Intriguojančios G. Dauguvietytės paslaptys: paslėpti pinigai ir jaunystės klystkeliai

Spalio 8-ąją suėjo metai nuo tautos linksmintojos, režisierės Galinos Dauguvietytės mirties, o lapkričio 25-ąją ji būtų šventusi 90-metį. Žurnalistė, G. Dauguvietytės biografė Inga Liutkevičienė naujoje biografinėje knygoje detaliai aprašo režisierės kasdienybę, įpročius, atsako į daugybę neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, kiek iš tikrųjų seserų turėjo Galina?

Ko Galinos norėjo paklausti, bet niekada nepaklausė Vytautas Kernagis? Ar išsipildė jos paskutinė svajonė?

DELFI siūlo paskaityti Ingos Liutkevičienės knygos „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“ knygos ištrauką. Knygą išleido „Mažoji leidykla“.

***

Namai, į kuriuos ateidavau du kartus per savaitę, man patiko. Įėjusi į erdvų keturių kambarių butą, kuriame visi kambariai, išskyrus vieną atskirą mažiuką kambarėlį, – jame jaunystėje vykdavo garsieji Galinos ir jos draugų baliai, – buvo pereinami, pasijusdavau tarsi įžengusi į kitą laiką, gal dar ne tokį tolimą, bet visgi kitą.

Svetainėje stovėjo juodas senas prieškariu pirktas pianinas su dramblio kaulo klavišais ir raižiniais – juodomis rožėmis. Juo jaunystėje grodavo Galina ir vadino pianiną nekenčiamiausiu daiktu, jos kankinimo įrankiu, o kaip egzekucijos kaltininkę įvardydavo savo motiną, vertusiąją groti.

Ant palangių neįmantriuose vazonuose kerojo nereiklieji alijošiai. Šis kambarys vienintelis bute turėjo balkoną. Balkone Galina augindavo gėlių, bet tai nebuvo tas gražus balkonas, nuo kurio negali atplėšti akių, nes buto šeimininkė nemėgo tarnauti niekam, gėlėms – taip pat.

Ištrauka iš knygos „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“

Ant sienos kabojo tėvų nuotraukos. Akį traukė šalia sofos stovintis įdomus, pagal užsakymą gamintas toršeras su lentynėle pasidėti daiktams. Ant toršero lentynėlės stovėdavo laidinis sovietinės gamybos telefonas, būdavo padėta peleninė, cigarečių pakelis, tušinukų, užrašų knygelė su telefonų numeriais. Galinėje kambario sienoje – niša knygoms. Ant palangių neįmantriuose vazonuose kerojo nereiklieji alijošiai. Šis kambarys vienintelis bute turėjo balkoną. Balkone Galina augindavo gėlių, bet tai nebuvo tas gražus balkonas,nuo kurio negali atplėšti akių, nes buto šeimininkė nemėgo tarnauti niekam, gėlėms – taip pat.

Iš šio kambario patekdavai įtradiciškai apstatytą miegamąjį – plati dvigulė lova, du naktiniai staleliai iš šonų, veidrodis su staleliu, o iš miegamojo į kambarį, kuriame dienomis gyveno Jurgis ir jo geriausias draugas kompiuteris. Šiame kambaryje stovėjo spintos, prikimštos kelių dešimčių metų senumo, dar iš Paryžiaus atsivežtų, bei naujų drabužių, seni lagaminai su batais, rūbais ir visokiais aprangos aksesuarais – dirželiais, šalikėliais ir dar daug kuo.

Vėliau, rašant kitas knygas, kai jau buvome tapusios savos, kaip sakydavo Galina ir pabrėždavo „tu man jau ne redaktorė“, dažnai mane vesdavosi į galinį kambarį, norėdama parodyti, kokį sijoną ar palaidinę įsigijo. Rūbų, batų ir rankinių daugėjo – galvodavau, kur ji visa tai kiš. Bet ji, kaip pati sakydavo apie save, buvo skudurininkė ir negalėjo sau atsakyti malonumo įsigyti vis naujų apdarų.

