Apie tai, kuo dabartinis Seimas ir Vyriausybė skiriasi nuo anksčiau buvusių, kodėl TS–LKD visgi pralaimėjo 2016 metų rinkimus, ką iš politinių oponentų laiko pavyzdžiu, kokių politinių klaidų pati yra padariusi, I. Degutienė papasakojo interviu DELFI.
– Visai neseniai, viename interviu kalbėdama apie Seimą, Jūs sakėte, kad šis Seimas išsiskiria nesutarimais. Tai matote iš abiejų pusių – tiek iš valdančiųjų, tiek iš opozicijos. Kaip Jums atrodo, kodėl taip yra, kas lemia tai, kad nesugebama susikalbėti?
– Matau dvi priežastis. Viena – politinės patirties trūkumas. Ypač valdantieji nesuvokia, kad opozicijos konstitucinė priedermė yra analizuoti ir kritikuoti valdžią. Tai yra natūralus politinis procesas. Bet šiuo atveju yra nekompetencija ir nesuvokimas, kad be opozicijos demokratiniai procesai neįmanomi.
O antras dalykas, ką aš matau, kad tie politiniai debatai arba kritika yra priimami asmeniškai. Ne kaip politiniai pasisakymai, bet kaip vaikų darželyje – apsižodžiavimais, kurie kartais pereina net į patyčias. To ankstesniuose Seimuose nebuvo.
– Paminėjote politinės patirties trūkumą. Jūsų frakcijoje irgi yra žmonių, kurie tos patirties nedaug turi. Matote ir šitoje pusėje tos nepatirties pasekmių?
– Kartais matau. Ir kartais pastabas duodu. Bet mes tiesiog skirtingai matome, nes aš gal pagal savo charakterį esu labiau taiki. Tuo labiau, kad per gyvenimą tikrai pasiteisino tas, kad tu ieškodamas kompromisų, girdėdamas kitą, bet savęs nesulaužydamas, gali pasiekti kur kas geresnį rezultatą, negu vien tik apsižodžiavimais arba kritika. Tai su tokia pozicija politikoje negalima, nes politika yra kompromisų menas. Yra žmonių, kurie ir mane iš kantrybės išveda. Tada einu prie šoninio mikrofono ir išsakau viską, ką galvoju. Aišku, tam tikra forma, neįžeidinėjant, teisine prasme. Dažnai siūlau valdantiesiems pasiskaityti Konstituciją.
– Prieš kurį laiką ponas Ramūnas Karbauskis man sakė, jog jam labai gaila, kad Jūs norite pasitraukti iš aktyviosios politikos, nes liks mažiau išminties. Ar Jūsų jaunieji kolegos, atėję į politiką, iš tiesų turi daugiau to karštakošiškumo?
– Tai natūralu. Kuo jaunesnis – tuo daugiau emocijų. Kuo vyresnis, tuo esi santūresnis, daugiau gyvenimiškos patirties turi ir daugiau visko apgalvoji. Su metais ir išmintis ateina. Nematyčiau čia kažkokio blogio, tai gali priklausyti ir nuo charakterio savybių. (…) Taip, manau, kad būtent per tą tokį karštumą, nepatyrimą, atrodo, kalba labai teisingai, ir reikalauja labai teisingai, bet pateikimo forma dirgina kitą asmenį, politiką, ir gaunasi tos kibirkštys dėl to.
– Po antrojo Seimo rinkimų turo 2016 metais, tą pačią dieną dar svarstėte, kad galite jungtis į koaliciją su „valstiečiais“, bet praėjo savaitė ir pasakėte kategorišką „ne“. Kas per tą savaitę atsitiko?
– Tiesiog informacijos daugiau sužinojau. Ir dabar galiu pasakyti, kad tarp „valstiečių“ yra tikrai labai daug puikių žmonių. Kitas dalykas, jų programa, priešrinkiminė taip pat, labai daug kur panaši su mumis. Dar faktorius labai ryškus – Rimos Baškienės buvimas su mumis Seime ne vieną kadenciją. Prieš tai buvo Rima Baškienė, Antanas Baura ir Viktoras Rinkevičius. Tai trys „valstiečiai“, tikrai nepaprastai padorūs žmonės, visada mes rasdavome bendrą kalbą.
