Tradiciškai, bent vienas iš šeimos išlydimas į bažnyčią parnešti ugnies ir šventinto vandens.
Velyknakčio Mišios daugeliui – pačios gražiausios metuose. Jas galima pradėti sutemus ir baigti prieš patekant saulei.
Dauguma krikščionių bendruomenių Velyknaktį švenčia nakties pradžioje. Velyknakčio Žiburių liturgijai renkamasi ne bažnyčiose, o prie šalia sukurtų laužų.
Į Velykų žvakę įbrėžiami simboliai – kryžius, virš jo graikų abėcėlės raidė „alfa“, po juo „omega“, o kryžmos kampuose keturi šių metų skaitmenys. Į žvakę įsmaisgstyti penki smilkalų spurgai simbolizuoja Kristaus žaizdas.
Po septintojo skaitinio ir maldos uždegamos altoriaus žvakės, kunigui giedant Gloria, suskamba bažnyčios varpai.
Garbės himnas yra svarbiausia krikščionių Velykinė giesmė. Vakarų Bažnyčioje ji ilgą laiką būdavo giedama tik per Velykas.
„Krikšto vandens šventinimo maldoje prisimenamas sukūrimo vanduo, tvano vanduo, Raudonosios jūros perėjimas, Jėzaus Krikštas Jordano upėje, vanduo ištryškęs iš perverto ant kryžiaus Kristaus šono ir prisikėlusio Kristaus apaštalams patikėta misija eiti krikštyti mokinius „vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, – pasakojo kun. V. Sadauskas.
Atgaivinus Velyknakčio šventimą, šios Mišios ir yra tikrosios Kristaus Prisikėlimo – Velykų Mišios. Tačiau norintys gali dalyvauti antrosiose Mišiose Velykų dieną, o per internetą ir kitas komunikacijos priemones klausytis velykinio popiežiaus pasveikinimo Urbi et Orbi iš Vatikano.