Raseinių dekanato Caritas reikalų vedėja Vilma Beržinskienė neatmeta galimybės, kad trijų kambarių socialinis būstas, kuriame nuo 2002 m gruodžio gyveno mama su vaikais, tiesiog kažkam parūpo, tad juos nutarta iškelti į apleistą namą pačiame rajono pakraštyje.
„Mamos situacija sunki. Viena augina tuos vaikus, tačiau stengiasi dirbti, tvarkytis, gražiai augina sūnus. Abu berniukai gerai mokosi, ramūs, tvarkingi. Matyti, kad užaugs geri žmonės, – sakė V. Beržinskienė, dėl didžiulės skolos neskubanti kaltinti vien mamos.
Kaip mato Carito darbuotoja, Jolita dabar kiek atsigavusi, tačiau kai kreipėsi pagalbos, buvo palūžusi fizikai ir dvasiškai: „Kaip paukštis apgaubęs paukščiukus ir viskas. Aršesnė moteris būtų išsireikalavusi ir vaiko išlaikymo iš tėvo, kurio berniukai gal net nematė, ir algos, kai dirbo už tris, o gavo už vieną. Bet ji, matau, jau neturi jėgų kovoti“.
Jolitos skola už socialinį būstą šiuo metu siekia 8818 eurų. Tačiau Carito darbuotojai keista, kad ir savivaldybė laukė, kol tokia užaugs.
„Žmogus gal visiškai depresijoje, ligonis pasidaręs? O vaikų teisės nesidomi realia situacija, tik lengva ranka pasirašo po sprendimu iškeldinti, nors skolą už elektrą mama jau grąžino. Už šildymą skola stabilizuota, nebedidėja. Jei iškels mamą su vaikais į rajono užkampį, ji ten darbo tikrai negaus, o juk skolą vis viena reikės mokėti! Tokia situacija, kad žmogui reikia palaikymo. Mes bandome ieškoti jai paramos, ji pati taip pat stengiasi“, – vienišą mamą gynė V. Beržinskienė.
Savivaldybės atstovė: Ji piktybiškai nemokėjo už butą
Raseinių rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėjos Loretos Laugalienės nuomone, Jolita piktybiškai nemokėjo už butą, nesiskaitė su savivaldybe, manydama, kad jos su vaikais vis viena iš socialinio buto neiškels.
„Ji nėra metama į gatvę, pati buvau nuvykusi apžiūrėti namelio, kuris jai siūlomas. Jis - pakankamai tvaringas, tik reikia išsiplaut, pasirūpinti aplinka. Žinoma, kitaip, nei mieste, ten jai pačiai reikės pasirūpinti malkomis ir šildytis. Socialinis būstas rajono pakraštyje, bet susisiekimas su miestu yra, vaikai autobusėliu vežiojami į mokyklą“, – DELFI sakė sociainės paramos skyriaus vedėja.
Paklausta, kaip savivaldybė leido, kad jos suteikto socialinio būsto savininkės skola išaugtų beveik iki 9 tūkst.eurų, L. Laugalienė paaiškino, jog nuo 2012 m. pašalpas gaunančius žmones savivaldybė gali kontroliuoti ir jei mato, kad už socialinį būstą pradeda augti skola, neledžia laisvai disponuoti pašalpa. Dalis jos nukreipiama mokesčiams mokėti.
„Tačiau Jolita daug metų nėra pašalpų gavėja, nes dirba. O žmogaus uždarbio mes kontroliuoti negalim“, – sakė Raseinių savivaldybės atstovė.
Problemos dėl tėvystės nustatymo
Kaip laiške DELFI rašė Jolita, socialiniame bute Raseiniuose ji gyveno nuo 2002-ųjų. Kol vaikai buvo mažiukai,iš 630 litų pašalpos pagal galimybes mokėjo už butą,vėliau pradėjo dirbti, bet pajamos buvo nedidelės. Pradėjo kauptis skolos.
Per sunkmetį neturėjo darbo, tad vėl gyveno tik iš pašalpų. Skolos didėjo.
„Prieš pora metų savivaldybė mane padavė į teismą dėl iškeldinimo, du kartus laimėjau bylą , bet Šiauliai nusprendė, kad aš privalau išsikelti iš būsto už skolas į rajono užkampį, kur nėra sąlygų vaikams mokytis , o man dirbti . Vaikų teisės nusprendė, kad vaikams taip bus geriau. Dabar iš mano 280 eurų algos antstoliai atskaito pusę, mums lieka 140 eurų mėnesiui ir vėl neturiu kaip mokėti už butą. Šiuo metu esu skolinga 8818 eurų, mus po savaitės mes į gatvę, labai prašau padėkit“, – laiške DELFI rašė dviejų vaikų mama.