2008–2012 metų Seime, kada mes buvome valdančiojoje daugumoje, ir truko balsų, Rima mus visada palaikydavo. Ji iš tikrųjų buvo vienmandatininkė „valstietė“, priklausė mišriai Seimo narių grupei. Ji ir Baura, natūralu, pasitardavo su tuo pačiu Ramūnu Karbauskiu ir mus palaikydavo. Ir daug tokių yra sąlyčio taškų, kur mums atrodo visai būtų pakeliui. Bet po to atsirado daugiau informacijos, kad ne vien tiktai Rima Baškienė, Baura, tie, kurie su mumis bendravo, kad ten yra kur kas daugiau žmonių.
– Gavote informaciją apie kažkokias asmenybes? Gal galite jas atskleisti?
– Taip, tai susiję su konkrečiomis asmenybėmis. Atskleisti nelabai galiu.
– 2016 m. Seimo rinkimai, pirmasis turas TS–LKD tikrai buvo pergalingas, bet antrasis turas nepasisekė, kaip Jūs tuomet pati sakėte, „per Lietuvą nusirito valstiečių – žaliųjų banga“. Kaip Jums atrodo, kodėl tam antrajame ture nepasisekė?
– Manau, kad padarėme klaidų po pirmojo turo. Pirmiausia, pradėjome labai džiaugtis, kad jau mes rinkimus laimėjome. Antras dalykas, man atrodo, kad buvo padaryta didelė klaida, kai atsirado sąlyga „mes su liberalais“. Aš visiškai to nepalaikiau. Gavosi taip, kad mes patys sau prieštaraujame. Mes sakome, kad su teistais, kaip „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, mes niekada nebendrausime, niekada į koalicijas neisime. O tada buvo Eligijaus Masiulio istorija. Aš asmeniškai buvau tiesiog šokiruota. Masiulį mačiau kaip labai perspektyvų politiką. Jokio įtarimo nebuvo, tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Taigi partijoje buvo tokios nuomonės, kad tikrai mes patys sau neturime meluoti, jeigu jau yra tokia nuostata, tai kodėl dabar mes vieniems taikome vienas žaidimo taisykles, kitiems – kitas? Aš manau, kad ta tokia retorika buvo ne visai išmintinga.
Kitas dalykas, kaip dabar visi aiškina, kad „mes nenorėjome derėtis su „valstiečiais“. Ne taip buvo. Tai jie su mumis nesiderėjo arba, tiksliau sakant, jie dirbo dviem frontais. Jie dirbo su socialdemokratais ir lygiagrečiai pasikalbėdavo su mūsų partijos vadovu. (...) Tai jeigu gerbi savo partnerį, tai tada mes ir galime šnekėtis pagarbiai vienas su kitu. Bet tuo atveju tai buvo taip, kad iš pradžių nežinia ką pasikalba su socdemais, mes nežinome, ką jie ten susitarė. Gaunasi tada jau ne derybos, o savotiškas šantažas.
Bet kai mes po pirmojo turo buvome kaip ir laimėtojų pozicijoje, aišku, prasidėjo pingpongo žaidimas su „valstiečiais“ – kirtis tau, kirtis atgal. Tai žmonės to nemėgsta.
– Ar galima sakyti, kad „valstiečiai“ Jus savotiškai išdūrė? Kiek atsimenu tų rinkimų kampaniją, TS–LKD lyderis Gabrielius Landsbergis labiausiai konfrontavo su tuometiniu premjeru Algirdu Butkevičiumi, taigi kovojo ne su tuo priešu.
– Čia buvo tikrai įdomi šachmatų partija, kurią laimėjo „valstiečiai“. Reikia tai dabar objektyviai įvertinti ir pasimokyti iš klaidų.
– Kaip manote, ar jeigu būtumėte 2015 metais išrinkta TS–LKD pirmininkė, rezultatas būtų kitoks?
