Tai interviu DELFI kalbėjo Vilniuje viešinti Irano viceprezidentė moterų ir šeimos reikalams Masoumeh Ebtekar. Įtakingiausia Irano moterimi vadinama M. Ebtekar aiškino, kad pamatinės islamo vertybės ir dogmos yra amžinos, todėl Irane reguliuojama, kaip vyrai ir moterys turi elgtis visuomenėje. Taip siekiama apsaugoti juos ir jų žmogiškąjį orumą.
– Jūsų eskscelencija viceprezidente, su kokia žinia atvykote į Vilniuje vykusį pasaulinį Moterų politikos lyderių forumą „Jau laikas: 100 priežasčių veikti“?
– Svarbiausia mūsų žinia – puiki Irano moterų pažanga skirtingose srityse. Dėl tinkamų sąlygų ir moterų pastangų turime pastebimų poslinkių, pavyzdžiui, švietime. Štai aukštajame moksle, visose srityse, išskyrus inžineriją, moterų yra daugiau nei vyrų. Taigi turime išsilavinusių Irano moterų elitą, kuris įsijungia į darbo rinką. Štai kodėl turime galvoti apie įdarbinimo galimybes ir tai viena sričių, į kurias orientuojamės.
Pridurčiau, kad Irano moterys turi puikias galimybes sporte ir gali varžytis įvairiose sporto šakose tiek regioniniu, tiek tarptautiniu mastu. Tai atneša daug vilties ir optimizmo jaunajai kartai. Ir, žinoma, meno, kino sritys – Irano prodiuserės, režisierės, menininkės vaidina svarbų vaidmenį.
Taip pat ir politikoje – 17 narių parlamente, 3 moterys ministrų kabinete, 2 viceprezidentės ir viena viceprezidentės pavaduotoja piliečių teisėms. Prezidentas turi svarbų tikslą – kad iki 2020 m. 30 proc. vyriausybiniuose, sprendimų priėmimo postuose užimtų moterys. Mes dirbame siekdami šio tikslo ir tam turime pakankamai išsilavinusių moterų.
– Esate pirmoji moteris Irano ministrų kabinete nuo 1979 m. ir trečioji istorijoje. Taip pat esate pirmoji moteris viceprezidentė. Tačiau ar moteris Irane galėtų užimti prezidento postą?
– Tam nėra teisinių suvaržymų, ypatingai kada moterys sprendimų priėmime pasiekia vis aukštesnes pozicijas. Tačiau mes iki šiol neturėjome rimtos kandidatės.
Taip pat kyla klausimų dėl rinkimų proceso, ar moteriai automatiškai būtų galima tapti prezidente. Konstitucijoje yra žodis, reiškiantis asmenybę, tačiau nebūtinai vyrą. Šį žodį reikia interpretuoti. Taigi šis klausimas dar turi būti peržiūrėtas Sargų taryboje (Guardian Council).
– Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Irano moterys?
– Svarbiausi iššūkiais yra tai, kad daug išsilavinusių, tarp jų universitetų absolvenčių, ieško darbo, užimtumo. Taigi turime tam sudaryti tinkamas sąlygas, užtikrinti, kad jos turėtų tokias pat galimybes kaip vyrai.
Dabar moterys labai domisi aukštosiomis technologijomis, informacinėmis ir informacinėmis komunikacijos technologijomis, menais, turizmu, rankdarbiais. 75 proc. Irano rankdarbių, kurie yra mūsų paveldas ir tapę turistų atrakcija, pagamina moterys.
Kitas svarbus iššūkis – šeima ir jos apsauga. Tikime, kad šeima yra natūralus kertinis akmuo žmonijos vystymesi ir tai institucija, kuriai reikia dėmesio. Turime stiprinti šeiminius ryšius ir dėl to šalyje šia tema turime nacionalinį dialogą su įvairiomis kartomis. Tai šeimoms gali būti naudinga.
Turime ir socialinių problemų – tarkime, priklausomybių. Taip yra todėl, kad kaimyninės šalys pagamina daug opiumo ir perveža jį per Iraną. Tai iššūkis ne tiek pačioms moterims, kiek jų šeimoms ir jaunajai kartai.
– Iranas iki šiol neratifikavo CEDAW konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims. Kodėl?
– Prezidentaujant Mohamadui Chatami, 1999 m. Irano kabinetas patvirtino CEDAW konvenciją. Tada jai pritarė parlamentas, o tada ji nukeliavo į paskutinę priėmimo stadiją – Sargų tarybą. Tai institucija, stebinti, kad įstatymai neprieštarautų šariatui ir konstitucijai. Ji konvencijos nepatvirtino iki šiol.
