„Gyvenimas susiklostė taip, kad atsidūriau musulmoniškoje šalyje. Darbas suvedė su garsiausiais žmonėmis (musulmonais) – vietos įžymybėmis, dainininkais, verslininkais, politikais.... Ką tuomet apie juos maniau? Ogi nieko. Buvau jauna, vos aštuoniolikos, ir milijoninėje šalyje viską pažinau po truputį: stebėjau vyrus, kurie klubuose gerdavo alkoholinius gėrimus iki sąmonės netekimo, bet eidavo į mečetę penkis kartus per dieną, moteris, kurios rišdavosi skaras, bet vartodavo kokainą. Mačiau vyrų, kurie turėjo ir po penkias žmonas… Tačiau pamažu išmokau atsirinkti. Tikrai nesu ta „nauja“, ką tik skarą užsirišusi musulmonė, kuri, vos porą metų pagyvenusi arabiškoje šalyje, grįžta į Lietuvą ir moko visus, kaip gyventi. Šiandien sėkmingai gyvenu ištekėjusi už musulmono, žymaus visuomenės veikėjo, einančio antrojo imamo (musulmonų šventiko) pareigas vienoje mečetėje...“
Šitaip prasidėjo Dianos laiškas. Moteris atsiliepė į skelbimą socialiniame tinkle, kuomet ieškojau islamą nuoširdžiai išpažįstančių lietuvaičių. Troškau pasikalbėti su žmogumi, galinčiu atsakyti į turbūt daugelį žmonių dominančius klausimus apie islamą ir šią religiją supančius stereotipus. Moterų teisės ir laisvės. Ant veido rišama „skara“. Santykis su Alachu. Kiek visa tai nuoširdu? Dianos atvirumas nustebino. Savo istoriją ji pradėjo man dar net nespėjus užduoti klausimų.
– Susidaro įspūdis, kad musulmoniškas gyvenimo būdas Jums atrodo ne tik priimtinas, bet net gi geresnis už vakarietiškąjį.
– Sėkmingai dirbu savo darbus, penktadieniais rišuosi skarą ir einu į mečetę, o šeštadieniais jau sėdžiu populiariuose naktiniuose klubuose. Žinoma, manęs ten nepamatysite nei girtos, nei su cigarete dantyse ar didelėje vyrų kompanijoje. Oi, kiek mačiau musulmonų, kasdien besismaginančių vis su kita europiete, o į žmonas paskui imančių nekaltą, nenuvalkiotą, skarotą savo šalies merginą! Bet čia niekas nekaltas, tos moterys pačios to nori, o sugrįžusios į Europą tik juodina musulmonus, neva anomis pasinaudojo – bet juk jų niekas nevaro iš viešbučio su bikiniu ir niekas į gerklę nesupila litro vyno… Apskritai alkoholis – atgyvenęs dalykas. Musulmonai tai suprato tūkstantmečiais ankščiau nei mes. Ir pas mus, musulmonus, vyksta vakarėliai, susibūrimai, tik, priešingai nei jūs, mes nemirštame nuo pagirių. Gal dėl to, kad labiau save mylime? O jums, brangieji, mūsų gaila... Ne, yra atvirkščiai. Musulmonai vyrai nežiūri televizoriaus su keturiais bokalais alaus, neužeina į barus, nežiūri į kitas. Tarp musulmonų ir neištikimybės nėra, ir abortų mažiau , o vaikų namai net neegzistuoja. Nėra ir girtų vairuotojų keliuose.
Kol mano vyras meldžiasi, aš pasidažau lūpas. Kol vyras eina į mečetę, skiriu tą laiką sau. Buitis? O taip, ji ir pas mus... Vyras perka maistą – aš gaminu. Taip esame sutarę, tiesiog manęs per daug nežavi didžiausių pirkinių maišų vilkimas namo. Valgome avieną – juk tai daug skaniau už riebią kiaulę. Einame į vakarėlius ir geriame skanius kokteilius iš natūralių sulčių, todėl jokio galvos skausmo ryte! Visada važiuojame savo automobiliu, tad jokių išlaidų taksi, o už kiekvieną neišgertą butelį brangaus gėrimo metų gale išeina gera kelionė į Seišelius ar Maldyvus. Cigaretės ? O ne… Daug mieliau kartą per savaitę užkurti kvepiantį kaljaną... Draugai vyrai? Bet mano geriausias draugas yra mano vyras, tai kam man kiti? Tiesa, visai kas kita darbo reikalai, bet jie ir lieka tik darbo reikalais.
