Kalinys, kuris į laisvę turėtų išeiti po 8 mėnesių, ryžosi viešai prabilti apie tai, kas dedasi didžiausioje Lietuvos įkalinimo įstaigoje, tačiau iš anksto suplanuotas interviu su juo taip ir neįvyko – nors Pravieniškių pataisos namų vadovybė Delfi suteikė leidimą susitikti su M. Andrukaičiu, prieš pat susitikimą į redakciją paskambinę įkalinimo įstaigos darbuotojai pranešė, kad pokalbis neįvyks, nes... nuteistasis atsisakė.
Tačiau tai buvo melas, kuriam išaiškėjus įkalinimo įstaigos pareigūnai griebėsi šiaudo savo „teisybei“ įrodyti – nuteistąjį privertė pasirašyti raštą, kad jis iš tikrųjų atsisako duoti interviu. O už tai pažadėjo išskirtines sąlygas pataisos namuose ir ramybę, kad esą jis neturės jokių problemų, nebus perkeltas į kitas gyvenamąsias patalpas pataisos namuose.
Kodėl Pravieniškių pataisos namų Pirmojo lokalinio sektoriaus pareigūnai nenorėjo, kad M. Andrukaitis viešai pasidalintų savo mintimis apie gyvenimą pataisos namuose bei nutylėtų apie iki šiol toleruojamą nuteistųjų subkultūrą ir kalinių kastas, vėliau Kalėjimų departamentas pavedė išsiaiškinti Imuniteto tarnybos pareigūnams, o laikinai įkalinimo įstaigai vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas Gintautas Šarauskas dar tą pačią dieną asmeniškai susitiko su nuteistuoju ir paragino nebijoti, atvirai prabilti apie problemas.
– Mantai, kas gi atsitiko, kad mūsų iš anksto planuotas susitikimas taip ir neįvyko – pareigūnai man pranešė, jog atsisakote susitikti?
– Iš pat pradžių neatsisakiau, tikrai jūsų laukiau, bet tądien prieš pat pietus manęs paprašė, kad parašyčiau raštą, nes jie jau buvo informavę, kad atsisakau, nors tai buvo melas. Paskui parašiau tą raštą, kad atsisakau tą dieną susitikti, bet to susitikimo laukiau. Ir kai jums paskambino kažkokia moteris ir pasakė, kad aš atsisakau, tai buvo melas – tuo metu dar jūsų laukiau.
– O kodėl parašėte tą prašymą? Pats sugalvojote?
– Ne, ne pats sugalvojau, iš tikrųjų pareigūnas pažadėjo, kad mane apsaugos nuo Saugumo valdymo skyriaus viršininko dėl mano perkėlimo į trečiuosius pataisos namus, sakė, jog nebus inicijuojamas tavo perkėlimas. Vien dėl to. Bet žinojau, kad jūs tikrai atvyksite kitą dieną.
– Todėl parašėte naują raštą, kad vėl sutinkate susitikti – tai jau nepasitikėjote tuo pareigūnu?
– Aš negaliu pasitikėti pareigūnu.
– Kodėl – kaip tik pareigūnai yra tie, kuriais mes turime pasitikėti.
– Ne, negali pareigūnu pasitikėti, tu jam pasakyk kokią nors problemą, jis tą problemą padarys dar didesne, todėl ir sakau, kad negalima jais pasitikėti. Kaip galiu juo pasitikėti, jeigu jį antrą kartą gyvenime mačiau? Turėtų būti taip, kad pareigūnu būtų galima pasitikėti, bet taip nėra.
– Neįsivaizduoju.
– Bet jeigu parašėte tą raštą, kad atsisakote susitikti, jūs išsigandote.
– Nepasakyčiau, kad išsigandau, tiesiog jis nenorėjo, kad visa visuomenė sužinotų, kas iš tikrųjų vyksta įkalinimo įstaigoje.
– Bet pas jus buvo atėjęs ir laikinasis direktorius, pasiūlė susitikti ir pasikalbėti.
– Taip, sakė, susitik, kalbėk proto ribose. Aš nemetu kažkokių nepasitenkinimų direktoriui, jis dar tik du mėnesius dirba, galbūt jis padarys tas permainas. Galbūt, bet iš tikrųjų man pritrūko to aiškumo, konkretumo, kada visa tai pasikeis, tačiau jis pažadėjo permainų, nors nežinau, ar jos įvyks.
– Jūs esate Pirmojo lokalinio sektoriaus nuteistųjų kolektyvo tarybos sekretorius. Ką reiškia šios pareigos?