– Nežinau, sunku pasakyti. Gal būtų buvę atvirkščiai – dar blogesnis rezultatas. Yra visaip mąstančių žmonių. Tuo metu buvo ant bangos tas leitmotyvas: nauji veidai, jauni veidai, čia senienos niekam nereikalingos, eikite į šoną. Faktas tai, kad tikrai buvo nemaža dalis rinkėjų, kurie jau norėjo tų pokyčių.
Dabar galiu pasakyti, kad ir labai gerai, kad tie pokyčiai įvyko. Tuo metu atrodė taip netikėta, mes tikrai buvome ta partija kaip pionieriai, kur tie pokyčiai pas mus pirmiausiai prasidėjo, ir, sakyčiau, sėkmingai pasibaigė. Nes pasižiūrėkite, į ką išvirto pokyčiai socdemų partijoje – į partijos skilimą. Todėl, kad kažkam iš senos armijos nepatiko, kad Paluckas tapo partijos pirmininku, ir partija suskilo. Tai tikrai ne pats geriausias ir pats neišmintingiausias pavyzdys. Jie buvo stipri partija, centro – kairioji, bet stipri, ir tas jų skilimas tai tik davė pliusų „valstiečiams“.
– Jūs tuose pirmininko rinkimuose turėjote varžytis su Andriumi Kubiliumi, bet paskutinę akimirką atsirado G. Landsbergis. Nesijautėte tada apgauta?
– Buvo partijos prezidiumo posėdis, Andrius tylėjo. Ir staiga jis pasako, kad nebedalyvaus tuose rinkimuose, o vietoj savęs atveda Gabrielių, kurį aš pirmą kartą tada gyvenime pamačiau. Ir taip žiūri į mane, kad gal aš dabar jau atsiimsiu kandidatūrą. O aš tada pagalvojau: o kodėl aš turiu atsiimti?
Jeigu visai į praeitį žiūrint, tai tų rinkimų pradžia buvo išvis komedija, nes reikia mentalitetą ir savo pakeisti, ir partijos viduje, nes tai yra nepaprastai sunku. Žymiai lengviau dalyvauti bet kokiuose rinkimuose, kur tu žinai, kas yra tavo oponentas, negu partijos viduje – nei tu moki tada kalbėti, nei tu žinai, kaip kalbėti, kad savo kolegos neįžeistum, kaip įtikinti, kad tu esi geresnis nei tavo kolega. Man tas buvo labai sunku, atvirai pasakysiu. (…) Buvau vieną kartą „pasiplovus“ nuo tų rinkimų, gavau barti iš Vytauto Landsbergio. Tai kai jau dabar trečias kartas buvo, tai Andriui sakiau: ne ne, aš jau šįkart nepasitrauksiu, jau einame iki galo. Bet jis pasitraukė, gavosi taip, kad Gabrielius pasirodė. Aš galvoju: tai kaip čia dabar atrodys? Dėl to, kad jis jaunas, o aš vyresnė, dėl to aš išsigandau? Čia nėra ko gąsdintis, dirbame toliau.
– Jūs paminėjote tą leitmotyvą, kad „dabar ateina jauni, senienos į šoną“. Tikrai kartais susidaro įspūdis, kad tie partijos senbuviai – Jūs, Rasa Juknevičienė, kiti politikai, dabar liko antrame plane. Partijos jaunimas Jūsų patarimų klauso?
– Įsiklauso ir ką Andrius, ir ką Rasa sako, ir manęs paklauso. Tai dar kartą parodo, kad mes, tie vyresnieji, turime pakankamai išminties, kaip sakoma, žinoti, kokį laikyti atstumą, kad netrukdytume. Nes visą laiką bėgti šalia ir dar kažką papildomai sakyti arba interpretuoti, ką mūsų jaunimas sako, tai būtų neišmintinga. Bet diskusijose tai tikrai ir duodame tam tikrų ir patarimų, ir išreiškiame savo nuomonę, savo poziciją. Sveika atmosfera sveikoje šeimoje tarp tėvų ir vaikų.
– Kalbant apie atmosferą frakcijoje reikėtų prisiminti neseną atvejį – diskusiją dėl vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisų, kur ponas Rimantas Jonas Dagys, turbūt nesuklysiu pasakydama, kad jis Jūsų artimas bendražygis, krikdemas, nesutiko su frakcijos pozicija ir tada prezidiumas priėmė sprendimą įpareigoti frakcijos narius nepalaikyti Puidoko pataisų. Ar tokie veiksmai panašūs į demokratiškus?
