Daugiau nei 20 metų po Sibiro platybes keliaujantis G. Alekna pasakoja pastebėjęs, jog rusai tik neseniai pradėjo dažniau nei kartą metuose lankyti savo palaidotus artimuosius. Tačiau Antrojo pasaulinio karo žuvusiųjų memorialai, jo teigimu, vis dar atrodo tragiškai. „Keista, kad rusai kartais dėl to kelia pretenzijas kitoms buvusioms Sovietų sąjungos šalims“, – pastebi pašnekovas.
– Kodėl vis dar lankote tremtinių kapines Sibire?
– Pradėjau 1989 metais ir iš viso esu buvęs 45 ekspedicijose. Iš pradžių buvo įdomu, ieškojome naujų kapų. Jie tada buvo pakankamai neblogame stovyje – dar nebuvo sugriauti tų, kurie vežėsi palaikus atgal į Lietuvą. Skirtingose regionuose ir vietose kapai labai skyrėsi, buvo įvairių kryžių, tvorelių, laidojimo būdų. Buvo įdomu aplankyti skirtingas geografines vietas: Buriatiją, Krasnojarsko miškus, Tomsko sritį, Altajų.
Tada dar negalvojau, kad įmanoma aplankyti visus kapus. Tokia mintis atrodė fantastiška ir iš jos visi juokėsi. Tačiau ilgainiui aplankiau visas sritis, į kurias buvo ištremti lietuviai, pradedant Komija, baigiant Jakutija. Paskui pavyko aplankyti ir kitų nežinomas kapines, atsirado tikslas jų aplankyti kuo daugiau ir siekti, kad būtų surastos visos. Tai tęsiu ir šiandien.
Kai jau tiek daug padaryta, sustoti pusiaukelėje nesinori. Labai gaila, kad buvo daug metų, kai negavome finansavimo ir neišvykdavome, o kryžiai puvo. Šiemet centriniame Chazane supratau, kad mes praktiškai praradome vienas lietuviškas kapines Sibire. Jos buvo vienos geriausiai išsilaikiusių, o dabar yra tragiškame būvyje.
– Ar įžvelgiate kokią nors gilesnę šio kapinių tvarkymo prasmę?
– Anksčiau galvojau, kad galbūt reikia jas tvarkyti, bet dešimtmečius stebėdamas tuos darbus, supratau, kad beveik nėra prasmės tą daryti. Arba tvarkyti reikia tik ten, kur galima išties tai padaryti. Pavyzdžiui, prieš kelis metus Altajuje sutvarkėme tvoreles, pastatėme naujus kryžius vietoje buvusių senų, bet tiksliai tokius pat, kokius buvo pastatę tremtiniai. Viską visiškai pilnai atnaujinome. Ten jie nepūva, neapaugę medžiais. Tiesiog stepėje tarp kalnų, kur net aukštos žolės nėra, jie laikosi ilgai, yra matomi. Tokioje vietoje yra tikslas, o ten kur želia krūmai, žolės, visi tie darbai skęsta.
Neseniai lankiausi Užstordinskyje, kur pamatęs kapinęs išsižiojau. Pats ten jas prieš kokius ketverius metus tvarkiau, bet dabar krūmais apaugę netgi daugiau, nei prieš mūsų sutvarkymą. Ką reiškia nupjauti krūmą ar nurauti žolę? Ji vėliau bus dar vešlesnė ir daugiau tų atšakų užauga. Todėl kapų tvarkymas yra beprasmiškas darbas. Kapų nereikia saugoti šimtmečiais, visgi ateina laikas ir džiaukimės, kad jie ramiai sunyks. Tačiau jų inventorizacija yra labai svarbus dalykas. Reikia užfiksuoti jų buvimo vietą, kaip ji tuo metu atrodo, kiek kryžių, kauburėlių, kapų. Tada visada žinosime, kad toje vietoje buvo kapai.
– Kam tada ten vežatės jaunimą, jei visą informaciją galite surinkti pats?
– Jaunimą vežame, nes tam skiriamos lėšos. Žinau, kur ir kaip tvarkyti. Jeigu skiriamos lėšos tam, tai kodėl mums, žinantiems situaciją, nevažiuoti tvarkyti? Jiems gerai pamatyti tuos kapus, keičiasi mąstysena, geriau supranta istoriją.
– Manote, jie išties supranta?