– Sprendžiame nuteistųjų problemas. Tai labai įvairūs klausimai, kuriuos sprendžiame tarpininkaujant Kalėjimų departamentui ir įkalinimo įstaigos vadovybei – pavyzdžiui, kad būtų pagerintos kalinimo sąlygos, gyvenamųjų patalpų neremontavimas, subkultūra, neįdarbinimas, užimtumo trūkumas. Ir apskritai – lygtinio paleidimo netaikymas.
Taip pat nuteistieji skundžiasi dėl didelių antkainių parduotuvėje. Ji yra skirta tik nuteistiesiems, bet čia dirbančios pardavėjos išeina namo su pilnais maišais. Jos čia apsiperka? Keista. Norime stiprinti parduotuvės kontrolę, nes, pavyzdžiui, pas mus dešra kainuoja 6 eurus, o laisvėje – 2-3 Eur. Tai yra akivaizdus pasipelnymas iš mūsų, bet niekas tos problemos nesprendžia.
– O kodėl nuteistieji negali tiesiogiai kreiptis į vadovus?
– Manau, kad kiek besikreipia, tai niekas nepasiekia tikslo, o kai dalyvauja Kalėjimų departamentas, visuomeninės organizacijos, tuomet galima tikėtis, jog pokyčiai pataisos namuose įvyks. Dabar gi čia mes tiesiog stumiame laiką – įvyksta rytinis patikrinimas ir tada gali veikti ką nori, bet praktiškai guli lovoje, nes nuteistieji tik tris valandas per parą yra išleidžiami į kiemą pasivaikščioti. Ir viskas – per tas tris valandas turi suspėti apsipirkti, pasportuoti ir visa kita, nes kitu laiku esi užrakintas savo būryje. Tiesa, dar vyksta vakarinis patikrinimas.
– Bet anksčiau nuteistuosius išleisdavo į kiemą visai dienai?
– Taip, bet aš esu paprastoje grupėje, o šioje grupėje esantys nuteistieji lauke gali būti tik tris valandas. Lengvojoje grupėje kalintys nuteistieji gali būti visą dieną, tarkime, nuo 8 valandų ryto iki 8 valandų vakaro. O paprastojoje grupėje yra didžioji dauguma nuteistųjų – daugiau kaip 50 procentų.
– Taip. Bet ir tai tokių žaidimų net nėra būriuose, vadovybė nesugeba pasirūpinti, kad atsirastų tokie žaidimai.
Antrojo ir trečiojo sektoriaus nuteistieji gavo naujus sporto aikštynus, o pirmas sektorius, kuriame esu, negavo, vienintelis Resocializacijos skyrius ir jo vadovė Daiva Čiurinskienė įdėjo daug pastangų, kad čia esančioje sporto salėje prasidėtų remonto darbai. Nes iš tikrųjų nuteistieji net neturėjo kur sportuoti.
– Bet nuteistieji, kaip viešai skelbiama, turi užsiimti kažkokia veikla, lankyti būrelius ir pan.
– Kad veiklos yra tos pačios: būreliai yra neįdomūs, prieš mėnesį kilnojai girą, gavai diplomą, po mėnesio vėl organizuoja tą patį. Naujų užsiėmimų niekas nesugeba suorganizuoti.
– O ką tas diplomas duoda?
– Diplomas turėtų palengvinti tavo padėtį, turėtų į tai būti atsižvelgiama, kai sprendžiamas lygtinio paleidimo klausimas, nes vykdai tau paskirtus individualius planus, bet iš tikrųjų jie duoda tik tiek, kad juos surenki, pavyzdžiui, dešimt ir tada gauni paskatinimą.
– Ką nuteistieji daro su tais diplomais? Namo išsiveža?
– Vieni namo išsiveža, kiti išmeta, nes jie yra visiškai nereikalingi. Turiu ir aš jų – gal tris, bet tik dėl to, jog ne visur dalyvauju.
Pagrindinė problema pataisos namuose yra subkultūra. Šiandien pataisos namai nepataiso nė vieno nuteistojo. Situacija turėtų kardinaliai keistis, apie tai praėjusią savaitę tiesiogiai informavau pataisos įstaigos vadovą. Direktorius pažadėjo, kad tos problemos bus sprendžiamos, tačiau kada – ar vėl po dešimtmečio, ar po metų, nesugebėjo net pats atsakyti.
Kartą norėjo mane perkelti į besargybą, bet atsisakiau, nes ir ten yra subkultūra. Jūs įsivaizduokite, net ir besargyboje Pravieniškėse yra subkultūra. Tai – absurdas. Mano pažįstami, kurie ten dirba, irgi tuo yra pasibaisėję.
– Kas yra ta subkultūra?
– Subkultūra – atskiros nuteistųjų gyvenamosios patalpos, atskiros virtuvės, net indai yra skirstomi pagal kastas.