– Niekada gyvenime nebuvau krikdemė, o kažkodėl visi man užkabino tą etiketę. Gal dėl to, kad apie šeimos politiką aš pradėjau kalbėti, kai dar nei Dagio nebuvo frakcijoje, nei krikdemų su mumis išvis nebuvo (…) Tas pats Dagys irgi niekada krikdemu nebuvo, jis gal buvo socialdemokratas labiau.
Šįkart iš tikrųjų buvo toks, sakyčiau, aštrus pokalbis ir reikia pripažinti, kad Rimas labai jau užsispyrė. Jo net negali niekuo kaltinti, jis įsitikinęs, kad reikia keisti pačią įstatymo nuostatą, daugiau saugiklių ten sudėti. Praktiškai absoliuti dauguma frakcijos, taip pat ir aš manau, kad įstatymas yra visai geras, bet atlikimas blogas, poįstatyminiai aktai blogi, visos klaidos yra padarytos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje rengiant poįstatyminius aktus. Kitas dalykas – atranka specialistų vaiko teisių srityje. Tas Kauno atvejis parodo, kad iš tikrųjų žmogus teistas, o mes formaliai sakome: tai jis teistas ne už tai, kad kažkokie buvo blogi dalykai su vaikais, o dėl kitų priežasčių. Tai yra tam tikros moralinės nuostatos ir vertybės, kurių privalu laikytis, ypač tokiame darbe.
Ir dar vienas dalykas – darbas su šeima. Juk vaiko atėmimas iš šeimos tai baisi psichologinė trauma. Kodėl aš taip kategoriškai ir dabar kalbu, ir frakcijoje taip kalbėjau: pati dirbau šitoje srityje ne vienerius metus, tai tikrai puikiai žinau ir bendravau, pavyzdžiui, su tais vaikais, kurie tais laikais gyveno vaikų globos namuose. Kaip jūs manote, ko vaikai labiausiai ilgėjosi? Mamos. Vaikui netgi ta girta mama, smurtaujantis tėvas, jam niekas jų neatstoja. Kiekvienas norime savo turėti tėvus – blogus, gerus, bet tėvus. Ir dabar taip lengvai išplėšti iš šeimos? Čia jau tikrai tam vaikui dar žala bus didesnė, negu galbūt jis patyrė šeimoje. (…) Nors aš manau, kad psichologinis smurtas dar baisesnis nei fizinis.
– Sakėte, kad diskusija buvo labai aštri, bet nuomonė vieninga. Tai kam tada reikėjo tokio prezidiumo sprendimo? Vienam žmogui?
– Iš esmės taip. Šiuo atveju jis nenusileidžia. Aišku, aš jį irgi suprantu, nes jis yra to Socialinių reikalų komiteto Šeimos pakomitečio vadovas (…) jis įdirbio daug įdėjęs ir klausymų daug daręs. Čia kaip ir visuomenėje yra skirtingos nuomonės ir tiek. Jeigu žmogus tvirtai įsitikinęs, tai iš tikrųjų sunku įrodyti kitaip. Ypač tokie klausimai apie vaikus, jie yra labai jautrūs kiekvienam žmogui.
Čia lygiai taip pat, kaip aš, būdama Seimo pirmininkė, klaidų buvau padariusi su Garliavos istorija. Todėl, kad irgi nežinodama iki galo objektyvios tiesos, o tik skaitydama, kas parašyta ar internetinėje žiniasklaidoje, ar per televiziją parodyta, mačiau žodžius „pedofilija“, „pedofilijos skandalas“ ir kažkaip buvau įtikėjusi, kad ta mergaitė tikrai buvo išnaudojama ir jos atėmimas iš motinos atrodė savaime suprantamas.
