„Man patriotizmas įkrito į širdį konkrečiu momentu. Sausio įvykių metu atsistojau ant namo, priešais Parlamentą, krašto, o po manimi žmonių jūra. Pajaučiau, kaip mano vidų užliejo pasididžiavimas, baimė, sumišimas. Man buvo 17 metų, tačiau supratau, kad tiek žmonių negali klysti. Nuo to momento aš jau buvau visiškai apsisprendęs Lietuvos respublikos pilietis, žinantis ir suprantantis, kad dabar nuo manęs ir tokių, kaip aš, priklauso, ar mes sugebėsime atstovėti savo nepriklausomybę“, – Sausio įvykius prisimena JAV tarnaujantis ir nacionaliniu atstovu sąveikai NATO štabe Virdžinijos valstijoje paskirtas Aleksiejus Gaiževskis.
Kyla klausimas, kodėl sausio mėnesį į kovą su tankais stojo Lietuvos gyventojai, tarp jų ir nepilnamečiai, o kai kurie iš jų vėliau net bandė įkūnyti tam tikrų filmų herojus?
Sausio 13-oji – žiaurūs įvykiai, paskatinę sparčiau eiti tarptautinio pripažinimo link
Galima tik spėlioti, kaip būtų atrodę sausio įvykiai, jei Lietuva būtų turėjusi savo suformuotą kariuomenę. Tačiau priežasčių, kodėl jos nebuvo ir ginti nepriklausomybės stojo beginkliai Lietuvos gyventojai, yra keletas.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikas Karolis Zikaras pasakoja, kad atkūrus Lietuvai nepriklausomybę sovietai nenorėjo to pripažinti ir situacijai šalyje destabilizuoti pasitelkė įvairias priemones, kaip ekonominę blokadą, politinį spaudimą. Tačiau pastebėjus, kad skirtingos spaudimo priemonės neprivers lietuvių atsisakyti savo valstybės atkūrimo planų, 1991 metų pradžioje sovietai ryžosi griebtis agresijos. Kadangi Lietuva neturėjo kariuomenės, į kovą stojo jos gyventojai, o pagrindinis žmonių ginklas buvo, pasak K. Zikaro, metalinis strypas ir butelis benzino.
„Sausio įvykiai buvo tas taškas, kai jau nebereikėjo nieko slėpti, jau ir taip buvo aišku, kad mes sulaukėm agresijos. Todėl tie žmonės, kurie stovėjo prie Aukščiausiosios Tarybos ir vykdė tam tikras funkcijas, visa tai galime pakankamai drąsiai vadinti kariuomenės pradžia“, – pastebi karo istorikas.
Sovietai suprato, kad, jei labai norėtų, užimtų rūpimus objektus, bet kraujo būdu, todėl jų įvaizdis tarptautinėje bendruomenėje būtų pažeistas ir visos kalbos apie Gorbačiovą ir perestroiką atrodytų nerimtai.
K. Zikaras atkreipia dėmesį, kad iki Sausio įvykių nebuvo buriama kariuomenė, nes buvo baiminamasi sovietų reakcijos. Tam tikros saugumą užtikrinančios struktūros buvo įkurtos, tačiau tai buvo daroma slaptai arba parenkant abstrakčias sąvokas, kurios neiššauktų agresyvių sovietų veiksmų.
„Jei lietuviai būtų atvirai pradėję kurti kariuomenę, galimai būtų sulaukę griežto atsako ir atkurtos nepriklausomybės būtų nelikę. Lietuva norėjo kariuomenės, bet reikia nepamiršti ir sovietų, kur galia buvo jų pusėje. Lietuva nieko neturėjo, tik žmonių valią turėti savo nepriklausomą valstybę ir išeiti iš to beprotiško tautų kalėjimo“, – sako K. Zikaras.
Radijo laidų vedėjas Marius Šmitas buvo vienas iš tų, kuris nepabijojo ir stojo į kovą prieš sovietus. „Aš prisijungiau prie visko sausio 12-ąją, atsiradau Aukščiausioje Taryboje, dabartiniame Seime, gavau savo vietą ir budėjau. Tos kelios savaitės buvo labai intensyvios.
Mes visi ėjom už tautinę valstybę, nes tikėjome, kad Lietuva bus laisva. Žmonės sėdėjo, kūreno laužus, visi vienas kitam buvo broliai ir seserys. Tada buvo labai didelė vienybė, niekada neužmirštamas jausmas“, – sako M. Šmitas.
