajonas pasirodė labiau išpuoselėtas nei Little Village, tvarkingesni namai, mažiau šiukšlių. Tačiau pasukus už vieno ar kito bloko – vaizdas jau kitoks, vėl nykuma. Aplink juodaodžiai – man tai kas, bet kai kuriems jų, sprendžiant iš žvilgsnių, kėliau klausimų, ką aš čia veikiu. Prieinu „Local Market Food“, automobilių stovėjimo aikštelėje ant kelkraščio sėdi vyriškis ir alkūnėje ieško kraujagyslės adatai įdurti. Dar sunku suvokti, kad tai gali būti viešojo gyvenimo kasdienybės dalis.
Patraukiu pakrantės link. Mičigano ežeras – nuostabi dovana miestui. Horizontuose lengva išplauti įspūdžių gausą iš atminties.
Grįžtu namo vėlai vakare. Kambaryje nerandu anklodės, tad užsiklojau skara ir leidžiuosi į naktį. Miegas neramus – ne tik skambėjo įvairūs garsai iš gatvės, tačiau juos skleidė ir čiužinys. Kaip tik bepasisuksi – vis tiek sučiužės, neįprastai kaito ir nugara.
Rytą prabudęs traukiu paklodę žemyn tyrinėti, kas gi čia vyksta, ir nustembu – namų šeimininkai svečiams ant lovos rėmo padėjo neišpakuotą čiužinį, jis vis dar įvilktas į plastikinę pakuotę! Tai labai praktiškas sprendimas, nes žinai, kad taip čiužinys tarnaus ilgai – niekas, pavyzdžiui, neprišlapins, bet kartu ir toks nepalankus miegančiajam. Atidžiau pradėjęs stebėti kambarį pajutau, kad bevaikštant basomis limpa kojos, perbraukus ranka per paviršius matyti dulkių ant pirštų, o ir antklodės kaip nėra, taip nėra.
Dėl situacijos kreipiuosi į „AirBnB“ – jie grąžino didžiąją dalį mokėjimo ir kompensavo nakvynę likusioms paroms. Jaučiuosi dėkingas. Gyventi persikeliu į Garfield Park rytinėje dalyje, nes kambarys buvo vienas geresnių iš tuo metu pasiekiamų. Šio rajono pavadinimas man tuomet irgi nieko nesakė. Pamenu, privažiavus „Uber“ vairuotojas mane perspėjo: „Tai nėra geras rajonas. Geriau neik į vakarinę pusę, parko link. Jeigu norėsi kur išeiti, eik tik į rytinę“, – teigė jis. Išgirdau šį perspėjimą ir nusišypsojau. Supratau, kad sėkmingai dreifuoju Čikagos paribiais.
Kaip neužkibti ant sukčių kabliuko?
Čia gyventi patinka – butas buvo švarus, modernus, mano kambarys turi visko, ko reikia. Biudžetas tai atspindėjo – 6 naktys kainuoja 556 Eur (612 dolerių). Tiesa, vėsinimo sistema naktimis tiesiog ūžė. Prabudinėju. Likti ilgiau nenoriu dėl biudžeto, todėl persikeliu gyventi arčiau Austin.
Čia išsinuomoju labai biudžetinį kambarį trijų aukštų name. Už 21-ą naktį sumoku 1300 Eur (1430 dolerių). Gyventi patinka, iki miesto centro apie 30 min., šalia parkas pabėgioti. Gal būčiau apsistojęs ir ilgiau, jei ne kaina ir ne vėsinimo įrenginio ūžimas – kodėl jie visi turi veikti taip garsiai? Nepaisant keistų ir garsių susirinkimų Central traukinuko stotelėje (Green Line), aplinka atrodo gana draugiška. Pavyzdžiui, kelis kartus saulei išlindus atsiguliau ant pievutės pasideginti. Dvi praeivės pradėjo šaukti, ar man viskas gerai, sakė, atrodžiau miręs. Čikagoje, kur šūviai nuaidi dažnai, tai, matyt, nebūtų retas vaizdinys. Rūpestingi žmonės, pamaniau.