Tačiau praktikoje Iranas padarė daug įgyvendinamas konvencijos dvasią. Mes manome pažengę toliau už daugybę šalių, kurios CEDAW ratifikavo, tačiau praktikoje moterų teisių atžvilgiu nepadarė nieko.
– Iranas save pozicionuoja kaip modernią valstybę, kuriai svarbi religinė etika. Tačiau tai buvo suformuluota gana seniai, šimtmečiai atgal. Kaip modernioje valstybėje suderinti religinę etiką ir religinę teisę su pažangios visuomenės ar valstybės kūrimu, įvaizdžiu?
– Mes tikime, kad religinės vertybės, kaip ir žmogiškos vertybės, peržengia laiko ir geografijos ribas. Jos yra amžinos. Taigi nors jos sukurtos prieš šimtmečius, yra labai arti branduolio – žmogiškos kontempliacijos ir žmogaus sielos bei širdies. Mes tikime, kad šios vertybės gali būti teisingai interpretuotos ir įgyvendintos šiandieninėje visuomenėje.
Manau, etika šiandieniniame pasaulyje yra svarbus aspektas – tiek politikoje, tiek ekonomikoje, tiek socialinėje erdvėje. Taip pat tai yra rimties, užuojautos šaltinis – tai yra pamatinės vertybės, kurių žmonija ieško. Dėl to tikime, kad pamatinės islamo vertybės, dogmos yra amžinos. Svarbu jas tinkamai interpretuoti ir tą turi daryti teisė. Ir, žinoma, reikia padėti tai tinkamai įgyvendinti šiandieninėje visuomenėje.
Mes kuriame moralės vertybių sistemą tokiose srityse kaip žmonių bendravimas visuomenėje. Tai gali užkirsti kelią smurtui, vergovei, žmogiškojo orumo degradacijai. Tai labai svarbu įvairiose dimensijose – tiek bendroje socialinėje erdvėje, taip pat vyrų ir moterų santykiuose. Islamas turi sistemą, kaip vyrai ir moterys turi elgtis visuomenėje. Taip siekiama apsaugoti juos ir jų žmogiškąjį orumą. Manome, tai tinkamai įgyvendinama ir tai bandome daryti toliau, siekdami užtikrinti, kad žmogiškosios vertybės nedegraduoja, nėra seksualinio priekabiavimo, pedofilijos. Aišku, tokių dalykų pasitaiko.
– Užsiminėte apie tinkamą religijos interpretavimą. Ar su tuo turite problemų?
– Turime iššūkių su jaunąja karta, jos lūkesčiais, kada informaciniai ir socialiniai tinklai tokie aktyvūs ir juda pirmyn. Mūsų idėja, kad sparčiai judėdami pirmyn, nepamirštume ir nepaliktume savo šaknų. Šaknys yra kertinės vertybės mūsų paveldui ir identitetui. Tai svarbu kiekvienai visuomenei. Jei dėl spartaus socialinių medijų tempo prarasime identitetą, prarasime viską. Jaunajai kartai bandome padėti suprasti, kad identitetas labai svarbus. Mes turime turtingą kultūrinį, religinį paveldą ir tikime, kad tai vertybės, kurios žmonijai šiandien labai reikalingos. Žengdami pirmyn ir modernėdami, turime nepamišti šaknų ir identiteto.
– Minėjote jaunąją kartą ir jos lūkesčius. Žvelgiant iš vakarietiškos kultūros perspektyvos, kai kurie draudimai Irane atrodo slegiantys. Pavyzdžiui, draudimas žaisti kortomis, naudotis feisbuku ir Gmail elektroniniu paštu, satelitine televizija, draudimas moteriai važiuoti dviračiu. Ar nemanote, kad tai pažeidžia žmogaus teises?
– Nėra jokių draudimų naudotis elektroniniu paštu, socialiniais tinklais.
– Kiek žinau, feisbukas Irane draudžiamas.
– Mes turime tam tikrų apribojimų, daugiausia dėl etinių aplinkybių. Mes turime taisyklių rinkinį, jis nėra slegiantis, nėra skirtas kontroliuoti ar riboti asmens laisves. Tai skirta sveikiems santykiams visuomenėje užtikrinti. Priešingai – Irano visuomenė tampa atviresnė, turime energingą pilietinę visuomenę, įskaitant ir universitetų studentų organizacijas. Dabar kone kiekvienas universitetas turi skirtingas studentų organizacijas, jos atvirai kritikuoja valdžią. Studentai reguliariai mane kviečia į susibūrimus, mes kalbame apie skirtingas Irano visuomenės problemas, kartais jie užduoda labai aštrius klausimus. Taip pat turime aktyvias nevyriausybinių organizacijų bendruomenes.
