Praėjusiais metais Užsienio reikalų ministerijos (URM) užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo, kad didžioji dalis emigrantų sutiktų grįžti į Lietuvą, jei „į rankas“ gautų 1001–1500 eurų atlyginimą. Taip atsakė 29,4 proc. respondentų. Dar 25,9 proc. apklaustųjų teigė, kad Lietuvoje norėtų uždirbti 1501–2000 eurų. Ir net 17,7 proc. svetur gyvenančių lietuvių pakaktų tėvynėje gauti iki 1000 eurų.
Nors tokias pinigų sumas Lietuvoje uždirbti ir realu, tėvynėn išvykusieji nesiveržia. Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais į Lietuvą imigravo 20,4 tūkst. žmonių, iš kurių 10,2 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai. Statistika rodo, kad lyginant su 2016 m. pernai grįžo 4,1 tūkst. mažiau lietuvių.
Uždirbti norimas sumas gali nesunkiai
Į klausimus, kodėl geri atlyginimai nenuperka ir ko reikia, kad grįžtume į Lietuvą, bus bandoma atsakyti ir liepos 6–8 dienomis „Harmony Park“ vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime.
Personalo paieškos bendrovės „Alliance for Recruitment“ partneris ir vienas diskusijos dalyvių Andrius Francas įsitikinęs, kad emigrantų minimas pinigų sumas Lietuvoje uždirbti tikrai galima. Be to, anot jo, užsienyje pagyvenę lietuviai dažnai turi ne tik daugiau darbo patirties, bet gali pasigirti ir geresniais užsienio kalbų įgūdžiais. O tai, anot jo, ypač svarbu į Lietuvą ateinančioms tarptautinėms kompanijoms.
„Jeigu kalbėtume apie tarptautines kompanijas, tie žmonės, kurie turi darbo patirties ir yra specialistai, ne darbininkai, tokius atlyginimus tikrai gali gauti. Be to, dažniausiai užsienyje gyvenantys lietuviai turi ne tik anglų, bet ir tos šalies, kurioje gyvena, kalbos įgūdžių – olandų, danų. Tokie gebėjimai tikrai yra vertinami. Aišku, tas atlyginimas yra realus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje“, – sako A. Francas.
Personalo atrankos bendrovės „CV Market“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje 1000 eurų ir didesnis atlyginimas „į rankas“ siūlomas šiems specialistams:
Dauguma išvyksta dėl nepakankamų pajamų
Vis dėl to URM užsakymu atlikta apklausa rodo, kad nepakankamas darbo užmokestis ir darbo vietų trūkumas tapo didžiosios dalies lietuvių išvykimo priežastimi. Dėl nepakankamų pajamų ir darbo trūkumo iš šalies išvykę nurodė 49,5 proc. emigrantų, dar 51,9 proc. apklaustųjų teigė, kad emigruoti paskatino naujos patirties paieška, studijos ir savirealizacijos siekiai.
Šiam paradoksui A. Francas turi kelis paaiškinimus. Visų pirma, pastebi jis, kol kas konkurencingus atlyginimus gali pasiūlyti tik Lietuvos didmiesčiai, o jeigu žmogus planuoja grįžti į regioną, tikėtina, kad ten siūlomos darbo sąlygos jo netenkina.
„Į regionus jie grįžta labai retai ir jeigu grįžta, tai dėl to, kad ten jau yra kažkokia infrastruktūra: ar šeimos verslas, ar pasiligoję tėvai, kuriuos reikia slaugyti. Bet vis dėlto jie dažniausiai žiūri į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, nes jauni žmonės, ypač su vaikais, ieško vietos, kurioje būtų visa infrastruktūra – nuo švietimo įstaigų iki laisvalaikio praleidimo vietų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Dar viena grupė žmonių, kuriai Lietuva kol kas negali pasiūlyti norimų darbo sąlygų, anot A. Franco, yra žemesnės kvalifikacijos specialistai ir darbininkai.
„Darbininkai, aukštojo išsilavinimo neturintys žmonės šiandien Lietuvoje iš tikrųjų negali uždirbti to 1000 eurų „į rankas“. Labai vertinamos specialybės dabar yra suvirintojas ar šaltkalvis, o kiti darbininkai dažniausiai uždirba mažiau. Todėl natūraliai atlyginimas, pavyzdžiui, Airijoje yra keturis, penkis kartus didesnis nei Lietuvoje.
Paskata išvykti yra ir žmonėms, kurie turi išsilavinimą, bet pagal jį negali gauti darbo arba už tą darbą negauna pakankamo atlygio – pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai. Jie turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau atlyginimai valstybiniame sektoriuje yra nedideli. Tokiu atveju jie sako, kad geriau važiuoju į Angliją, dirbsiu bare padavėju ar viešbutyje tvarkysiu kambarius“, – vardija pašnekovas.
Siūlo galvoti, kokius specialistus ruošti
A. Franco teigimu, pristabdyti tam tikrų sričių specialistų emigraciją galėtų padėti pokyčiai švietimo sistemoje ir biurokratijos mažinimas, nes šiuo metu, pavyzdžiui, mokytojų paruošiama nemažai, bet dirbti pagal specialybę dėl gaunamo atlygio jie nenori.