Pats mažiausias, gal dešimties kvadratinių metrų, buto kambarys vienintelis buvo izoliuotas, jame jaunystėje Galina ūždavo su draugais ir sakė, kad į šį kambarį tilpdavo dešimt, o kartais ir daugiau žmonių. Kompanija po sofa slėpdavo degtinės butelius, o ant stalo visada stovėdavo tik vienas tam atvejui, jei užeis mama. Taip ne kartą mamą yra ir apgavę, ir ji stebėdavosi: „Tokia didelė kompanija, tiek mažai išgėrė, o tokie apgirtę. Silpni šiais laikais žmonės.“

Kambarėlyje stovėjo bufetukas, jame – porceliano indai,stalčiuose – iš vasarvietės Dauguviečiuose, Biržų rajone, parsivežti sidabriniai stalo įrankiai, kuriuos vienintelius paliko sodybą karo metu išgrobstę žmonės. Įrankiai buvę sunkūs, tad valstiečiai nusprendę – kam toks balastas reikalingas. Ant kambarėlio sienos virš sofos kabojo paveikslai, o ant durų rankenos iš kambarėlio pusės būdavo pakabintas Galinos geltonų plaukų kuodas, kurį ji prisitvirtindavo prie savo tikrų plaukų išeidama į viešumą. Turėdavo jų ne vieną: kai kalbėdavomės,vienas pūpsodavo ant galvos, kitas kabodavo ant rankenos.

Sovietmečiu, kai buvo madinga, turėjo ne vieną peruką. Perukų į sovietinę Lietuvą atsiųsdavo giminės, gyvenantys Amerikoje ar kitose Vakarų šalyse. Daugelis Galinos rūbų tuomet buvo iš siuntinių, todėl ji ne tik energija, bet ir apranga išsiskirdavo iš kitų moterų.

Visada kalbėdavomės svetainėje. Diktofonas, rašant pirmąją knygą, – dar juostinis, sukdavosi, mes kalbėdavomės, o iš nuotraukų mus tarsi stebėdavo gražuolė Galinos motina aktorė Petronėlė, vėliau sutrumpinusi ir sumoderninusi savo vardą, nes jis atrodė per daug kaimiškas, ir tapusi Nelė Vosyliūtė: atmesta galva, banguoti plaukai.

Tėvas su legendiniu auskaru žvelgė iš kitos nuotraukos. Ant pianino stovėjo išrikiuotos krištolinės vazos: jas labai mėgo Galinos mama ir buvo sukaupusi visą kolekciją. Svetainėje ant kėdės, netoli krosnies, pūpsodavo stirta laikraščių, jais šio buto šeimininkai įkurdavo krosnį. Taip, taip koklinę krosnį! Bute Vilniaus centre! Kol centrinis šildymas neįjungtas, krosnis labai praversdavo. Krosnį kūrendavo Jurgis, jam iškeliavus krosnis jau visada būdavo šalta. Malkas laikydavo rūsyje. Paskutiniais gyvenimo metais Galina yra užsiminusi, kad krosnyse ji yra paslėpusi pinigų ir jie atiteks tam, kas ją senatvėje prižiūrės. Reikia tikėtis, naujieji buto savininkai netyčia neužkūrė krosnies ir nesudegino pinigų.

Man patiko ir mėlynoji buto virtuvė, kurioje stovėjo tikrų tikriausia taip pat šviesiai mėlynai dažyta krosnis valgiui virti. Tiesa, tuo metu ji pagal ankstesnę paskirtį nebūdavo naudojama, ant viryklės būdavo kraunami virtuvės rakandai, virš krosnies kabėjo samčiai. Matydama šį vaizdą net užmiršdavau, kad tai – pats Vilniaus centras, kad gyvenu jau XXI amžiuje. Tualetas žemomis pakrypusiomis durelėmis, į kurį įėjus reikėdavo užsikabinti kabliuku, atrodė nemažiau egzotiškai. Bet visa ši aplinka labai tiko prie originaliosios buto šeimininkės arba atvirkščiai – šioji prie aplinkos.

Ateidavau, įjungdavau diktofoną ir Galina, kartkartėmis užsirūkydama, leisdavosiį kelionę praeities keliais. Svetainėje visada susėsdavome ta pačia tvarka, kurią taip pat diktavo Galina. Jei mėgindavau atsisėsti ant fotelio, ji ginčytis neleidžiančiu tonu sakydavo: „Sėskis čia, ant sofos, šalia manęs.“ Taip ir sėdėdavau nepatogiai persikreipusi dvi valandas, nors kalbantis visada patogiau sėdėti vienam prieš kitą. Ji beveik visada įjungdavo toršerą, nes bute nuolat tvyrojo prietema. Nors visi buto langai į rytų pusę, bet sulapoję aukšti medžiai neleido pro langus patekti saulei. Per porą pokalbio valandų surūkydavo kelias cigaretes.