– Jūs norite pasakyti, kad po prieš keletą metų Pravieniškėse kilusio skandalo taip ir nebuvo pokyčių, o vadinamieji „bachūrai“ ir toliau gyvena atskirai nuo kitų?
– „Bachūrų“ Pirmajame lokaliniame sektoriuje apskritai nėra, juos praėjusiais metais išvežė į Antrąjį lokalinį sektorių. Ir man keista, kaip administracija nesugeba sukontroliuoti paprastų asmenų. Supraskite, administracijai yra palanku pasistatyti savo atsakingus asmenis, ypatingai tai yra svarbu Saugumo valdymo skyriaus pareigūnams, kurie pasistato savo atsakingus nuteistuosius, o jie kitiems kaliniams neleidžia reikalauti to, kas jiems priklauso, neleidžia rašyti skundų ir visa kita. Tai, galima sakyti, pareigūnai dalinai zoną valdo per nuteistuosius.
– Kaip jie gali neleisti rašyti skundų?
– Jeigu parašai skundą, prie tavęs ateina ale atsakingas ir ką mes turime – jeigu normaliai, tu neatsiimi atgal savo skundo, tuomet būna ir sumušimų atvejų ir kt. Jie nurodo kitiems nuteistiesiems ir jie sumuša. Jeigu jie vykdo pareigūnų nurodymus, už tai mainais gauna besargybį režimą.
– Bet juk po to, kai buvo išvežti „bachūrai“, situacija turėjo būti pasikeitusi.
– Turėjo pasikeisti, bet ji nesikeičia. Pavyzdžiui, pareigūnai valgykloje mato, kad vienas asmuo ima vienas lėkštes, kitas – kitokias, ir negali užtikrinti, kad visi imtų vienodas. Taip jie toleruoja tą subkultūrą, nes vienos kastos nuteistieji maistą gauna iš vienokios spalvos indų, kiti – iš kitokios. Ir visi žino, kad negalima imti kitokios spalvos, nei tu priklausai kastai, nei padėklų, nei indų.
– Kokioms kastoms priskiriami čia kalintys nuteistieji?
– Kaip ir visose įkalinimo įstaigose – yra „drambliai“, „ožiai“ ir visi kiti.
– Ir vadinamieji „nuskriaustieji“?
– Taip.
– Jie irgi gyvena atskirai?
– Taip, atskirai, nes taip administracija nusprendė. Jų neapgyvendina, kaip kitose įkalinimo įstaigose, kaip Marijampolėje, kartu ir taip bando mažinti kriminogeninę padėtį. Ypatingai tai vyksta Pravieniškėse – čia esu buvęs visuose sektoriuose. Iš tikrųjų, tų permainų po „Pravieniškių mafijos“ niekas nesiėmė.
– Bet gal tiems nuteistiesiems iš skirtingų kastų yra saugiau, kai jie visi yra vienu kartu ir aukštesni jų neliečia.
– Nepasakyčiau. Jeigu pareigūnai tinkamai atliktų savo pareigas, visiems būtų saugu. Paprasčiausiai yra problema, kad trūksta pareigūnų – tiek Resocializacijos, tiek Saugumo valdymo skyriuje, todėl viskas taip ir vyksta.
– O kokie nuteistųjų santykiai su pareigūnais?
– Įvairūs. Vieni sutaria tikrai labai gerai – jeigu tu padedi pareigūnams, kad kažkas nerašytų skundų ar dar kažką, pas tave nedaro kratų arba jas daro formaliai, nieko nerasdami. Tokie ir santykiai.
– Taip. Todėl ir svarbu paminėti, kad dėl subkultūros parašiau prašymą direktoriui, jog atsisakau būti perkeltas į lengvąją grupę, nes ten ypatingai galioja subkultūros taisyklės. Paprašiau direktoriaus atvykti pokalbiui. Vos tik padaviau šį prašymą, kai po paros suorganizavo mano perkėlimą į Trečiąjį lokalinių sektorių – į kamerų tipo kameras. Tačiau dabar šis perkėlimas yra atidėtas, tik neaišku, kuriam laikui – ar mėnesiui, ar savaitei. Sako, nori lygybės, važiuok į kamerą.
– Kodėl atsisakėte važiuoti?
– Ką aš ten kameroj matysiu – nei saulės, išeisiu į pasivaikščiojimo kiemelį ir matysiu tik dangų ir viskas, daugiau nieko. O čia gyvenu bendrabučio tipo patalpose ir tikrai bent tris valandas per dieną galiu išeiti, o ten išeini tik į pasivaikščiojimo kiemelį, tarp skardų matai tik dangų.
– Jūs kalėjote visuose sektoriuose, ar galite juos palyginti.