– Taip. Jaunimą stebiu nuo 1989 metų. Tada mokiniai buvo labai sužavėti ir labai pasikeitė per tą ekspediciją. Ji buvo puikiai organizuota ir jie pamatė daug ir labai gerų kapinių – šimtus kryžių. Įspūdis daug didesnis, nei dabar. Be to, tada jie nebuvo taip išlepinti informacija, jos negaudavo tiek daug. Dabar televizija, radijas, internetas – masė įvairiausios informacijos. Žmonės yra atbukę ir nebesugeba atsirinkti, kas svarbu, o kas ne. Tais laikais tai buvo nauja ir nematyta, iš pusiausvyros neišmušdavo kažkokie pašaliniai dalykai.
– Kaip vietiniai vertina šitą veiklą?
– Požiūris paprastai būna teigiamas. Tik kelis kartus pasitaikė neigiamai nusiteikusių žmonių. Taip buvo 1990-ųjų pradžioje, kai buvo įdomi politinė situacija buvusioje Sovietų sąjungos teritorijoje. Kai kas buvo apskritai labai nepatenkintas Lietuvos atsijungimu. KGB dar turėjo didžiulę įtaką. Sutikdavome netgi labai priešiškai nusiteikusių asmenų, bet ir jie buvo pavieniai.
Ilgainiui viskas normalizavosi ir praktiškai, kiek buvo kažkokių kritinių incidentų, vėliau paaiškėdavo, jog tai buvo sutrikusios psichikos žmonės. Ir „Misija Sibiras“ buvo užsipuolusi viena moteris, apkeikė, ko čia fašistai važinėja. Paskui sužinujau, kad jos nervų sistema sutrikusi. Normalūs žmonės giria, kad mes tvarkome, kad tokius tolius atvažiuojame ir bandome kažką daryti.
– Pasitaiko apdegintų kryžių?
– Taip, bet dalis apdegusių kryžių ir sudegusių kapinių yra masinių gaisrų, kurių apstu taigoje, problema. Esu radęs vienas kitas kapines, kur taiga nebuvo degusi, o kapinės – sudegusios. Sunku pasakyti, gal tai atsitiktinumas, gal tų kapinių teritorijoje kažkas numetė nuorūką, ar dar kas nors atsitiko. Įrodymų neturiu, gal niekas jų specialiai ir nepadegė.
Sibiro Usolės kapinėse yra vienas kryžius, kuris tikrai padegtas specialiai, bet tai padaryta prieš daug metų ir jis vis dar stovi. Tačiau ten jau ne visai kapinės, o labiau miesto parkas. Ten matėme ir apdaužytą antkapį, matosi, kad yra pelenų, kad kažkas deginama. Ten esu sutikęs ir narkomanų. Tai tą kryžių, gal dėl to, kad jis lietuvių, gal dėl to, kad medinis ir gražiai dega, kokie nors chuliganai padegė. Sunku pasakyti.
– Kaip patys rusai prižiūri savo kapines arba istorinį paveldą?
– Labai blogai prižiūri. Civilių kapinės pastaruoju metu pradedamos prižiūrėti šiek tiek geriau – toks įspūdis susidarė. Po truputį atsiranda prižiūrimų kapų, nors tikrai ne visur. Prieš 20 metų to išvis nebuvo, o dabar galima rasti kapų, kurie prižiūrimi beveik, kaip lietuviški.
Pats keisčiausias dalykas yra tarybiniams kariams skirti memorialai ir paminklai. Į taip vadinamą Didįjį Tėvynės karą kariauti ėjo žmonės iš visų regionų ir vos ne kiekviename kaime vienoks ar kitoks memorialas yra. Tačiau ten tvoros apgriuvusios, paminklas nušiuręs, užrašai neperskaitomi, karvės ganosi. Keista, kad rusai kartais kelia pretenzijas, kad Baltijos šalyse ar kitose Europos valstybėse memorialai negerbiami. Pavyzdžiui, istorija Taline, kai buvo perkelti karių palaikai, o čia – kai jų teritorijoje ir, atrodytų, garbės reikalas prižiūrėti, dėmesio skiriama nepakankamai. Rasti prižiūrėti paminklą Rusijoje labai sunku. Tai padaryti galima nebent kur nors didesniame mieste.
– Dėl ko tada Rusijos žiniasklaida kelia triukšmą, tarkim, dėl Žaliojo tilto skulptūrų?
– Skulptūros ant Žaliojo tilto yra labai dvejopas dalykas. Jos išties yra meno kūriniai ir gana neblogi. Kokie dabar statomi Neries pakrantėje? Rusai tuo labai gerai pasinaudojo – parodo tą sulankstytą vamzdį ir tada nukeliamas skulptūras. Tokių dalykų neturi būti. Statome nesąmoningus dalykus, kaip tas vamzdis, o paskui jais pasinaudoja propagandos tikslais. Sako: „Pažiūrėkit, kokius dabar paminklus stato, o gerus nuima“. Ir ką čia paprieštarausi? Argi ne taip? Taip.