Kadangi dabar turiu daugiau laiko, nusprendžiu jį išnaudoti nuolatinio būsto paieškoms. Suvokiu, kad nuomotis būstą per tarpininkus – labai brangu. Pavyzdžiui, „AirBnB“ atveju moki 40 proc. brangiau, nes turi padengti platformos tarpininkavimo mokestį, mokesčius ir valymo paslaugas, kurias priskiria nuomotojas. Todėl neriu į kitus vandenis – „Facebook“ grupes, „Marketplace“, Roomies.com, Craiglist.com, kolegas, pažįstamus. Ilgainiui suvokiu, kad mano padėtį apsunkina faktas, jog neturiu kredito istorijos, kuri svarbi daugumai nuomotojų nekilnojamojo turto agentūrose. Be to, dairiausi įrengto būsto lanksčiomis nuomos sąlygomis. Tokių mažoka.
Išsiunčiu užklausas dešimtims nuomotojų. Atrašo mažuma. O iš tų, kurie atrašo, didžioji dalis – sukčiai. Esu labai nustebęs, kiek daug yra netikrų anketų, kurios žvejoja kambarių ieškotojus ir kviečia esą sumokėti „background check“ mokestį, siekiantį maždaug 100 dolerių. Jis grąžinamas, todėl nėra ko nerimauti, tikina jie.
Iš patirties teko susidurti su trimis sukčiavimo schemomis: pirmoji – įkeliamos nuotraukos ir aprašas „Facebook“ grupėje, o parodžius susidomėjimą prašoma susimokėti patikros mokestį. Antroji – tau pasiskelbus, kad ieškai būsto, sukčiai patys parašo, siūlydami ir siųsdami esą nuomojamo būsto nuotraukas ar vaizdo įrašą (atkreipiau dėmesį, kad dažnai vaizdo įrašą filmuoja ne tas pats žmogus, su kuriuo bendrauji – tai matyti būna tuomet, kai filmuotojas atsistoja priešais veidrodį), ir tuomet prašo susimokėti. Trečioji – sukčiai parašo sakydami, kad draugas ar būsto savininkas esą nuomoja ir pasidalydami numeriu nukreipia į „WhatsApp“. Tuomet esą bendrauji su šeimininku, kuris vėlgi paklausęs kelių kontrolinių klausimų sako, kad reikia susimokėti už patikrą.
Galėčiau teigti, kad iš visų kontaktų dėl būsto nuomos apie 60–70 proc. buvo netikros anketos. Įdomu tai, kad visos jos atrodo taip, lyg būtų sukurtos tikrų žmonių – su nuotraukomis, aprašais. Tiesa, aktyvumo istorija – menka, turinys pasikartojantis. Susiradęs, kada sukurta anketa, matau, kad tik prieš mėnesį ar kelis. Džiaugiuosi nepasimovęs, bet suvokdamas mastą kartu suprantu – versliukas sekasi.
Vietinio pamoka, kaip likti nepašautam
„Facebook“ randu vieną būstą, kuris atitiko visas sąlygas: lanksti nuoma, visiškai įrengtas, 1000 dolerių per mėnesį siekianti nuoma su „viskas įskaičiuota“. Nėra itin pigu, bet gerokai pigiau nei „AirBnB“. Susitariau dėl apžiūros, adresas rodo Grand Crossing rajono kryptį. Išlipus metro stotyje mane vėl pasitiko niūri atmosfera. Jau įgijęs kitokios patirties suvokiu, kad tai nieko gero nežada.
Iki būsto einu pėsčiomis, netvarkingomis, šiukšlinomis gatvėmis. Labai nejauku. Pakeliui regiu agresyvų susistumdymą greitojo maisto užkandinėje. Grumiasi vyras ir moteris. Praeinu pro šalį ir jaučiu, kad negaliu taip palikti – turiu kažką daryti. Grįžtu atgal ir pro langą žiūriu – veikiausiai, kad konflikto auka ne moteris, kaip maniau, o vyras, į kurio kaklą stipriai įsikibusi jos ranka. Žiūriu pro langą ir stebiuosi. Mano žvilgsnis ir mojavimas rankomis, kviečiantis nurimti, rodos, juos kiek sugrąžino į realybę. Nuėjęs atkreipiu dėmesį, kad manyje kyla nerimas – dairiausi per petį, ar neseka.
Susitinku su nuomotoja. Užeinu į trijų aukštų namą, kuriame visi kambariai yra visiškai įrengti ir nuomojami. Įspūdis buvo gana geras – gana moderniai įrengtas, visiškai aprūpintas, tik kvapas buvo keistas, gal pelėsio. Išeiname į lauką, nuomotoja rodo vidinį kiemą, kuriame yra staliukai ir kėdžių. Pastebiu, kad iš lauko į vidinį kiemą veda specialūs praėjimai, įrengti tarp dviejų gretimų namų. Nuomotoja sako, kad jie buvo itin naudingi gangsterio Al Caponės, gyvenusio vos už kelių kvartalų nuo šio namo, laikais, kai vykdavo gaujų kariai. Pagalvoju, kad išties „viskas įskaičiuota“.