– Visur bardakas. Pareigūnai nesusitvarko su situacija. Kiekviename sektoriuje yra savos taisyklės. Antrame sektoriuje išvis – ten yra tam tikri pareigūnai, kurie per tam tikrus nuteistuosius pardavinėja telefonus, narkotikus. Kad taip yra ir šiame sektoriuje, to negalėčiau pasakyti, bet iš tikrųjų niekas nenori permainų, dėlto taip ir yra. Kol tos kastos galios, nė vieno žmogaus nepataisys, nes tu kasdien turi kovoti už save, nenusileisti. Pavyzdžiui, vieni nuteistieji kreipiasi į pareigūnus, o jeigu jie žmogų išveja, kur jis gali kreiptis, kur jam sulaukti pagalbos? Tai žmogui susikaupia tas pyktis ir jis išeina į laisvę kaip antžmogis.
– Sakote, kad pataisos namai negali pataisyti nuteistojo?
– Ne, šiandien pataisos namai netaiso, o atvirkščiai – gadina. Aš tai asmeniškai galiu patvirtinti iš savo praeities.
– Kokia tai praeitis?
– Ne pirmą kartą atlieku laisvės atėmimo bausmę. Man iš tikrųjų keista, kaip aš atlieku laisvės atėmimo bausmę bendrai sudėjus ilgiau nei dešimtmetį ir net dabar, kai čia nėra „bachūrų“, administracija vis tiek nesugeba susitvarkyti su paprastais nuteistaisiais.
– Kai būdavo „bachūrai“, būdavo paprasčiau? Žemesnių kastų atstovai jų bijodavo.
– Taip, jie šokdavo pagal jų dūdelę. O dabar tie, kurie yra likę, jie yra ne „bachūrai“, jie tik įsivaizduoja, kad yra „bachūrai“. Nors jie gyvenime galbūt net nėra stovėję prie tų „bachūrų“. Ir būtų netinkami tiems „bachūrams“ net jų indų plauti.
Net jeigu jie būtų perkelti gyventi su „bachūrais“, su jais jie tose pačiose patalpose negalėtų būti. Jie tik patys susigalvoja, kad tokie yra, nors realybė yra visiškai kitokia.
– Žinote, kas pirmą kartą atlieka bausmę, tie gal ir paklūsta, nes jie bijo net savęs, o tie, kas ne pirmą kartą, tikrai nepaklūsta.
Pataisos namuose nuolat vyksta patyčios, turto prievartavimas, neapykanta, bauginimas, žeminimas, čia smurtas yra kasdienybė. Dažniausiai tai būna su pirmą kartą bausmę atliekančiais nuteistaisiais. Kodėl? Todėl, kad čia nėra net poilsio kambarių, žmonės iš neturėjimo ką veikti, juk jie visą parą būna užrakinti, tarpusavyje susigalvoja visokių dalykų. Ir tai, deja, vyksta.
Aš ne pirmą kartą atlieku bausmę, todėl žinau, kaip reikia elgtis zonoje. Be to, mane čia daug kas pažįsta ir tai, kas būna kitiems, man negresia.
– O naujokus įspėjate apie gresiančius pavojus, o gal bandote apsaugoti?
– Ne, to niekas nedaro, netgi, pavyzdžiui, paskirstymo į būrius komisija turėtų skirstyti nuteistuosius pagal amžių, pagal tai, ar pirmą kartą žmogus atlieka bausmę, ar ne, bet taip nėra. Sumeta bet kaip ir jūs gyvenkite, kaip norite. O kas dar būna, kai žmogų pradeda reketuoti arba verčia mokėti į „obščiakus“... Tokių dalykų neturėtų būti. Vieni tai atlaiko, kiti – ne, bet tada papuola į žemiausią kastą.
– Iki šiol tie vadinamieji „obščiakai“ egzistuoja? Kiek turi sumokėti atėjęs naujas nuteistasis?
– Egizstuoja ir reikia mokėti. Įvairiai. Mes, kalintys dešimtame būryje, turėjome įvykį, kuomet buvo ale atsakingieji, kurie rinko pinigus ir skirstė, kam plauti gyvenamąsias patalpas, kam indus ir visa kita. Bet sukilo visas devintas ir dešimtas būrys, ir tie asmenys patys išėjo iš lokalinio sektoriaus. Nuteistieji patys susitvarkė su tuo, su kuo negalėjo susitvarkyti įstaigos vadovybė.
Sumos, kurias rinkdavo, buvo nedidelės. Pinigai turėdavo būti panaudoti visai kam kitam, bet žmonės juos išleisdavo asmeninėms reikmėms – maistui ir pan. Pirmą kartą atliekantys bausmę net nesupranta, kaip tie „obščiakai“ turėtų būti renkami, bet vis tiek tie dalykai egzistuoja. Ir kiti moka pinigus.