„Toks specialistų ruošimas yra betikslis, nes mes jų nesugebame pajungti į darbo rinką. Mes turime galvoti, kokius specialistus ruošti ir kaip jiems mokėti tokį atlyginimą, kad jie norėtų būti ir dirbti Lietuvoje. Yra daromi žingsniai ir su sveikatos sektoriaus darbuotojais, ir su mokytojais, ir su kitais specialistais, bet tai yra pakankamai lėti procesai. Mes kartais turime per daug vadovų. Sumažinus vadovų skaičių būtų galima pasamdyti daugiau specialistų ir mokėti jiems geresnį atlyginimą“, – įsitikinęs darbo rinkos specialistas.
Kitas būdas sustabdyti ar prisivilioti atgal nekvalifikuotus darbuotojus, A. Franco manymu, minimalios algos kėlimas.
„Aš manau, kad jeigu Lietuvoje minimalus atlyginimas būtų 700-800 eurų „ant popieriaus“, mes sustabdytume tam tikrų darbininkiškų profesijų žmonių emigraciją. Tam turi pasiruošti ir įmonės. Jos turi galvoti, kaip efektyvinti darbo vietas, kad išgalėtų mokėti tokius atlyginimus ir nebankrutuoti. Turim galvoti apie naujų savo gaminių kūrimą, apie konkurencingesnę rinkodarą, kad tie produktai nebūtų pardavinėjami kaip pigūs, nes Lietuva nebėra pigi šalis.“
DELFI primena, kad šiuo metu minimalus bruto darbo užmokestis Lietuvoje yra 400 eurų.
Nežino realios situacijos Lietuvoje
URM užsakymu atliktos apklausos duomenimis, per artimiausius metus į Lietuvą planuoja grįžti tik 4,8 proc. emigrantų, tačiau galimybės grįžti kada nors ateityje neatmeta net 54,8 proc. Tuo tarpu dar 30,5 proc. svetur gyventi išvykusių lietuvių nurodė, kad išvis neplanuoja grįžti.
Apklausa rodo, kad iš planuojančiųjų grįžti tik 12,2 proc. jau pasiruošė savo kelionei namo ir laukia tinkamo laiko, o 42,9 proc. nurodė kol kas dėl grįžimo nesiėmę jokių veiksmų.
Migracijos informacijos centro programos „Renkuosi Lietuvą“ koordinatorius Justinas Uba pastebi, kad dažnai emigrantai gyvena savotiškame informacijos vakuume ir nežino tikrosios gimtojoje šalyje esančios situacijos. Tai, anot jo, gali būti viena priežasčių, atbaidanti grįžti atgal.
„Atvirai pasakius, sunku pasakyti, kas atbaido lietuvius nuo grįžimo. Galime tik spėlioti, nes, atrodo, kad viskas čia yra – ekonomika auga, atlyginimai auga. Galbūt yra baimė, nežinomybė, kas laukia Lietuvoje. Taip pat galbūt prisideda realios situacijos nežinojimas. Dauguma emigrantų sako, kad į Lietuvą grįžtų ir už 1000 eurų. Tokį atlyginimą „į rankas“ gauti tikrai galima, ypač Vilniuje. Bet galbūt emigrantai neseka informacijos, kas vyksta Lietuvoje“, – svarsto pašnekovas.
Emigrantų apklausa rodo, kad tik 7 proc. apklaustųjų pakanka informacijos grįžimo ir reintegracijos į Lietuvą klausimais. Tuo tarpu net 44,4 proc. išvykusių lietuvių nurodė negalintys atsakyti į šį klausimą, nes tokios informacijos neieškojo.
Savivaldybės dar nepadarė namų darbų
J. Ubos teigimu, nors emigrantai ir patys galėtų skirti daugiau laiko situacijos Lietuvoje stebėjimui, šiuo metu sistemingos informacijos apie galimas darbo vietas, gyvenimo sąlygas, švietimo įstaigas ir kt. trūksta ir savivaldybėse.
Pašnekovas sako, kad praėjusiais metais „Renkuosi Lietuvą“ atliktas tyrimas parodė, kad savivaldybės veiksmų žada imtis tik tuomet, kai bus didesnis grįžtančiųjų srautas. Tokiu būdu, J. Ubos teigimu, sukuriamas užburtas ratas.
„Praėjusiais metais mes padarėme tyrimą, kaip savivaldybės yra pasiruošusios priimti grįžtančius asmenis. Tyrimas parodė, kad nėra pakankamai iniciatyvaus kvietimo grįžti, nes dauguma savivaldybių laukia ir pradės siūlyti paslaugas tada, kai jau bus koks nors grįžtančių emigrantų srautas. Bet realiai reikėtų iš anksto juos kviesti, paruošti sąlygas, kad grįžti ir gyventi Lietuvoje būtų malonu“, – įsitikinęs J. Uba.
Tokių veiksmų, jo teigimu, jau ėmėsi septynios savivaldybės – Tauragė, Birštonas, Utena, Širvintos, Panevėžys, Šiauliai. Jie esą turi atskirus darbuotojus, kurie bendrauja su emigrantais ir pateikia detalesnę informaciją apie gyvenimo sąlygas konkrečiame regione.
Patys emigrantai, paklausti, kas kliudo grįžti į Lietuvą, kaip pagrindinę priežastį nurodė baimę nerasti gerai apmokamo darbo. Manantys, kad gimtinėje tektų susidurti su šia problema nurodė 57,5 proc. apklaustųjų. Dar 42,3 proc. galvoja, kad Lietuvoje negautų pakankamų socialinių garantijų.