Įsiterpti ar ko paklausti retai galėdavau – ji nepalikdavo tokių progų, be to, nenorėdavau jos išmušti iš vėžių. Pokalbius spontaniškai rikiavo ji pati. Stebino tai, kad net pasakodama apie dramatiškiausius gyvenimo momentus niekada nesigraudino, o sudėtingiausiose situacijose įžvelgdavo dar ir juokingų dalykų ir į daug ką žiūrėjo su humoru. Todėl kartais atrodydavo, lyg visa tai būtų atsitikę ne jai, o kažkam kitam.

Visos išgyventos negandos, sudėtingiausi įvykiai buvo pasakojami taip, tarsi ne ji, o kažkoks kitas žmogus juose dalyvavo, tarsi ne ji, o kažkokia kita mergina per karą keliavo su kailiniais ir saulėje tirpstančių lašinių maišu po Europą. Tarsi ne ji, o kažkokia kita mergina buvo sutinusi nuo bado po karo.Tarsi ne ji kelis kartus skyrėsi su savo vyrais. Jai netiko psichologų išreitinguota labiausiai stresą sukeliančių įvykių lentelė, nes ir skyrybos jai buvusios tik menkniekis.

Kiekvieną gyvenimo epizodą pasakodavo artistiškai, tarsi kalbėtų žiūrovų salei. Gailėjausi, kad niekas tomis minutėmis Galinos nefilmuoja. Mažą spektaklį, kaskart vis naują, keliaujant į praeitį, mačiau tik aš – išraiškingi rankų mostai, besikeičiantis balso tembras, juokas, koketės žvilgsnis – viskas buvo skirta nematomiems žiūrovams.

Dažniausiai ji vilkėdavo sijoną, užsikeldavo koją ant kojos. Akys būdavo labai gyvos, žvilgsnis – ugningas. Aš žiūrėdavau į ją ir kartą netikėtai sau pagalvojau: ir sena moteris gali būti graži. Grožis, pasirodo, nedingsta, jis tik sunkiau pastebimas po metų voratinkliu. Galina ir buvo tas žmogus, kuris pamažu panaikino mane persekiojusią panišką senatvės baimę; ne kartą iki tol buvau pagalvojusi – geriau mirtis negu senatvė.

Bendraujant su Galina, mano senatvės baimė ištirpo tarsi snaigė. Galina, pati to nežinodama, privertė mane keisti nuostatą, ėmiau galvoti: senatvė gali būti graži, tokia pat, koks gražus yra saulėlydis, kai šiltą vasaros dieną sėdi ant kopos ir matai į jūrą besileidžiančią saulę. Galina senatvėje buvo ne tas apgailėtinas saulėlydis, kai saulė virš jūros nusileidžia į debesį, praradusi formą ir nuvylusi visus susirinkusius ant Palangos tilto, o tas, kai visi atsidūsta, raudonam saulės diskui gražiai pradingstant debesyje. Kiekvienąkart saulėlydis yra tarsi scenos reginys. Ir Galina mėgo sceną.

Nežinau, kam nematomam ji vaidino, bet apie savo gyvenimą ne kartą yra sakiusi: „Mano gyvenimas – lyg spektaklis.“ Aš pridurčiau – lyg komedija. Ir, reikia pasakyti, suvaidino savo vaidmenį gyvenime įdomiai ir įtikinamai.

Jos artistiškumas, daugelio dalykų hiperbolizavimas, norimo pagražinimas, o nenorimo nutylėjimas, jaunystės nuklydimų, nuotykių ir šėlionių išsipasakojimas, nes ji neturėjo moralinių įsipareigojimų palikuonims, visuomenei buvo tarsi medus. Šis vaidmuo buvo taip įtikinamai artistiškai pateiktas, kad ją visi ėmė liaupsinti už atvirumą ir nuoširdumą, pamiršę, kad memuaruose, kai apie save pasakoja pats žmogus, pasakoma tik tai, kas norima ir kaip norima, kas nenorima – nutylima, išryškinamos žavingiausios asmeninės savybės,o charakterio trūkumai nutylimi arba užtušuojami humoru.

Visa tai ir buvo artistiškos prigimties asmenybės talentas – užburti, pavergti, papasakoti taip, kad patikėtų.