– Bet ir pačiam teko susidurti su smurtu...
– Buvo įvairių situacijų. Pamenu, tada dirbdau siuvykloje, kai su kitais nuteistaisiais paprašėme geresnių darbo sąlygų: norėjome, kad turėtume kur persirengti, kad mums mokėtų už tai, ką padarome. O mums būdavo liepiama pasirašyti, kad gauname darbo rūbus ir juos nešiojame, nors juos matėme tik popieriuose. Po šio įvykio buvo duotas užsakymas – sumušti mane ir kitą nuteistąjį, nes esą pareigūnai su mumis nesusitvarko. Tada buvau sužalotas, bet kas iš to – tuo metu buvo suklastoti dokumentus ir net nuslėpta situacija apie mano sužalojimą. Taip buvo apasaugoti nuteistieji nuo jiems grėsusios atsakomybės.
– Tai galėtų patvirtinti ne vienas asmuo. Praėjusiais metais kreipiausi į daugybę vietų, taip pat ir Prezidentūrą. Ir man pavyko pasiekti, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jis vyksta plačiu mastu dėl daugiau dalykų, tikiuosi, kad pareigūnai atsakys. Tyrimas vyksta ir dėl įdarbinimo, ir dėl lygtinio paleidimo, ir dėl mano sužalojimo, – esu apklaustas, bet už tai ir esu persekiojamas. Su manimi norima susidoroti skiriant nuobaudas, kad papulčiau į drausminę grupę.
– Bet jums liko nedaug kalėti – vos 8 mėnesiai.
– Taip, todėl iš tikrųjų man jau nebesvarbu, kur atsidursiu – ar čia liksiu atlikti bausmę, ar po interviu mane kažkur išveš, aš tikrai nebijau.
Kaip dirbdavome, fiktyviai buvo surašomi darbo lapai. Už tai buvo atsakingi tam tikri nuteistieji, to nematydavau, todėl nelabai galiu ir papasakoti. Bet jie jau yra išvežti iš Pravieniškių.
O po to mūsų streiko, kai reikalavome geresnių sąlygų, buvau atleistas iš darbo be teisės sugrįžti į darbo zoną ir ateityje įsidarbinti. Ne kartą bandžiau ieškotis darbo, bet vis gaunu atsakymus, kad nėra laisvų darbo vietų.
– O jų tikrai nėra?
– Nežinau, turbūt gal ir nėra, o jeigu ir yra, tuomet – ne visiems. Man tai tikrai nėra, tuo įsitikinau, nes jau 3 metus man nepavyksta įsidarbinti.
– Bet jeigu dokumentuose buvo nurodoma, kad dirba daug nuteistųjų, o jie dirbo tik popieriuose, tuomet tos darbo vietos turėtų egzistuoti.
– Turėtų. Nesvarbu, kad atėjo nauja valdžia, bet dar pokyčių nesimato. Apskritai, visa darbo zona yra uždarinėjama, darbo vietų kasdieną vis mažėja. Neįsivaizduoju, kaip mus ruošia integracijai į visuomenę. Iš tikrųjų, niekas neruošia – tu guli ir viskas, tavęs niekas neruošia išėjimui į laisvę.
Čia sukurtos darbo vietos yra įteisinta vergija. Tu gauni po 30-50 eurų per mėnesį, o turi dirbti po 8 valandas, taip pat turi padaryti normas, todėl ir sakau, kad čia yra įteisinta vergija. Manau, kad atlyginimas turėtų siekti bent 300 eurų.
– Gali išprotėti, kiti ir išprotėja. Vieniems, kam nepadeda draugai, artimieji ar giminės, tikrai yra labai svarbus tas darbo užmokestis, o kitiems tas darbas reikalingas tik tam, kad turėtų galimybę išeiti anksčiau laiko į laisvę.
– Kalbama, kad Pravieniškėse darbo zona yra ta vieta, kur nuteistiesiems labai nesudėtinga gauti draudžiamų daiktų, taip pat narkotikų.
– Į tuos dalykus niekada nesiveldavau, bet, taip, ten yra didžiausia teritorija, sukontroliuoti yra ypatingai sunku, todėl tie permetimai ten dažniausiai ir būna.
– O kaip su narkotikais – ar nuteistieji juos vartoja, pavyzdžiui, tą vadinamąją „kobrą“?
– Be abejo. Kasdien.
– Iš kur jos gauna?
– Neįsivaizduoju. Antrame sektoriuje tai tam tikri nuteistieji net iki dabar pardavinėja iš pareigūnų gautus ir telefonus, ir narkotikus.
– Iš kur žinote?
