Pirmoji apie poetės mirtį Lietuvoje sužinojo Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė. Disertaciją „Liūnė Sutema: gyvenimo ir kūrybos keliais“ apie poetę parašiusi V. Paplauskienė ją pažino apie 20 metų, maždaug kas savaitę kalbėdavosi telefonu.
„Paskutinį kartą su ja kalbėjau sausio 10-ąją. Kovo 1-ąją išvažiuoju į JAV, deja, jau nesusitiksime“, – DELFI sakė V. Paplauskienė, į JAV kas keletą metų vykstanti parvežti išeivių rašytojų ir poetų archyvų.
V. Paplauskienė pasakojo, kad Liūnė Sutema niekada neturėjo ir niekada nepriėmė JAV pilietybės. Tačiau ir neturėdama JAV pilietybės, ji galėjo dirbti, turėjo socialines garantijas.
Vienintelis jos turėtas pasas buvo lietuviškas. „Ji turėjo nepriklausomos Lietuvos pasą, tačiau jį gavo tik 17-kos metų išvykusi iš Lietuvos į Vokietiją“, – sakė pašnekovė. Dabar šis Lietuvos pasas, kurį muziejininkė parvežė iš JAV, yra Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Minėtas pasas niekada nebuvo keistas. Neturėdama galiojančio paso, Liūnė Sutema negalėjo išvykti iš JAV ir po pasitraukimo į Vakarus niekada nebeatvažiavo į Lietuvą. Poetė save laikė gimtojo Buknaičių kaimo Mažeikių rajone piliete. Ji niekada nesikreipė dėl Lietuvos pilietybės.
„Jai tiesiog nereikėjo, ji gyveno savoje žemėje, ji Bežemių kartos atstovė – turėjo savo kūrybos žemę. Ji labai norėjo grįžti į Lietuvą, yra net eilėraštis „Noriu grįžti namo“, bet kai Henrikas (poetės brolis Henrikas Nagys – DELFI) grįžo namo ir pamatė, kad iš Buknaičių nieko nelikę – tik perskeltas ąžuolas – ji atsisakė minties grįžti. Ji sakė išsinešusi tokią Lietuvą, kokia buvo širdyje ir kokia yra, o į Buknaičius grįžtanti mintimis, svajonėmis“, – pasakojo V. Paplauskienė.
Jai netekę girdėti, kad Lietuvos valdininkai Liūnei Sutemai būtų siūlę pilietybę. Tačiau, mano pašnekovė, poetė tokią galimybę būtų turėjusi.
M.Katiliškis angliškai taip ir neišmoko
Gyvendama lietuvių oazėje Lemonte, Liūnė Sutema niekada nenutolo nuo lietuvybės. Iki gyvenimo pabaigos ji skaitė knygas, lietuvių literatūrinį žurnalą „Metai“.
Liūnės Sutemos gyvenimas pažymėtas netektimis – po sunkios ligos mirė vyras prozininkas Marius Katiliškis, vėliau neteko sūnaus ir dukters. Palaidojusi visus artimuosius, moteris išsaugojo dvasinę tvirtybę. Iki mirties poete rūpinosi M. Katiliškio dukterėčia Dalia Šlenienė.
Liūnę Sutemą palaikė anūkai Marius ir Erikas – dukros Agnės vaikai. V. Paplauskienės teigimu, Liūnei Sutemai buvo didžiulė laimė, kai anūkas Marius savanoriaudamas pradėjo atvažinėti į Lietuvą.
Vyro M. Katiliškio poetė neteko 1980 m. „Ji sakydavo, kad kito tokio prozininko kaip Marius lietuvių literatūroje nėra. Jo gyva kalba, jis angliškai niekada ir neišmoko. Gal dėl to ir geresnio darbo negavo. Jis buvo gabus ir talentingas lietuvių kalbai, jis jautė kalbą kaip upių čiurlenimą, kaip miškų šlamėjimą, galėjo bet ką parašyti, bet tik ne angliškai“, – kalbėjo muziejininkė.
Įdomu tai, kad anglų kalbos iki septynerių metų negirdėjo ir poetės vaikai. „Zina pasakojo, kad kai Agnytę nuvežė į mokyklą, išsigando – vaikas nemokėjo angliškai. Jie turėjo savo žemę ir gyveno joje. Ten buvo kūryba, meilė, šiluma, kultūros centras, į kurį suvažiuodavo visi mūsų menininkai, literatai“, – sako pašnekovė.
Poetės anūkai lietuvių kalbos pramoko iš močiutės ir dabar mokosi toliau.