Na taip, mes nešvenčiame Kalėdų, bet švenčiame Ramadaną, kai kasdien, nusileidus saulei, aplanko Kalėdų nuotaika, ir taip visą mėnesį. Juk tai taip smagu! Ramadanas – puikus būdas išsivalyti organizmą, priverstinė dieta, kuri neleis užsiauginti papildomų kilogramų. Nereikia dietologų ar piliulių nuo antsvorio. Ir šiaip – kas gali būti geriau už vyrą, kuris prižiūri savo kūną ir prausiasi prieš maldą penkis kartus per dieną? Taip galėčiau tęsti be galo...
– Grįžkime į pradžią. Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte musulmoniškoje aplinkoje?
– Mama kiekvieną kartą, grįžusi iš komandiruočių islamiškose šalyse, pasakodavo apie jų papročius. Kad moterys ten dangstosi skaromis, nėra valgoma kiauliena, šeimos galva visada yra vyras ir žmonos ten gyvena lyg princesės auksiniuose narvuose. Todėl kai pirmą kartą pati apsilankiau Turkijoje, manęs niekas nestebino, atvirkščiai – darėsi vis įdomiau.
Susidomėjimas neišblėso iki šiol. Dabar šeimos verslas jau mano rankose ir aš labai džiaugiuosi turėdama galimybę didesnę metų dalį praleisti būtent Islamo šalyse ir galėdama bendradarbiauti su musulmonais. Puikiai žinau, kada geriau patylėti, kaip apsirengti, kada galima spausti vyrui ranką, o kada geriau – ne.
– Kur gyvenate šiuo metu?
– Gimiau Klaipėdoje čia ir praleidžiu pusę savo viso laiko... Jeigu ne dideli įsipareigojimai ir atsakomybė darbe, manau, gyvenčiau kitur. Džiaugiuosi galėdama keliauti, mėgstu įvairovę, bet save vadinu pirmiausia klaipėdiete – Lietuva yra ir bus mano namai. Niekada nepaliksiu jų ilgam. Tiesa, savo vyrą prieš keletą metų sutikau dirbdama Kipre. Pas jį skrendu radus vos kelias laisvas dienas. Deja, tiek jo darbas, tiek mano neleidžia apsistoti vienoje vietoje, tad taip ir gyvename tarp Kipro, Maroko, Turkijos ir Lietuvos. Gal kai ateis laikas galvoti apie vaikus, darželius ir mokyklas, tada ir apsistosime vienoje vietoje. Mano vyrui, beje, labai patinka Lietuva. Jis gerbia krikščionis ir lydi mano tėvus į pamaldas bažnyčioje, nors mudu ten ir nesimeldžiame. Noriu patvirtinti, kad musulmonams nėra uždrausta įžengti į kitas bažnyčias. Beje, pasaulyje yra labai daug buvusių katedrų ir bažnyčių, kurios dabar yra paverstos į mečetes.
– Kokiai islamo šakai priklauso Jūsų šeima?
– Esu priėmusi islamą, sunitų pakraipą, kuri ir yra vienintelė ir tikroji islamo šaka. Džiaugiuosi, kad mano vyras taip pat yra sunitas.
– Ar pati jaučiate ryšį su Alachu, o gal Jums religijos keitimas buvo tik formalumas?