– Todėl, kad kas benueitų pasiskųsti pas pareigūnus, tie nuteistieji, kurie tuo užsiima, yra glostomi, o tie, kurie skundžiasi, įmetami atgal į būrius ir paliekami likimo valiai. O Pirmajame sektoriuje yra kitokia situacija – čia yra mažiau, kas vartoja, bet vartoja. Manau, kad administracija tiesiog neužsiima tuo dalyku.
– O kaip tuomet tie narkotikai patenka?
– Yra pareigūnai, yra permetimai. Tokiais būdais ir papuola.
– O kratos dažnai atliekamos?
– Visaip būna. Bet iš anksto tokių dalykų mes nežinome, tai žino tik ale atsakingieji – tie, kurie su pareigūnais bendrauja.
– Tai yra akivaizdu. Jeigu paduoda kitiems telefonus ir liepia išnešti, arba sako, einame, bus krata, reikia daiktus susidėti, – tai akivaizdu. Arba – pareina nuteistieji iš Kontrolės paskirstymo punkto ir praneša, kad bus krata. Pareigūnai jiems pasako. Būna kad ir pats išgirsti, kaip pareigūnai kalba, kad šiandien ateisime daryti kratos. Tai kas čia per tokie pasakymai gali būti?
– O išgertuvės – anksčiau girdėdavome apie kalinių linksmybes, kai kurie net surado drąsos viešai jas transliuoti feisbuke.
– Ne, dabar tai jau retas dalykas. Pirmajame sektoriuje mažai kas tuo užsiima, tai vienetiniai atvejai. O Antrame sektoriuje buvo priešingai, ten ne problema būdavo gauti „samanės“ ar dar kažko.
– Neseniai Klaipėdoje buvo atšvęsta Jūros šventė, kuri tuo pačiu metu vykdavo ir Pravieniškėse. Kaip ją atšventėte?
– Niekaip, nes buvo užsuktas vanduo, vos galėjome jo prisipilti į arbatinukus, todėl Jūros šventė taip ir neįvyko. Bet Pirmajame sektoriuje ji kaip ir nevykdavo, tai buvo Antrojo sektoriaus pagrindinė šventė.
– Kaip pasikeitė situacija pataisos namuose, kai pasikeitė vadovybė. Ar matote pokyčių?
– Pokyčiai kol kas tik žadami, dar nėra jokių pokyčių. Dėl subkultūros direktorius pažadėjo, kad problemos bus sprendžiamos, bet neaišku, kaip ir kada, tad kol kas pokyčių nėra. Bet senoji valdžia paliko daug iššūkių ir daug problemų, kurias dabartinė valdžia ar spręs, ar nespręs, bus matyti ateityje.
– Kokie tie pokyčiai turėtų būti?
– Svarbiausia, manau, – subkultūros mažinimas, darbo vietų sukūrimas, nes dabar 500 nuteistųjų tenka vos 80 darbo vietų. O dirbti norėtų didžioji dauguma.
Daugelis nuteistųjų labai laukia permainų. Aišku, dėl to gali kilti ir masinių neramumų, pavyzdžiui, jeigu bandytų įvesti tvarką, kad visiems nuteistiesiems turi būti duodamos vienodos lėkštės valgykloje, visos kastos turi kartu gyventi tose pačiose gyvenamosiose patalpose. Ir, jeigu prasidėtų masiniai neramumai, vargu ar pataisos įstaigos administracija su jais susitvarkytų.
– Geriau palikti kaip yra?
– Ne, taip negalima palikti. Tų pokyčių reikia, jeigu visuomenė nori, kad žmonės iš tikrųjų taisytųsi, o ne dar labiau būtų sugadinti dabartinėse įkalinimo įstaigose. Turime naująją teisingumo ministrę, jauną, galbūt ji bus ryžtinga ir pradės tas permainas.
– Gal norite jai ką nors pasakyti?
– Gal perduočiau tai, kad ji tikrai labai griežtai žiūrėtų į kiekvieną įkalinimo įstaigą ir kad kiekviena įstaiga pasidarytų savo namų darbus, kuomet nebeegzistuotų subkultūros ir žmonės taisytųsi, o ne dar labiau gadintųsi.
– Suprantate, jeigu ateina nauji pareigūnai ir kolektyve dirba labai daug senų pareigūnų, tos permainos praktiškai neįmanomos. Įkalinimo įstaigose galioja tokia taisyklė, kad pareigūnas, kas bebūtų, yra teisus, o nuteistasis bus neteisus. Taip neturėtų būti. Ilgamečiai bausmių vykdymo sistemos pareigūnai gadina naujus pareigūnus.
– Bet jie lyg ir bando kitaip dirbti...
