Stano į Lietuvą iš Sočio (Rusija – DELFI) atvyko būdamas 10-ies. Į senelių žemę grįžęs vaikas nekalbėjo lietuviškai.
Stano močiutė, kartu su vos vienerių Stano tėvu, į Komijos sritį ištremta 1946 m. Po dvejų metų močiutė bandė pabėgti, tačiau po kelių mėnesių sulaikyta Lietuvoje. Už pabėgimą moteriai keletą metų teko sėdėti kalėjime, o sūnus buvo atiduotas į vaikų namus. Atgavusi laisvę ji vėl galėjo auginti sūnų, tačiau į Lietuvą Stano močiutei grįžti Sovietų valdžia niekada nebeleido. Tiesa, jai buvo sutekta galimybė gyventi Estijoje.
Stano gimė Sočyje – šiame mieste vieną vasarą tėvas sutiko moterį, su kuria susilaukė sūnaus. Lietuvoje šeima turėjo giminių, todėl mąstė apie atvykimą čia. Kai 1991 m. Vilniuje buvo atidaryta mokykla „Lietuvių namai”, Stano į ją atvyko mokytis.
„Aš labai nenorėjau. Kai man pasakė, kad turėsiu vienas, be tėvų, be draugų, naujoje vietoje gyventi, buvo šokas. Tačiau nieko negalėjau padaryti – pasakė „gyvenk ten“, - DELFI pasakojo dainininkas.
Po kurio laiko vaikinas priprato ir jam Vilniuje ėmė patikti. Jau po pusmečio jis pradėjo kalbėti lietuviškai. „Po dvejų metų jau mokiausi pagal lietuvių mokyklų programas“, - prisiminė pašnekovas.
Jaučiasi esąs lietuvis
„Lietuvių namuose“ Stano baigė vidurinę mokyklą. „Iki šiol šneku su šiokiu tokiu akcentu. Visada norėjau išmokti lietuvių kalbą, kad šnekėčiau be problemų“, - apie tai, kodėl pasirinko lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete, sakė dainininkas. Be to, nuo jaunystės jis svajojo apie rašytojo ar poeto kelią.
Po 4-5 metų į Lietuvą atvyko ir tėvai, kurie taip pat dalyvavo minėtoje grįžimo į Lietuvą programoje. Tačiau motinai Lietuvoje nepatiko ir ji po penkerių metų grįžo gyventi į Sočį. Tėvas liko gyventi Lietuvoje. Čia iki šiol gyvena močiutė. Kuo daugiau mąsčiau, kas vyksta Sočyje – ten, kur gimiau, tuo labiau miestas atrodė beviltiškas. Mano geriausias vaikystės draugas 15 metų sulaukė sūnaus, 18 metų pakliuvo į kalėjimą. Jokių perspektyvų tame mieste nė iš tolo nebuvo“, - paklaustas, ar nesigaili Sočį išmainęs į Vilnių, atsakė Stano. Tačiau už gimtąjį miestą jis labai „sirgo“, kai buvo sprendžiamas klausimas, ar leisti Sočiui rengti žiemos Olimpines žaidynes.
„Aš negaliu savęs laikyti tikru lietuviu, neturinčiu kitos šalies šaknų. Bet pase ir kitur išdidžiai rašau esąs lietuvis. Manau, kad tikrai pažįstu savo kultūrą, savo tautą, istoriją. Būna situacijų, kai girdžiu – esą tu lietuvis, su tokia pavarde. Yra čia dalis tiesos, bet aš - tikrai daug didesnis lietuvis už daugelį šiuolaikinių jaunuolių, kurie net nežino, kas ta Lietuva ir iš kur atsirado“, - kalbėjo dainininkas, 16 metų gyvenantis Lietuvoje.
Krasnojarske europiečiu netapsi
„Grįžtančiųjų srautai nemažėja, jie iki įstojimo į Europos Sąjungą šokinėjo, o nuo 2005 m. stabilizavosi“, - DELFI aiškino ištremtųjų grįžimo į Lietuvą programą vykdančio Socialinių paslaugų priežiūros departamento direktorius Aivydas Keršulis. Todėl, pasak jo, politinių kalinių ir tremtinių sugrįžimo į Lietuvą programa šįmet pratęsta iki 2012 m.
Pagal programą į Lietuvą taip pat gali grįžti ištremtųjų vaikai ir anūkai. „Kadangi Lietuvoje mažėja jaunimo, mums geriau susigrąžinti kuo daugiau vaikų, kurie turi nors lašą lietuviško kraujo. Baigę mokslus Lietuvoje, jie nebenori grįžti atgal, nors užsienyje likę jų tėvai“, - kalbėjo departamento direktorius.