Taigi Irano visuomenė yra labai atvira. Taip, mes turime normas ir vertybes, nuomonių skirtumus tarp modernių reformistų grupių ir tradiciškesnių, konservatyvesnių grupių, kurios pasisako už didesnį reguliavimą ir ribojimus. Taigi čia turime ginčų, tačiau tai laisvina visuomenę ir suteikia daugiau galimybių.
– O kurios pozicijos laikotės jūs – visuomenei reikia daugiau laisvės ar kontrolės?
– Dabartinė vyriausybė yra nuosaiki. Aš asmeniškai artimesnė reformatorių stovyklai. Buvau viceprezidentė prezidentaujant M. Chatami, kuris Irane pradėjo pertvarkų judėjimą. Mes tikime, kad turime judėti reformų keliu, tačiau tuo pat metu reikia užtikrinti, kad turime strategiją, kaip išsaugoti nacionalinį identitetą ir paveldą, tai pat padrąsinti jaunimą priimti gerus sprendimus dėl jų gyvenimo. Laisvė yra esminė, integrali religinės minties laisvės dimensija. Tačiau šiandien, deja, susiduriame su propagandos banga. Tai strategija, siekiant primesti Holivudo gyvenimo būdą ne tik Iranui, bet ir viso pasaulio jaunimui.
– Kalbate apie Vakarų šalių propagandą?
– Taip, apie Vakarų šalių propagandą, ateinančią iš vakarietiškos žiniasklaidos, kino. Jie siekia savo gyvenimo būdą primesti kaip geriausią, tačiau mes matome, kad tai nebūtinai geriausias gyvenimo būdas. Tokie pavyzdžiai kaip #MeToo yra aiškus signalas, kad Holivudo gyvenimo būdas nebūtinai geriausias.
Arba, kalbant apie aplinką, vartotojiškas gyvenimo būdas, kurį Vakarai bando propaguoti, nėra idealus gyvenimo būdas žmonijai ir aplinkosaugai. Mes turime susirūpinti aplinka, stengtis išsaugoti savo įvairovę, jūras, vandenynus, orą.
Mums reikia keistis, mes turime būti atviri, suteikti galimybę laisvai priimti sprendimus, tuo pat metu suteikti galimybę tinkamai suprasti problemas, pavojus. Manau, kad šiandieniniame pasaulyje egzistuojanti kultūrinė agresija, yra rimta problema. Dėl šios priežasties bet kuris jaunas žmogus, gyvenantis bet kuriame pasaulio krašte, turi suprasti, kad jo identitetas negali tapti kompromisu globaliems konglomeratams, kurie žiūri savo pelnų, siūlo savas prekes. Jiems nerūpi jaunimo ateitis: kartais jiems nori prekiauti opiumu, kartais džinsais, kartais – koka kola.
Jiems nesvarbu, ar jauni žmonės pasiners į priklausomybes ar į depresiją, praras identitetą, praras šeimas. Tai jiems nesvarbu. Jiems svarbu tik parduoti savas prekes. Jauni žmonės turi būti sąmoningi ir suprasti, kad priimami sprendimai tiesiogiai daro įtaką jų gyvenimams ir ateičiai. Dėl šios priežasties turime nacionalinį dialogą su šeimomis ir skirtingų kartų jaunimu. Mes sėdime, šnekamės su jaunimu, suteikiame galimybę išgirsti mūsų matymą, ateinantį iš revoliucijos ar karo.
– Pakalbėkime apie praktinius moterų gyvenimo aspektus. Pavyzdžiui, ar moteris turi pasirinkimą pati nuspręsti išsiskirti? Kam tokiu atveju atitenka vaikai?
– Taip, moteris turi teisę išsiskirti. Esant tam tikroms aplinkybėms, islame yra skyrybų teisė. Mes netgi stengiamės palengvinti moterims šį žingsnį atlikti. Pagal islamo šeimos teisę, vyras prieš šeimą turi dvi atsakomybes: teisinę ir ekonominę. Visa tai krinta ant vyro pečių. Jam tenka daugiau teisinės jurisdikcijos, tačiau tai nepažeidžia moters laisvės. Šeima traktuojama kaip vientisas organizmas teisine ir ekonomine prasmėmis ir tai gula ant vyro pečių.
Kartais, nesant aiškios priežasties, pagal įstatymus išsiskirti sudėtinga. Bet dabar, pagal naujus įstatymus, išsiskirti tampa lengviau, ypatingai, jei ši teisė numatyta vedybų sutartyje.
– O kaip su vaikais?
– Tai dažniausiai priklauso nuo teismo sprendimo. Jei moteris įrodo, kad vyras negeba išlaikyti, pasirūpinti, dažniausiai iki 7 metų vaikas visada paliekamas motinai. Vėliau, kada sulaukia tinkamo amžiaus, vaikas pats gali nuspręsti, su kuo gyventi.