– Bando. Gerai jūs sakote, kad bando, bet tas bandymas būna tik laikinas. Reikėtų pakeisti visus senbuvius, duoti valdžią kitiems ir viskas pasikeis. Nemanau, kad pokyčiai bus, kol sistemoje dirbs tie patys žmonės, ypatingai, kai žmogus dirba vienoje įkalinimo įstaigoje 15-20 ar dar daugiau metų. Jie susigyveno ir su darbu, ir su nuteistaisiais.
– O ką manote apie nuteistųjų apgyvendinimą – ar neturėtų būti taip, kad jie sėdėtų po du ar tris kamerinio režimo patalpose. Galbūt tuo metu būtų mažiau pagundų ar neramumų.
– Taip, tada būtų lengviau sukontroliuoti visus nuteistuosius. Praėjusiais metais buvau kameriniame režime penkis mėnesius, iš tikrųjų yra lengviau nuteistuosius kontroliuoti, bet nėra tam patalpų. Visi tik kalba, kad jos bus įrenginėjamos, bet nežinau, kiek dar reikės laiko – dešimtmečio tikrai prireiks, kol visur bus kamerų režimo patalpos.
Manau, kad įkalinimo įstaigų vadovai pirmiausiai siekia sau kišenes papildyti, o tik paskui galvoja apie remontus ir kt. Aš čia buvau prieš keturiolika metų, buvau tame pačiame būryje, kur ir dabar, tai įsivaizduokite, sienos, kokios buvo, tokios ir liko. Bausmių vykdymo sistema gauna ypatingai didelius pinigus kiekvienais metais ir per keturiolika metų koridoriuje net nesugebėjo padaryti remonto. Tai kur tie pinigai nusėdo?
– Na, „bachūrai“ patys susiremontuodavo savo patalpas...
– Susiremontuodavo. Remontuodavomės ir mes, tikrai ne vadovybė ar administracija, pirkdavome savo kaitlentes, mikrobangines, orkaites ir visa kita, susidėję pinigus. O šiuose pataisos namuose taip nėra – čia paramos negalimos, nors, atrodo, ta pati įstaiga, bet skirtumai yra – kituose sektoriuose galima gauti paramą. Komendantas tokių dalykų nepripažįsta ir neužsiima.
Pareigūnams yra labai gerai, nes nuteistieji susiperka savo medžiagas ar buitinę techniką, viskas papuola į zoną, o administracija galbūt užrašo, kad tai jie padarė remontą.
– Ne pirmą kartą atliekate bausmę, greitai išeisite į laisvę. Ką planuojate veikti toliau, kaip galvojate, ar čia sugrįšite?
– Pasistengsiu nesugrįžti, bet iš tikrųjų kaip gausis gyvenime, negaliu pasakyti, negaliu atsižadėti, bandysiu išvykti į užsienį ir sėkmingai darbuotis. Bandysiu gyventi normalų gyvenimą, tačiau kaip gausis, šiandien negaliu atsakyti. Nesu tikras dėl savęs.
– Tai gal čia nėra taip blogai?
– Nėra blogai, bet pasistengsiu daugiau nenuvilti savo artimųjų. O kaip gausis, parodys ateitis. Bet viskas turėtų prasidėti nuo įkalinimo įstaigos, kuri turėtų žmogų pakeisti – su tavimi turėtų bendrauti, pavyzdžiui, man liko nepilni 8 mėnesiai, su manimi turėtų būti intensyviai dirbama prieš paleidimą į laisvę. Bet tai numato tik Bausmių vykdymo kodeksas, realiai su manimi intensyviai niekas nedirba.
– Įkalinimo įstaigoje yra daug iškeliama bylų nuteistiesiems, kurie vartoja alkoholį, narkotines medžiagas ir dabar jie yra traukiami ne drausminėn, o administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn. Jūs taip pat buvote patrauktas atsakomybėn.
– Tai buvo akivaizdus susidorojimas, nes ikiteisminiame tyrime liudijau prieš pareigūnus. Grįžau iš trečiojo sektoriaus ir jau trečią dieną mane patraukė administracinėn atsakomybėn, nes atsisakiau atlikti testą. Man pripažino apsvaigimą nuo narkotikų ir teisėtų pareigūnų reikalavimų nepavykdymą. Aš su tuo nesutikau ir teismas po devynerių mėnesių konstatavo, kad esu nekaltas. O jeigu būčiau sutikęs su pažeidimu, šiandien būčiau drausminėje grupėje.
– O gal geriau ramiai sėdėti, niekur nesikišti, sulaukti išėjimo dienos ir negadinti sau nervų?
– Gal ir geriau, bet esu ne iš tų žmonių. Aš visada už teisybę, nenoriu, kad būtų skriaudžiami siplnesni. Yra net užfiksuoti pokalbiai, kai pareigūnai sako, kad Mantas yra ne Tadas Blinda, jis neturi užstoti kitų nuteistųjų, neturi spręsti klausimų, už kuriuos yra atsakingi pareigūnai. Bet jeigu jie nesprendžia, mes turime patys išsispręsti. Vienaip ar kitaip, civilizuotai ar ne, bet išsisprendžiame patys.