- Visą laiką nuo 2002 m. gyvenote tame pačiame socialiniame būste Raseiniuose?
- Taip.
- Per kiek metų susidarė 8818 eurų skola?
-Per kokiu 7 metus. Kol gavau kompensacijas už šildymą kaip vieniša mama, skolų nebuvo. Bet paskui išleido įstatymą, kad nebegalima skirti vienišoms mamoms kompensacijų, jei nenustatyta vaikų tėvystė.
- Kodėl nenusistatėt tėvystės.
-Nes neįmanoma. Yra teismo nuorašas, kuriame tai patvirtinta.
(Tai tik dalis tiesos. Vaikų tėvas nėra nežinomas, jis neprisiėmė atsakomybės už vaikus, o Jolita nesibylinėjo dėl sūnų išlaikymo – DELFI).
Visai neseniai, tik rudenį sužinojau, kad išimties tvarka man priklauso kompensacija už šildymą. Tik reikia kažkaip pasidengti skolą, kad galėčiau prasitęsti buto nuomos sutartį, nes savivaldybė nori ją nutraukti, neleidžia pratęsti.
Jei padengčiau skolą, galėčiau susitvarkyti kompensacijas ir vėl tame pačiame bute gyventi, kaip gyvenusi.
- Papasakokit apie savo butą.
-Tai trijų kambarių 67 kv.m. ploto butas. Žinokit, niekuo neišskirtinis. Penktame aukšte, kampinis. Ir šaltas, ir per stogą vanduo bėga. Kukliai gyvenam, kaip išgalim.
-Išlaikyti trijų kambarių butą net ir uždirbančiai vienišai mamai yra sudėtinga. Neieškojote galimybių apsigyventi mažesniame, kur nedideli mokesčiai?
-Aš ir teismuose prašiau – duokit Raseiniuose mažesnės kvadratūros socialinį būstą. Tačiau atsakė, kad nėra ir nebus. Kai prieš dvejus metus vyko teismai dėl mano iškeldinimo, abu kartus laimėjau, paliko mane gyventi bute. Ir Šiaulių teismas leido likti, bet sprendimas buvo apskųstas, o galutinis – mus iškeldinti.
- Nekilo mintis atsisakyto tokio brangaus socialinio būsto ir ieškotis pigesnio, kai tik pradėjo augti skola?
-Buvo. Rašiau į savivaldybę prašymą, bet gavau atsakymą, kad skirti mažesnio nėra galimybių ir nebus.
-O pati nebandėte ieškoti variantų su daliniais patogumais, kad nebūtų centrinio šildymo?
-Raseiniuose labai didelė problema su būstais. Dabar, kai mums grasina iškeldinimu, ieškau, gal pavyks išsinuomoti kažką čia.
-Ar šiuo metu dirbate?
-Savaitę nebe. Dirbau parduotuvėje, bet išėjau, nes paskutinį mėnesį dirbau dviem etatais, o algos gavau kaip už vieną. Stoviu Darbo biržoje, ieškau kito darbo.
- Savivaldybė jums siūlo kitą socialinį būstą. Kur?
-Dievogalos kaime. Pačiame Raseinių rajono pakraštyje, užkampyje, kur nėra jokio susisiekimo, nėra vaikams galimybės mokytis.
Man buvo pasakyta: „Gausi socialines pašalpas ir gyvenk už jas“. Savivaldybės socialinė darbuotoja yra nusistačiusi prieš mane ir nelabai suprantu, kodėl. Bet aš vien dėl vaikų kovoju, kad neiškeldintų iš buto.
- Buvote nuvykusi į Dievogalos kaimą apžiūrėti jums siūlomo namo?
-Buvau, bet neturėjau raktų. Jis man dar nepriklauso, tad tik aplinką apžiūrėjau. Baisu. Pati aplinka baisi, susisiekimo – jokio.
- O ką įžvelgėte gero?
-Vienintelis gerumas, kad yra žemės ir galima daržą turėti. O daugiau jokio gerumo nematau – vaikai atskirti nuo visko bus. Savivaldybė sako, kad ten vaikams bus geriau. Tik aš nesuprantu – kuo.
- Jei sutiktumėte kraustytis į rajono pakraštyje jums siūlomą būstą, beveik 9 tūkst. eurų skola būtų nubraukta?
-Ne, vis viena ją reikėtų grąžinti.
