Sunkoka save identifikuoti Šilutės ir Klaipėdos rajonų gyventojams – nei kuršiai, nei vokiečiai, galbūt skalvių likučiai, nors žemaičių tuose kraštuose gyvena irgi nemažai.
Istoriškai susiformavo Mažosios Lietuvos terminas, nors lietuviai tame krašte negyveno. Primiršo, kas esą ir Jurbarko, Raudonės, Veliuonos, Raudondvario gyventojai.
Sunkokai suvokia savo priklausymą Žemaitijai Šiaulių miestas, nors pačiame jo centre, prie Salduvės piliakalnio, stovi paminklas kritusiems Saulės mūšyje atminti.
Šiuo metu Žemaitijos kultūriniame judėjime aktyviausiai reiškiasi vakarų žemaičiai, kalbantys labiausiai nuo lietuvių literatūrinės kalbos besiskiriančia „dounininkų“ tarme. Dažnai jie vien tik save telaiko tikraisiais žemaičiais. Bet istoriniu požiūriu yra ne visai teisūs – „dounininkų“ tarmė susiformavo žemaičiams besimaišant su nukariautais kuršiais. Tad nors šiame maišymesi dominavo žemaičiai, „dounininkų“ gyslomis teka ir dalis kuršių kraujo.
Tuo tarpu „dūnininkų“ tarme kalbantys žemaičiai gyvena Raseinių, Kelmės, Akmenės, Jurbarko, Šiaulių bei dar keliuose rajonuose.
Kur yra Žemaitijos sostinė?
Diskutuoti galima ir dėl miesto, verto vadinti Žemaitijos sostine – nors dabar sostine vadinami Telšiai, istorijoje būta pačių įvairiausių vingių.
Kaip yra sakęs žymus istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas, kauniečiai jau užmiršo, kad Kaunas buvo žemaičių pilis, o telšiškiai, paskelbę savo miestą Žemaitijos sostine, pamiršo, kad istoriniais laikais Telšiai tebuvo nedidelis kuršių kaimelis, žlungant kuršių genčių sąjungai, nukariautas ir prijungtas prie Žemaitijos kunigaikštystės.
Pirmieji į Žemaitijos sostinės vardą galėtų pretenduoti Trakai – tai buvo didžiojo Žemaitijos kunigaikščio Kęstučio valda ir jam valdant, Žemaitijos sostinė. Valdant broliams kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui, riba tarp Žemaitijos ir Lietuvos vingiavo tarp Vilniaus ir Trakų.
Į Žemaitijos sostinės vardą galėtų pretenduoti ir Kaunas, kaip didžiausias Žemaitijos kunigaikštystės miestas, taip pat kaip pilis, kurią savo sūnui Vaidotui pastatė Žemaitijos kunigaikštis Kęstutis.
Atsisakė valstybės statuso
Po Melno taikos (1422 m.) Žemaitijos kunigaikštystės bajorai, raginami Vytauto, savo noru atsisakė savarankiškos valstybės statuso ir prisijungė prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės. Abiejų Tautų Respublikoje (Žečpospolita) susiformavo Žemaičių seniūnija, kurios administraciniu centru tapo Raseiniai, o ribos vingiavo Nevėžio ir Nemuno upėmis.
Iš atplėštų nuo Žemaitijos žemių buvo suformuota Trakų vaivadija, kuri žemėlapyje atrodo kaip keistas dirbtinis pleištas, įsispraudęs tarp Žemaičių seniūnijos ir Lietuvos. Tos Trakų vaivadijos gyventojai tikriausiai patys nežinojo, kas jie yra – žemaičiai ar lietuviai, nors buvo aktyviai lenkinami bei lietuvinami.
Į Žemaitijos sostinės vardą galėtų pretenduoti ir Šiauliai, kaip didžiausias Žemaičių seniūnijos miestas – bent jau šiuo metu gerokai didesnis už Raseinius. Kaip nutiko, kad Žemaitijos sostine tapo Telšiai, XIII amžiuje net nebuvo Žemaitijos kunigaikštystės valda, dabar sunku paaiškinti.