Vaikinas pamena, kuomet išlipo iš autobuso šiame rajone pirmą kartą, buvo šokiruotas: „Nesupratau, į kokį Afganistaną čia papuoliau – visi su barzdom, moterys dėvi hidžabą. Ar aš tikrai Europoje?“.
Aryo į Belgiją atvyko prieš dvejus metus. Jis čia studijuoja architektūros magistrą. Nors vaikino šeima Homso mieste Sirijoje yra katalikai, čia jį vietos musulmonų bendruomenė priima kaip savą.
„Kuomet pirmą dieną užėjau į šalia namų esančią krautuvėlę, ten dirbantis marokietis paėmė mane už rankos, nusivedė į gatvę bei parodė pirštu į priešais esantį pastatą: „Čia mečetė“. Jis pasakė tik tiek. Tas mane labai išgąsdino,“ – gyvenimo pradžią šiame problematiškame Briuselio rajone prisimena Aryo.
Aryo yra įsitikinęs: „Išsprendę išsilavinimo ir skurdo klausimus Molenbeke, mes būsime susidoroję ir su terorizmu.“ Jo nuomone, šie teroro aktai labiau siejasi su nedarbu ir nusikalstamumu, nei Islamo religija.
Prie didžiulio ir plataus lango į gražų kitoje gatvės pusėje esantį parkelį Arya prisėda pokalbiui su DELFI.
– Molenbekas yra pelnęs neigiamą reputaciją tarp kitų Briuselio rajonų. Kodėl nutarei būtent čia apsigyventi?
– Tai gan juokinga istorija. Visuomet svajojau mokytis Europoje. Būdamas Sirijoje laimėjau stipendiją architektūros magistro laipsniui Briuselio universitete. Pradėjau ieškoti buto ir radau štai šį – su puikiu vaizdu pro langą. Mane sužavėjo vaizdas pro jį ir nedvejodamas išsinuomojau kambarį.
Kuomet atskridau į Briuselį, bandžiau surasti, kaip nusigauti į Molenbeką. Užėjau į vieną parduotuvėlę, kurioje dirbo arabas. Kuomet jo paklausiau kelio ir pasakiau, kad ten išsinuomojau butą, jo veidas pasikeitė ir jis man tarė: „Ne, ne, tik ne Molenbeke.“ Supratau, kad kažko nežinau. Tačiau juk aš atvykau iš Sirijos į Europą, tad ko man čia bijoti?
– Jau praleidai čia nemažai laiko. Kaip Tau šiandien atrodo Molenbekas?
– Pasakysiu taip – aš čia nesijaučiu patogiai. Nors užaugau islamo aplinkoje, tačiau tai, ką matau čia, mane gąsdina. Ypač vakarais, jie (vietos gyventojai - DELFI) tiesiog patruliuoja gatvėse, gina šią teritoriją, tarsi ji priklausytų tik jiems. Aš čia nesijaučiu laukiamas.
Žinoma, labai nesunku kaltinti čia esančius žmones. Skurdžius žmones. Tačiau reikėtų kalbėti ir apie valdžią – ką ji daro, kad išspręstų skurdą, nedarbingumą, integracijos problemą. Jei šis rajonas yra laikomas nevykusiu, tad kas atsakingas už šią klaidą?
Tai yra antros, trečios kartos emigrantų komuna. Kai kurie iš jų remia ekstremizmą ir tai yra problema. Kodėl jie išliko tokie, nepaisant to, kad taip ilgai čia gyvena? Paprastai tariant, neužtenka vien valdžios finansinės paramos.
Susidaro įspūdis, kad šis rajonas tiesiog paliktas egzistuoti. Briuselis yra tarptautinis miestas, tačiau jis tokiu turi būti ne dėl to, kiek tautybių jame gyvena, o dėl to, kaip jos bendrauja, kaip jos yra persipynusios ir dalyvauja miesto gyvenime. Šiandien imigrantai yra labai diskriminuojami.
Kalbant apie statistinį rajono veidą, reikia paminėti, jog čia yra 32 proc. nedarbingumo lygis. Tai vienas skurdžiausių Briuselio, o kartu ir visos Belgijos rajonų. Skurdas ir nedarbas yra svarbūs veiksniai mūsų tolesniam pokalbiui.
Čia yra gajus narkotikų platinimo verslas. Tai – dažna skurdžios aplinkos palyda. Yra tikrai lengva manipuliuoti skurstančiais, linkusiais į nusikalstamumą žmonėmis.
Taip pat tai yra gera terpė religijai plisti. Juk kiekvienas tikėjimas plečiasi. Molenbeke tai labai juntama. Čia yra propaguojamas islamas, kuris gali būti tiek konservatyvus, tiek ekstremistinis. Koks jis yra už tų mečetės durų, mes nežinome.
– Tu juk taip pat esi imigrantas. Kaip Tu praktiškai jauti šią diskriminaciją?
– Apskritai kalbant, belgai nėra socialūs žmonės – jie gana uždari, santūrūs. Ypač kalbant apie belgų jaunimą. Aš čia jaučiu didelę diskriminaciją. Ir toks elgesys yra tik iš belgų – universitete mes visi bendraujame kaip lygus su lygiu, tačiau belgai elgiasi kitaip.
Jei esame vienoje erdvėje, jie bendrauja prancūziškai, nors visi kalbame angliškai. Iš pradžių maniau, kad tai paprasčiausio etiketo, mandagumo trūkumas. Tačiau vėliau supratau, jog tai yra daroma sąmoningai. Tai kartojosi vieną, du, tris kartus, kol galiausia tiesiog eidavau sėdėti į gretimą kambarį. Tas gretimas kambarys yra ir Molenbekas, Belgijos kontekste.
