„Pasninkas, atgaila yra tik priemonė, turinti padėti žmogui atsigręžti į Dievą, todėl ji negali būti vienoda įvairių epochų žmonėms, gyvenantiems skirtingomis sąlygomis”, – DELFI teigė V. Sadauskas.
Šiuolaikinis marinimasis – atsisakyti bet kokio dopingo
Pasak XX a. Rytų Bažnyčios teologo Pavelo Jevdokimovo, „kitados dykumos Tėvų askezė uždėdavo kraštutinius pasninkus ir suvaržymus; šiandien kova pasikeitė. Žmogui nebereikia papildomo skausminimo. Ašutinė, grandinės, plakimaisi galėtų jį nenaudingai palaužti. Šių dienų „marinimasis” būtų išsivadavimas nuo bet kokio dopingo poreikio: greičio, triukšmo, dirgiklių, narkotikų, visų rūšių alkoholinių gėrimų”.
Teologo žodžiais, askezė veikiau įpareigotų poilsiui, tai būtų ramybės ir tylos disciplina, kurioje žmogus atgautų galimybę sustoti maldai ir kontempliacijai net didžiausiame pasaulio triukšme – metro, minioje, miesto sankryžoje; o ypač jis turėtų galimybę pajusti kitų buvimą, išgirsti kiekvieno susitikimo draugus.
Pasninkas, užuot buvęs sau paskiriamu kūno marinimusi, būtų džiaugsmingas atsisakymas nuo pertekliaus, pasidalinant jį su vargšais, tai būtų besišypsanti natūrali ir taikinga pusiausvyra.
„Vietoj griežtai reikalaujamos somatinės ir psichologinės Viduramžių askezės, siektume eschatologinės pirmųjų amžių askezės, šio tikėjimo akto, paverčiančio visą žmogiškąją būtį džiaugsmingu Viešpaties atėjimo laukimu – ne chronologiniu, bet kokybiniu laukimu, kuriame išskiriama galutinė ir vienintelė būtinybė, nes, pagal Evangeliją, laikas yra trumpas, o Dvasia ir sužadėtinė kviečia: Ateik!“, – rašė P. Jevdokimovas.
Žmogus yra tai, ką jis žiūri
Jėzuitų vienuolio V. Sadausko teigimu, pasninkas egzistuoja ne tik kaip susilaikymas nuo valgio ir gėrimo; yra minčių pasninkas – susilaikymas nuo teisiančių, smerkiančių minčių, vidinio murmėjimo. Žodžių pasninką galima apibūdinti apaštalo Pauliaus priesaku: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams“.
„Šiandien, vizualinės informacijos amžiuje, visiems žmonėms neišvengiamai būtinas „vaizdų pasninkas“, nes atvaizdas turi neįtikėtiną galią formuoti ir veikti mūsų vidinį pasaulį – mus užvaldo tie dalykai, kuriuos įsileidžiame pro savo akis; galime net sakyti, kad „žmogus yra tai, ką jis žiūri“, – akcentavo kunigas V. Sadauskas.
Pasak jėzuito, tokios pasninko formos beveik nekelia pavojaus atsiduoti savimeilei ar puikybei, nes jų, be Dievo, niekas kitas nemato. Taigi yra įvairiausių, visiems prieinamų pasninko formų, ir kiekvienas turėtų ištirti, kokio pasninko Dievas iš jo prašo konkrečiu gyvenimo laikotarpiu.
Išmalda tai ne tik pinigai
„Pasninkas turėtų mus vesti į pajutimą, kaip labai mums reikia Dievo ir Jo dovanojamos kasdieninės duonos; žadinti mumyse dėkingumą, o ne kartėlį. Apaštalų darbų knygoje sakoma: „Palaimingiau duoti negu imti“, – citavo dvasininkas.