– Formalumas? Religijos keitimas vyksta panašiai kaip santuokos sudarymas: tu susipažįsti, svarstai, domiesi, galiausiai nusprendi ir pasirašai juodu ant balto, kad neturėsi kitų Dievų, tik Alachą. Visada tikėjau, kad Dievas yra vienas ir kad jam reikia būti nuolankiai ir atsidavusiai. Paklusti reikia Alachui, o ne vyrui musulmonui, kaip dauguma galvoja. Islamas – tai tikėjimas Dievu, o ne tikėjimas savo vyru. Nuodėmę daro tos moterys, kurios keičia religiją ir rišasi skaras tik dėl vyro, o ne dėl Dievo... Džiaugiuosi tapusi musulmone daug anksčiau nei ištekėjau. Taigi religiją pakeičiau ne todėl, kad mano vyras musulmonas.
– Kokia Jūsų asmeninė nuomonė apie islamo fundamentalistus?
– Šį terminą mums perša žiniasklaida, bet tai neturi nieko bendra su musulmonais. Dažnai politikai naudoja šį terminą savo tikslams siekti ir iškraipo jį dar labiau. Tačiau islamo tikslas nėra žudyti, priešingai – meilė ir gėris. Argi ne keista, kad mūsų visuomenėje islamas yra paribyje, tačiau normaliomis laikomos diskusijos apie prostitucijos ir narkotikų legalizavimą? Pasaulyje gyvena daugiau nei milijardas musulmonų. Normalu, kad tarp jų atsiranda ligonių, dėl kurių liejamas kraujas ir vyksta karai. Bet patikėkite, religija čia nieko dėta. Jei religija turėtų daug įtakos karams, jų tiesiog nebūtų.
– Ar pati studijuojate Koraną? Jei taip – kokia kalba?
– Pirmą kartą Koraną perskaičiau prieš dešimtmetį rusų kalba. Tačiau skaityti ir suprasti – du skirtingi dalykai. Man prireikė keleto metų, kad supračiau, atsirinkčiau... Šiandien jau džiaugiuosi pradėdama skaityti Koraną originalo kalba, t. y. arabiškai. Jį atsiverčiu, kai norisi ramybės, kai reikia atrasti savyje jėgų, susikaupti, pagalvoti... Ne tik tada, kai būna blogai. Dažnai dėkoju Alachui už tai, ką turiu.
– Kaip manote, ar musulmonė gali būti feministė?
– Mano nuomone, feminizmas yra politinis judėjimas. Moterys ir vyrai niekada nebus lygūs. Nors daugelis musulmoniškų šalių turi įstatymų, kurie engia moteris, jie neturėtų būti laikomi kilusiais iš islamo. Nesu feministė ir tokia nebūsiu, nes islame feminizmo tiesiog nėra. Jei moteris dengia savo kūną, ji yra blaivaus proto ir taip sumažina seksualinio priekabiavimo tikimybę. Argi įmanoma užsidėti trumpiausią sijoną ir gatvėje jaustis saugiai? Ar normalu moteriai vaikščioti visada vienai? Sėsti į nepažįstamųjų automobilius? Iš tokių ir panašių nenormalumų ir gimsta feminizmas.
Aš ne prieš, kad mano vyras dirba ir uždirba dvigubai daugiau. Užtat man nereikia sukti galvos dėl mokesčių ar maisto. Patikėkite – nė viena musulmonė moteris nebus feministė, nes tikrų musulmonų moterys gyvena kaip princesės… Ir jeigu jums šauna galvon jų gailėti vien todėl, kad jos dangstosi skara, paklūsta vyrui ir nevartoja alkoholio, žinokite – yra atvirkščiai. Musulmonėms gaila jūsų, kai einate ieškoti savo vyrų po naktinius klubus, kai paslapčia tikrinate jų telefonus, kai tempiate sunkius pirkinių maišus ir dažnai skubate iš vieno darbo į kitą. O skarą, mielos moterys, ir jūs turėtumėte užsirišti, ypač eidamos į bažnyčią. Juk kuklumas – gražiausia moters puošmena. Alkoholis? Nuogos krūtinės? Gal net meilužis? Tuo nesusižavės ne tik musulmonas, bet ir bet koks kitas vyras.