Aš manau, kad kalba yra svarbus integracijos veiksnys, todėl tik atvykęs pradėjau jos mokytis. Norėjau jaustis integruotas, tai supratau ir kaip pagarbą mano naujiems namams. Tačiau šiandien aš dvejoju, nes manau, kad tai neapsiribos vien tik kalba. Šios problemos nėra tik dėl to, kad aš nežinau jų kalbos. Tai požiūris ir pagarbos nebuvimas.
– Kokius matai šio rajono gyventojus? Ar jie save laiko belgais?
– Tai yra darbo žmonės, ekonominiai imigrantai. Kalbant apie finansus ir darbą, jie save laiko belgais. Ši šalis jiems yra tik vieta uždarbiauti. Tačiau daug jų verslo, namų yra Maroke. Nedaug kas pasakytų, jog jų namai yra Belgija.
Ši neužtikrinta tapatybė yra taip pat problema. Jie nesijaučia šalies patriotais ir su ja nėra susaistyti jokia moraline atsakomybe.
Daug šio rajono gyventojų, imigrantų, naudojasi Belgijos socialine sistema. Aš žinau šeimas, kurie augina vaikus dėl pašalpų. Jie man tai patys sako. O valstybė tuo džiaugiasi – šie vaikai ateityje mokės mokesčius. Tačiau ar jiems bus suteiktas pilnavertis išsilavinimas? Kokioje aplinkoje jie gyvena?
– Kaip manai, koks islamo religijos vaidmuo Molenbeke ir šių teroro įvykių fone apskritai?
– Čia susipažinau su jauna marokiete. Jos tėtis jai liepė pradėti lankyti mečetę tam, kad išmoktų marokiečių kalbos, būtų išauklėta ir religinga. Taip daug tėvų bando edukuoti savo vaikus. Tačiau kas žino, ko tie imamai čia moko? Kas vyksta už tų uždarų mečetės durų?
Šiame mažame Molenbeko rajone yra 44 mečetės. Mokykloje vaikas mokomas pagal tam tikras programas, tėvai visuomet gali pabendrauti su mokytoju. O kas vyksta šiose uždarose šventovėse? Iš kur ir kas yra tie imamai? Ar jie vadovaujasi korano kodeksu? Juk yra įvairaus islamo rūšių.
Aš sekiau įvykius po teroro atakų Paryžiuje. Nustebau, nes šie bendruomenės mokytojai – imamai, nieko nekomentavo, nieko nesakė viešumoje. Juk tai yra ir jų atsakomybė.
Vis tik, mano manymu, religija čia vaidina ne esminį vaidmenį. Kaip ir sakiau, skurdas, nedarbas, išsilavinimo stoka ir galiausiai – polinkis į nusikaltstamumą, yra esminiai veiksniai. Mečetė čia gali atsirasti tik kaip fonas.
– Kaip jauteisi išgirdęs apie teroro aktų sąsajas su bendruomene, kurioje gyveni? Ar tai Tave nustebino?
– Pirmiausia buvo labai skaudu ir liūdna dėl nekaltų žmonių aukų. Gali Molenbeką kaltinti, bet ne teisti. Tai yra didžiulė dėlionė, kurios viena maža dalis negali atspindėti bendro vaizdo.
Aš praleidau dvejus tragiškus metus kare, kuris vyko mano šalyje. Daugybė žmonių, pažįstamų žuvo.
Niekas nežinojo, kas tai įvykdė, todėl prasidėjo kaltinimai, nepasitikėjimas.
Taip pat nutiko ir su Molenbeku. Manau, labai svarbu į visus klausimus, susijusius su Paryžiaus teroro aktu, atsakyti ir pateikti visuomenei. Taip bus užkirstas kelias sustabdyti agresiją, nukreiptą prieš migrantus, prieš musulmonus.
Momentas, kuris mane kiek prajuokino – tai Sirijos pasas, rastas prie vieno iš teroristų. Tai tarsi pigus būdas pradėti konspiracijos teoriją – šie pasai atsiranda visur, kur kas nors nutinka blogo. Sirijoje mes net anekdotus apie tai kuriame:
– Kaip atrodo Molenbeko kasdienybė, Tavo akimis? Kas slypi tame siaurų gatvelių tinkle?
– Molenbeko buičiai, kasdieniniam gyvenimui įtaką daro islamo kultūra: penktadieniais visos parduotuvės yra uždaromos, vakarais visi užsidaro namuose. Čia nėra barų, vakarais viskas ištuštėja.
Sutemus ši vieta yra tobula terpė narkotikų prekeiviams, nusikalstamumui. Kadangi aš esu arabas, mane jie priima kaip savą ir einant pro šalį pasiūlo kažko įsigyti.
„Bindakh hashish?“ – tokį klausimą – siūlymą įsigyti hašišo – išgirstu net eidamas į universitetą ryte.
Esu architektas ir žinau, kad tada, kuomet visi langai, parduotuvių vitrinos užsidaro, gatvė tampa „niekieno erdve“.
Vakare matau kaip mašinos, motociklai privažiuoja prie tam tikrų vietų, nusiperka ir dingsta. Molenbekas yra narkotikų pardavimo tinklas. Stengiuosi jo vengti, nes suprantu, kad čia gali mane nudurti ar kitaip susidoroti, ir kaltieji niekuomet nebus surasti.
Jūs čia nepamatysite patruliuojančių policininkų. Gal tik pagrindinėje rajono aikštėje.
Tai yra uždara bendruomenė, o šiose 19 amžiaus gatvelėse, vidiniuose kiemuose galima tiesiog pradingti.