Popiežius Jonas Paulius II pastebi, jog tai nėra tik moralinis paraginimas ar iš išorės primestas įsakymas: „Polinkis duoti yra įsišaknijęs žmogaus širdies gelmėse: kiekvienas žmogus suvokia troškimą bendradarbiauti su kitais ir kiekvienas patiria pilnatvę laisvai save dovanodamas kitiems.“
Taigi, kaip pabrėžė V. Sadauskas, dalijimasis, arba „išmalda“ yra ne tik dalijimasis pinigais ar materialinėmis gėrybėmis – galime dovanoti kitiems savo laiką, rūpestį, meilę, atidumą ar gerą žodį.
Gavėnios metu Bažnyčia liturgijoje kviečia ne tik pasninkauti, dalytis su kitais tuo, ką turime ir kas esame, bet ir uoliau melstis, kad pagilintume savo ryšį su Viešpačiu. Jėzuito žodžiais, malda keičia mūsų žvilgsnį į pasaulį – pradedame matyti Viešpaties veikimą savo gyvenime ir aplinkoje, įžvelgiame Jo buvimą ten, kur anksčiau nepastebėjome. Mūsų gyvenimas prisipildo dėkingumo ir džiaugsmo.
Kodėl pasninkaujama trečiadieniais ir penktadieniais
Paprašytas priminti Gavėnios pasninko tradicijas, V. Sadauskas pradėjo nuo pirmųjų krikščionių žydų papročio dvi savaitės dienas skirti pasninkui, tačiau skirtingai nuo žydų, jie pasninkaudavo ne pirmadieniais ir ketvirtadieniais, o trečiadieniais ir penktadieniais.
Vakaruose ši pasninko praktika sušvelninama: pirmiausia pasninkas skelbiamas tik trečiadienį, paskui pakeičiama penktadieniu. Pirmųjų amžių pasninko paprotys iki mūsų dienų išliko tik Gavėnios pradžioje – Pelenų trečiadienį ir penktadienį.
Šv. Epifanijus (+ 413) aiškina, kad trečiadienį krikščionys pasninkauja todėl, kad tai Viešpaties išdavimo diena, o penktadienį – kad tai Jo nukryžiavimo diena.
Leidžiama valgyti kartą per dieną
1966 m. popiežius Paulius VI pertvarkė pasninko ir susilaikymo nuo mėsos discipliną. Atgailos dienomis buvo paskelbta Pelenų diena ir visi penktadieniai. Paliktos tik dvi griežto pasninko dienos – Pelenų diena ir Didysis Penktadienis.
Pasninkaujant leidžiama pavalgyti vieną kartą per dieną, o rytą ir vakare kiek užkąsti. Visi metų penktadieniai – susilaikymo nuo mėsos dienos, saistančios sulaukusius 14 metų amžiaus.
Jėzuitų vienuolio teigimu, pirmiesiems krikščionims pasninkas buvo uolios maldos šaltinis, deramas pasirengimas priimti Krikštą bei Eucharistiją ir būdas pagelbėti vargšams tomis lėšomis, kurios antraip būtų išleistos maistui.
Bažnyčia visada prisiminė Jėzaus įspėjimą, kad pasninko nebūtų laikomasi dėl egocentriškų motyvų ir jis netaptų proga didžiuotis.
Evangelijoje pagal Matą rašoma: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant (…) O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje“.
Pirmiesiems krikščionims gavėnios pasninkas reiškė, kad valgoma tik kartą per dieną, ir, pagal senovinę tradiciją, vakare. Vėliau buvo pridėtas susilaikymas nuo mėsos ir vyno, o daugelyje šalių ir nuo gyvulinės kilmės produktų – pieno, sviesto, sūrio, kiaušinių ir t. t.
„Galbūt mus stebina ankstyvosios Bažnyčios pasninko griežtumas, tačiau žmonėms, atsivertusiems į krikščionybę iš judaizmo arba pagonybės, pasninko praktika jau buvo gerai pažįstama. Be to tarp graikų ir romėnų griežtas pasninkas buvo populiarus ne tik religiniais, bet ir grynai sveikatos sumetimais”, – atkreipė dėmesį V. Sadauskas, pridurdamas, jog bėgant laikui Bažnyčia keitė ir švelnino pasninko ir atgailos formas, prisitaikydama prie savo laikmečio ir žmonių gyvenimo aplinkybių.