Apie Dievogalą – iš pirmų lūpų
DELFI susisiekė su visuomeninės organizacijos „Vosiliškio kaimo bendruomenė“ pirmininku Feliksu Petrėčiu. Pasak jo, Dievogala visai šalia Vosiliškio, kuris niekuo labai nesiskiria nuo kitų rajonų pakraščių miestelių.
Mokyklos čia iš tiesų nėra, uždaryta maždaug prieš penkerius metus. Vieni vaikučiai maršrutiniu autobusu važiuoja į Radviliškio rajono Grinkiškio progimnaziją, gimnazistai ryte prieš septintą maršrutiniu autobusu vyksta į Raseinius, į Žaiginį vaikus veža mokyklinis autobusėlis.
„Ryte minia vaikučių iš čia mokytis išvažiuoja. Vien į Grinkiškį apie penkiasdešimt susirenka, į Žaiginį 6-7, o į Raseinius dar mažiau. Mano paties vaikai taip pat mokosi Raseiniuose“, – pasakojo F. Petrėtis.
Paklaustas apie įsidarbinimo galimybes, pirmininkas minėjo tik vieną parduotuvę, kurioje dirba trys vietiniai žmonės. Daugiau darbo vietų nėra: „Jei žmogus atsikraustys čia gyventi ir norės vietoje darbą rasti, nebent galės pavasarį bobutei daržiuką pasėti ar malkų pakapoti“.
Pagerinto kraujo asmenys vykdo bambalinę programą
Pasak DELFI pašnekovo, apie trisdešimt vietinių važinėja dirbti į „Norvelitą“, susiradę darbus Raseiniuose. „Kita dalis gyventojų – pagerinto kraujo, tai jie gauna pašalpas ir vykdo bambalinę programą. Dabar tokių šeimų yra iki dešimt. Jie linksmi, pavalgę, savo poreikius patenkinę“, – sakė F. Petrėtis.
Paklaustas apie namuką, kuris siūlomas DELFI šnekintai moteriai iš Raseinių, bendruomenės pirmininkas sakė, jog kadaise ši sodyba buvo laikoma pavyzdine, tačiau tragiškoje avarijoje žuvus šeimininkui, apie 2006 metus čia prisiglaudė socialinių įgūdžių stokojantys žmonės, kurie namelį nugyveno.
„Žiemos metu kartą nuėjau jų aplankyti. Neįtikėtina – kambaryje už kojos buvo pririšę šunį ir savaitei palikę. Įsivaizduojate, kokį vaizdą pamačiau! Šeimai išsikrausčius, mūrinukas liko tuščias, tai kažkam prisireikė hidroforą iš šulinio ištraukt, didžiulį stiklo paketą lauko virtuvėlėje išdaužti. Savivaldybės turtas, o kai nėra šeimininko, kam ko reikia, ateina ir pasiglemžia. Tačiau jei darbštus žmogus apsigyventų – susitvarkytų. Nežinau, kaip dabar, bet namelyje buvo išvedžiotas šildymas, buvo krosnis, vonia, tualetas. Kokia situacija dabar, tiksliai negaliu pasakyti, man nėra ten ko landžioti“, – sakė bendruomenės pirmininkas.
Pasak jo, čia apsigyvenus galima ir daržiuką pasisodinti, ir paukščių ar karvytę, ožkytę auginti: „Žinoma, reikia noro, o ne visi gaunantys pašalpas nori dirbti. Pvz., augina septynis vaikus, bet nelaiko karvės, nes vargas – reikia šienauti, vasarą pagirdyti gyvulį, kasdien pamelžti. Kam, jei viską valstybė padeda ant lėkštutės? Jei atsikraustys darbšti moteriškė, geri, padorūs žmonės – susitvarkys ir gyvens. Tačiau jei noro nėra, tik duok, o aš nepajudinsiu nė piršto, nesusikasiu lysvės ir nė voratinklio nuo lango nenusibrauksiu, kitas reikalas“.
Vis dėlto, kaip pripažino F. Petrėtis, vaikams gyventi toli nuo mokyklos – vargas.
„Vakar buvo baisi šlabdriba, o prieš septynias pirmaklasiai susirietę kaip zuikeliai jau laukė autobuso. Gaila žvirbliukų, bet gyvena žmonės, kurie čia užsibuvę, kurių tėvai iš čia. Sibire išbuvo, išgyveno. Tik noro reikia, sveikatos ir nesitikėti, kad pamojus kažkas kažką sutvarkys“, – sakė pirmininkas.