Svarbu tai, kad naujai valstybei reikšmingas yra tarptautinis pripažinimas, o jo susilaukti galima tuomet, kai valstybė geba užtikrinti savo sienų saugumą. Sausio įvykiai buvo rimta priežastis imti drąsiai rūpintis šalies apsauga nuo išorės. Vasario mėnesį buvo įkurtas Mokomasis junginys, kurį galima laikyti reguliarios Lietuvos kariuomenės pradžia. Tą patį mėnesį Lietuvą tarptautiniu mastu pradėjo pripažinti skirtingos šalys.
Legendomis apipintas „Spec. Žvėrynas“ ir jo neeilinis pasiruošimas
Karo istorikas K. Zikaras sako, kad po Sausio įvykių situacija stabilizavosi. Tačiau pavasarį-vasarą sovietai ėmėsi kitokių veiksmų, pavyzdžiui, pradėta pulti pasienio postus. „Pavasarį viename iš pasienio postų buvo įvykdytas užpuolimas, kur žuvo pasienietis. Kulminacija buvo Medininkų tragedija, kai omonininkai naktį užpuolė Medininkų postą, išžudė muitininkus ir ten buvusius policininkus“, – sako K. Zikaras.
Siekiant išvengti panašių tragedijų buvo įkurtas Specialios paskirties oro desanto būrys, dar žinomas, kaip „Spec. Žvėrynas“. „Buvome atrinkti 15 karių iš kelių šimtų norinčių. Paskirtas profesionaliausias artimos kovos meistras Pranas Kasteckas, kuris užtikrino mūsų kovinį parengimą.
Tuo metu niekas nebuvo pilnai įsitikinęs, ar sovietai nenuspręs jėga nuversti Lietuvoje teisėtai išrinktos vadžios. Kas tada būtų su tokiais kaip mes? Be abejo, kad būtų geriausia sunaikinti, o visus sovietų atliktus juodus darbus „užkabinti“ ant mūsų atsakomybės. Todėl buvo geriau, kad niekas mūsų tapatybių nežinotų. Mes vienas kitą vadinome voru, krabu, krokodilu, banginiu ir panašiai, todėl mus dauguma ir pavadindavo „Franco (Prano Kastecko) Žvėrynu“, – aiškina A. Gaiževskis.
Į būrį patekusių jaunuolių laukė intensyvios kasdienės treniruotės, po kurių kūnai likdavo nusėti mėlynių, kelis kartus per dieną šokinėjimas parašiutu, po ko sekdavo įvairūs lūžiai, bei ištvermės ugdymas, dėl ko tekdavo miegoti ir atsistojus. Visa tai jaunuoliams primindavo kovinių filmų scenarijus ir jų aktorius: Stalonę, Švarcnegerį, Čaką Norisą ir kitus.
„Jų buvo daug, tačiau jie visi vaidino pagal scenarijus ir už juos daugumą triukų vis dėl to suvaidindavo kaskadininkai. Mes nebuvome nei kaskadininkai, neturėjome antro šanso dubliui, pas mus dažnai net planų nebūdavo. Pagrindinė užduotis – nuvykti į vietą, išsiaiškinti situaciją, reaguoti ir veikti pagal aplinkybes“, – būrio veiklą apibūdina A. Gaižveskis.
Tačiau, kaip A. Gaiževskis pastebi, toks pasiruošimas buvo svarbus siekiant parengti jaunuolius kovoti be ginklų prieš tuos, kurie juos turėjo. „Vykdėme nuolatines tarnybas, kai Vilniuje reikėdavo saugoti valstybinius strateginius objektus: Vyriausybę, Parlamentą ir pan. Praktiškai kiekvieną savaitę gaudavome po keletą pranešimų, kad planuojami vieni ar kiti teroristiniai veiksmai prieš strateginius valstybės objektus ir privalėdavome nedelsiant užtikrinti jų apsaugą, bet kuriuo paros metu ir maksimaliai greitai“, – aiškina A. Gaiževskis.
Karo istorikas K. Zikaras pastebi, kad toks būrys taip pat buvo svarbus ne tik saugumo užtikrinimo prasme: „Aš manau, kad tas vienetas buvo labai svarbus morališkai, nes sklido kažkokios legendos, kad veikia žmonės, kurie super pajėgūs, ir tai yra labai gerai“.
Tačiau būrio gyvavimas truko apie metus, po Rugpjūčio pučo būrys buvo išformuotas. „Kadangi paaiškėjo, kad demokratija laimėjo ir nebus jokių blogybių, visi buvo išsiųsti į atskirus dalinius, kaip instruktoriai“, – komentuoja vienas iš būrio narių M. Šmitas.
A. Gaiževskis pastebi, kad iškovojus pergalę – laisvę – seka kitas svarbus ir atsakingas etapas – tos pergalės išsaugojimas.
„Misija Sibiras“ prisideda prie Lietuvos istorijos išsaugojimo. Daugiau apie patį projektą ir išsaugotas istorijas www.misijasibiras.lt.