Jo žiniomis, 95 proc. tokių jaunuolių stoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas. „Jie nori būti europiečiais, gyventi Lietuvoje ir dažnai būna didesni patriotai už lietuvius“, - sakė A. Keršulis.
Pasak jo, vyriausia tremtinių karta į Lietuvą grįžta prieš mirtį, antroji karta, prieš tai atsiuntusi vaikus mokytis kalbos, grįžta sulaukusi pensijos. „Trečioji karta – tie, kurie čia važiuoja norėdami būti europiečiais. Rusijoje, kažkur Krasnojarsko krašte, Medvedevskos kaime, būti europiečiais – be šansų“, - teigė pašnekovas.
Butų nori Vilniuje
Minėta programa suteikia teisę pretenduoti į valstybės skiriamą butą ir dalyvauti kitoje socialinėje integracijoje. Nuo programos įgyvendinimo pradžios iki šių metų lapkričio butus valstybės lėšomis gavo 1814 šeimų. Eilėje buto tenka stovėti apie penkerius metus. Daugiausia į eilę dėl būsto stojama Vilniuje – čia ne tik butai brangūs, bet ir geresnės įsidarbinimo galimybės. Taip pat populiarūs Kaunas ir Klaipėda. Suteikiamo buto dydis priklauso nuo šeimos narių skaičiaus.
Grįžtantys tremtiniai, politiniai kaliniai gali tikėtis ne tik būsto. Jiems apmokamos persikraustymo išlaidos, į Lietuvą grįžę žmonės gauna vienkartinę įsikūrimo pašalpą – apie 3000 Lt. Jei žmogus grįžta gyventi į Lietuvą, tačiau butas dar nepaskirtas, galima apsigyventi laikinuose apgyvendinimo namuose Naujojoje Vilnioje. Jei į Lietuvą grįžta vienišas tremtinys, jis valstybės išlaikomas gyvena tremtinių namuose Valakampiuose.
Pasak A. Keršulio, įsikūrus stengiamasi padėti žmogui įsidarbinti – apmokami profesijos keitimo kursai, sudaroma galimybė lankyti lietuvių kalbos kursus. Prieš grįžtant į Lietuvą tėvams, vaikai dažnai atsiunčiami į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos mokykloje „Lietuvių namai“. Čia šiuo metu mokosi apie 250 vaikų iš Kaliningrado, Lenkijos, Rusijos. Vaikams suteikiamas bendrabutis.
Nemokant kalbos rasti darbą sunku. Kalbos mokėjimas tampa didžiausiu kliuviniu antrai ir trečiai kartoms, pavyzdžiui, jau tremtyje gimusiam 50-mečiui. „Tačiau kas nori, išmoksta“, - sakė A. Keršulis.
Jau ketvirti metai vasarą iš visų lietuvių tremtinių bendruomenių Rusijoje kviečiami atstovai, ypač jaunimas, kurie mokomi lietuvių kalbos, supažindinami su Lietuva. Pasak A. Keršulio, siekiama, kad grįžę atgal jie skleistų informaciją bei lietuvybę. Be to, ir iš Lietuvos važiuojama į atokias lietuvių tremties vietas, kur skelbiama apie grįžimo į Lietuvą galimybes.
Politiniai kaliniai ir tremtiniai į Lietuvą grįžta iš Krasnojarsko, Magadano, Karelijos, nuo Laptevų jūros, iš Vladivostoko, Kazachijos, Uzbekijos, Tadžikijos, Uralo. Kai kurie jų grįžta iš Lenkijos, Kaliningrado srities, Estijos, mat daliai tremtinių į Lietuvą sovietmečiu grįžti neleista.
DELFI primena, kad tikslus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus tiksliai nenustatytas iki šiol. Skaičiuojama, kad iš viso per sovietų okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta apie 150 tūkst. žmonių, nemažai jų žuvo tremtyje.
1941 m. birželio 14-18 d. ištremti ir išvežti į lagerius 18 tūkst. 228 žmonės. 1945–1947 m. ištremta 10 tūkst. 423 žmonės. 1948 m. gegužės mėn. ištremti 42 tūkst. 384 žmonės. 1949 m. kovo mėn. ištremti 34 tūkst. 403 žmonės. 1950-1953 m. ištremti 25 tūkst. 522 žmonės. 1944–1953 m. suimta ir kalinta Lietuvoje ir SSSR lageriuose 135 tūkst. 522 žmonės. Dauguma jų žuvo.