Nepaisant nejaukaus rajono, tai buvo vienas geriausių būstų, kuriame galiu išsinuomoti kambarį. Dvejodamas, kaip pasielgti, nusprendžiau pasidomėti, kiek iš tiesų saugus šis rajonas.
Šalia sutinku vietinį juodaodį gyventoją su Čikagos „Bulls“ kepure. Persimetam keliais žodžiais, pasakau, kad esu iš Lietuvos, iš kur yra ir „Bulls“ viceprezidentas Artūras Karnišovas ir naujasis komandos narys Matas Buzelis, randam bendrą kalbą. Vyrukas sako, kad čia ramus, tvarkingas rajonas. Man atrodo, kad jis ką tik parūkęs žolės. Man pasakius, kad esu čia, nes ieškau nuomotis kambario, labai nustemba, kad kažkas čia vykdo nuomą. „Tikrai? Čia? Už 1000 dolerių?“ – išpūtęs akis tikslinasi ir matau, kaip galvoje pradeda suktis matematiniai skaičiavimai. „Tikrai? Geras verslas!“ – priėjo išvadą.
Jis kartu sako, kad aš drąsus čia vaikščiodamas vienas. „Jau ilgą laiką čia nemačiau baltojo“, – tikino jis ir davė patarimų, ką daryti, jeigu kas užpultų. „Svarbiausia nevaidink herojaus. Duok, ką turi, nesipriešink ir tada bėk. Bet kartais turi stovėti kaip vyras, stovėti drąsiai. Nes jeigu bėgsi, jiems tapsi taikiniu ir jie pradės šaudyti“, – patarė jis.
Tai bėgti ar nebėgti – taip ir nesuprantu. Padėkoju už pokalbį, patarimą ir padovanoju „Rūtos“ juodąjį šokoladą. „Ar tinka prie ledų?“ – dėkingas klausia jis. Šypsausi ir atpažįstu kylančią mintį, kaip išties saldžiai valgo amerikiečiai.
Grįšiu atgal į Austin stotelę. Pakeliui į stotelę matau gatve vaikštantį plėšiko kaukę užsidėjusį vyriškį. Nebeturiu emocinių jėgų stebėtis. Jis irgi pakyla iki stotelės, kalba telefonu, dairosi aplink, mosikuoja rankomis. Galvoje kuriu dialogą, ką jis kalba: „Vyrukai, planavom apiplėšti šitą metro, kur jūs? Aš čia vienas kaip durnelis su kauke stoviu ir laukiu. Ei, kada būsit, metro jau netrukus atvažiuos.“
Čia nebegrįšiu.
Jokių romantinių santykių?
Pakeliui namo sulaukiu pasiūlymo kartu nuomotis kambarį per Roomies.com platformą. Šis tinklalapis skirtas susirasti, kur gyventi ir, jeigu reikia, su kuo gyventi, todėl žinutė nenustebino. Skirtingai nei jos turinys.
Man parašė 65 metų amžiaus vyras, norintis gyventi dangoraižyje prie pat Michigano ežero. Buto nuoma kainuoja 2600 dolerių, bet jam tiktų, kad aš prisidėčiau ir 1000 dolerių. Jam patiko, kad esu žurnalistas, esą pats praeityje ketino rinktis tokį kelią. Vyriškis teigė esantis aktyvus, mėgstantis važinėti dviračiu, dirba informacinių technologijų srityje. Pabaigoje paminėjo, kad yra gėjus ir džiaugiasi, kad aš heteroseksualus, mat jis teigė neieškantis romantinių santykių.
Pasižiūrėjęs siūlomo nuomotis būsto nuotraukas, prapliupau juokais. Tai nedidelis butas, turintis svetainę ir vieną miegamąjį kambarį. O jame – dvi lovos viena šalia kitos. Jei jis neieško romantinių santykių, gal ieško kažko kitko, pavyzdžiui, „a friend with benefits“? Vėliau vyras anketą išsitrynė.
Galiausiai mano paieškos buvo vaisingos. Į įrašą „Facebook“, kad ieškau kur gyventi, atsiliepė vienas draugiškas bulgaras ir pasiūlė kambarį savo name. Jaučiuosi saugiai ir patogiai tęsti stažuotę Čikagoje.