– Ar moteris turi gauti sutuoktinio leidimą keliaudama į užsienį?
– Taip, tai iki šiol egzistuoja. Tai vyrui tenkanti teisinė atsakomybė – pasirūpinti, kad šeima būtų kartu ir užtikrinti šeimos integralumą. Tačiau dabar dirbame su parlamentu ir svarstome tai peržiūrėti – galbūt dirbančioms moterims, toms, kurios užsiima sportu, akademine veikla, suteikti galimybę keliauti. Tačiau realybėje labai mažai šios problemos atvejų. Dažniausiai tai išsprendžiama derybų šeimoje keliu, kada randamas bendras sprendimas. Gyvendami šeimoje, problemas turime spręsti abipusiu sutarimu. Tai turi būti bendras sprendimas, nes tai šeima, o šeima kartais daug svarbiau už individualius sprendimus. Nes šeimoje yra vaikų, auga ateities kartos, kurių gyvenimai priklauso nuo šių sprendimų.
Geriausia sprendimą priimti kartu, tačiau tuo pat metu leidžiant moteriai turėti savą erdvę, pasirinkimus, taip pat ir karjerą.
– Kiek religija turi įtakos šeimos gyvenimui?
– Kaip sakiau, šeima matoma kaip labai svarbi institucija, kuri visuomenėje išlaiko moralinius ir intelektualius principus. Šeimos gyvenimas labai svarbus, nes tai institucija, apsaugant visuomenę nuo grėsmių. Tai ir ekonominė, ir socialinė institucija. Dėl to dirbame daug siekdami apsaugoti šeimas, užtikrinant ekonominį ir socialinį šeimų klestėjimą.
Religija šeimų gyvenime yra svarbi dvasinė sudedamoji dalis. Šeimos gerovė gali suteikti dvasinį klestėjimą šeimos nariams. Labai svarbu suvokti, kad gyvenime nėra tik materialinė dimensija – yra ir dvasinė dimensija.
– Irane vis dar legali poligamija. Kaip tai suderinama su modernios šalies įvaizdžiu?
– Poligamija Irane vis dar galima, tačiau nėra plačiai praktikuojama. Tai sulaukia vis daugiau moralinio pasmerkimo. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau parlamente turime reformų, kuriomis siekiama apsaugoti šeimas ir moteris. Pastaraisiais dešimtmečiais šeimos teisė peržiūrėta daugybę kartų ir sustoti neketiname.
Štai svarstome įstatymą, apsaugantį moteris nuo smurto artimoje aplinkoje.
– Lietuvoje tai itin didelė problema, o Irane?
– Tai nėra labai didelė problema, tačiau, kaip minėjau, turime priklausomybių, narkotikų vartojimo problemą, o visa tai tampa smurto šeimoje priežastimis. Mes jau turėjome įstatymų šioje sferoje, bet kuriame naują. Taip pat sukūrėme karštąją liniją – smurto šeimoje aukos gali kreiptis pagalbos. Aukos taip pat gali kreiptis į 250 šalyje įkurtų pagalbos centrų.
– Irane veikia Moralės policija. Neseniai žiniasklaidoje paplito vaizdo medžiaga, kurioje moralės policija muša moterį, netaisyklingai dėvinčią galvos apdangalą. Žinau, kad šį įvykį pasmerkėte, tačiau kodėl iš viso taip atsitiko?
– Kaip minėjau, šalyje veikia moralės reguliavimo sistema, konkrečiai siekiant nustatyti vyrų ir moterų bendravimo kodus. Tai skirta vyrų ir moterų orumui visuomenėje apsaugoti. Viena kodo dalių – aprangos kodas. Šis kodas susideda iš dviejų dimensijų – religinės praktikos, įsitikinimų, taigi tikinčios moterys dėvi hidžabą. Kita dimensija – reguliavimas. Po islamo revoliucijos hidžabas tapo socialinė norma, tarsi raudonu ženklu. Tai – reguliavimo dalis.
Prezidentas yra pasakęs, kad tokie moralės policijos veiksmai negalimi, prieš jaunus žmones negalima imtis šiurkščių metodų. Tai akcentavau ir šio incidento tyrimo metu. Manau, kad tokie smurto aktai neteisėti, neleistini ir mūsų visuomenei nepadeda. Tai labai reti incidentai, tai nevyksta kasdien.
Laikausi principo, kad jauni žmonės turi teisę pasirinkti, tačiau teisės rėmuose – jauni žmonės supranta, kad toks reguliavimas ir toks įstatymas. 99 proc. Irano moterų dėvi hidžabą, jų yra skirtingų formų ir variacijų.