Neabejoju, kad ir dabar po šio pokalbio būsiu kur nors perkeltas, bet labai tikiu, kad teisingumo ministrė pasirūpins ir pasidomės, jeigu kažkokios nesąmonės vyks ir viską sugebės sutvarkyti.
– Ir ministrė, ir viceministras buvo atvažiavę į Pravieniškes, ar buvote nuėję susitikti?
– Taip, buvo, bet gaila, kad nebuvau informuotas iš anksto apie šį vizitą. Viešai buvo skelbiama, kad jie apsilankė niekam neskelbiant, bet tai – melas, nes tą dieną net valgykloje davė labai skaniai valgyti – kaip kokioje kavinėje, ko niekada taip nebūna. Aišku, pareigūnai bandys paneigti, kad čia egzistuoja subkultūra, bet tereikia nueiti į valgyklą ir pamatysite, kad vieni nuteistieji valgo iš vienos spalvos indų, kiekviena kasta net savo spalvos padėklus turi. Pareigūnai to nenuginčys.
– Gal reikėtų ministrei dažniau atvažiuoti – gal skaniau pavalgytumėte ir geriau gyventumėte?
– Galėtų dažniau atvažiuoti. Ir kontroliuoti labiau.
– Bet kiti laisvėje sakytų – ko jūs norite, patys kalti, kad čia atidūrėte.
– Na, taip, laisvėje taip sakytų. Bet, kaip sakoma, kalėjimo negali niekada išsižadėti.
Teisingumo ministerija savo ruožtu informavo, kad visų Lietuvos įkalinimo įstaigų laukia pokyčiai – Vyriausybė neformaliame pasitarime pritarė teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos pateiktai naujos Bausmių vykdymo sistemos pertvarkos koncepcijai. Taip planuojama išspręsti tris dešimtmečius ignoruotas problemas.
„Mūsų bausmių vykdymo sistema šiandien yra atgyvenusi ir neefektyvi, ir tam spręsti reikia kompleksinių priemonių, – teigė E. Dobrovolska. – Deja, bet įkalinimo įstaigos nuo sovietinių laikų kol kas tebėra savotiški bausmes atliekančių žmonių kriminalinės kvalifikacijos kėlimo fabrikai, kuriuose dominuoja kerštas ir pyktis. Mano tikslas – drauge su socialiniais partneriais sukurti vakarietiško tipo įstaigas, kuriose atsirastų vietos pozityviam pokyčiui ir orumui. Tam reikalingos esminė ir sisteminė pertvarka, nepriklausoma nuo valdančių politinių jėgų.“
Pasak ministrės, patvirtintoje Bausmių vykdymo sistemos pertvarkoje didžiausias dėmesys skiriamas saugumo užtikrinimui, pakartotino nusikalstamumo prevencijai ir efektyviam administravimui.
Siekiat saugumo užtikrinimo, didelis dėmesys bus skiriamas procedūrų stiprinimui ir standartizavimui. Vieno asmens išlaikymui per dieną skirtinguose padaliniuose bus skiriama vidutiniškai 35 Eur per dieną. Šiuo metu ši suma svyruoja nuo 23 Eur iki 201 Eur. Taip pat vienam pareigūnui betarpiškai bus galima dirbti ne daugiau nei su trisdešimčia nuteistųjų, kai šiuo metu dažnai tenka dirbti net su šimtu. Registruotų nusikalstamų veikų įkalinimo įstaigose mažinimas daugiau nei perpus – esminis situacijos gerinimo rodiklis.
Nusikalstamumo prevencijai stiprinti bus reformuojama ir modernizuojama neefektyvi lygtinio paleidimo procedūra: „Turime pereiti nuo resocializacijos imitacijos prie sistemingos realios prevencijos ir elgesio korekcijos programų įgyvendinimo – kai vienas resocializacijos pareigūnas dirbs su ne daugiau kaip 20-čia nuteistųjų, nors dabar dirba su trigubai didesniu kiekiu nuteistųjų.“
„Šiuo metu net 72 proc. visuomenės mano, kad bausmių sistemoje vyrauja korupcija, – pabrėžė teisingumo ministrė. – Sieksime, kad ši nuostata ženkliai keistųsi, o tai ypatingai susiję su subkultūrų eliminavimu. Plečiamas Imuniteto padalinys ir kuriamas Informacinių technologijų skyrius padės sparčiau skaitmenizuoti procesus bei leis užtikrinti skaidrumą visuose sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo etapuose bei mažinti korupciją.“