Šitame kontekste Dagiui sakiau: man ne gėda prisipažinti, kad aš buvau suklydusi, ir stipriai. Panašiai buvo ir prezidentei, ir Vytautui Landsbergiui. Iš tikrųjų iškilūs visokie žmonės ir ėjo, ir budėjo, ir panašiai. Tol, kol aš nesužinojau daugiau, negu kad kiti žinojo, nes man, kaip Seimo pirmininkei, buvo pateikta atitinkama medžiaga. Aišku, man tada kažkoks kaip stebuklas, nušvitimas įvyko. Šitos temos yra labai jautrios ir man kartais kyla klausimas: o gal čia specialiai tokias temas kažkas suorganizuoja? Pažiūrėkite, kaip žaismingai visuomenė suskaldoma.
– Beje, nemažai žmonių ir brėžia tą paralelę tarp dabartinio Kauno atvejo ir Garliavos. Pastebite panašumų?
– Man iš karto prieš akis: vėl, galvoju, Kaunas, vėl labai panaši situacija, tik be pedofilijos. Bet vėlgi aš iki šiol net ir nežinau, ką ten tiems vaikams Kaune tie tėvai padarė, nes apie tai niekur nebuvo parašyta, niekas neparodė. Lygiai taip pat ir tada buvo, kad tarnybos negalėjo viešinti tos informacijos. Kai tarnybos man pasakė, tai tada kitas vaizdas atsivėrė. O taip emocijos tik sužaidžia ir proto nėra, tai toks ir rezultatas.
– Paminėjote tokį dalyką, kad Jums kartais norisi pasakyti valdantiesiems, kad pasiskaitytų Konstituciją. Kaip žiūrite į visa tai, kas dabar vyksta Lietuvoje – priešrinkiminis vajus ar visgi priežastys glūdi politikų asmenybėse?
– Man atrodo, kad čia yra visuma. Nors iš tikrųjų, kada tu palygini tuos pirmuosius metus Vyriausybės, tai pono Skvernelio retorika buvo visiškai kitokia, nesimatė tokių aštrių kampų ir, sakyčiau, kad visi aštrumai čia, Seime, vyko. Dabar ta retorika iš esmės pasikeitė, ir su tokiu galios demonstravimu, tada kyla klausimas, kodėl taip pasikeitė?
Nevisai galėčiau sutikti, kad čia yra žmogaus charakterio bruožai, manau, kad čia yra toks viešųjų ryšių spektaklis, nes labai panašiai kažkada darė Paksas. Tą aš tai gerai atsimenu. Aš kažkokias paraleles matau, nes dar yra daug žmonių, aišku, ne jaunimas, kurie pasikalba: kokia čia demokratija, čia nesuprasi, kas valdžia, kas ne valdžia, vat vienas trenktų kumščiu. Kaip aš sakau, baudžiauninko mentalitetas dar gyvena jau kelintoje kartoje.
Kodėl aš kalbu apie Konstituciją? Nes iš tikrųjų iš Vyriausybės išeina toks tonas, kad Seimas tai yra tokie niekalai, kad su jais nėra ką skaitytis iš viso. Paskutinis įvykis, kada Seimo valdybai atneša medžiagą, aš ją skaitau ir savo akimis negaliu patikėti: Vyriausybės nutarimas, kuriuo įpareigoja Seimo pirmininką ir valdybą tą ir tą padaryti. Tai aš valdyboje klausiu: Jums ne gėda? Sakau: nuo kada Vyriausybė duoda nurodymus Seimo pirmininkui ir Seimo valdybai? Jie turbūt nesupranta, kas jie tokie yra.
– O kaip į tai sureagavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis?
– Jis pasimetė, nes de jure jis Seimo pirmininkas, o de facto – ne.
– O kas tada yra Seimo pirmininkas de facto?
– Man atrodo, kad ir taip visiems aišku. Be abejo, tai yra ponas Karbauskis. Yra tokių irgi paralelių su Darbo partija. Prisiminkime, kaip per vieną dieną Viktoras Uspaskichas nuėmė Gedvilą ir pastatė Graužinienę (į Seimo pirmininkes – DELFI). Tai jeigu jis, Gedvilui pirmininkaujant, vidury salės išlėkdavo prie tribūnos ir sakydavo: ką tu čia, Vydai, šneki?! Na jeigu neklausai, tai eik von, ir išmetė lauk, per naktį. Tai aš dabar matau, kad dabartinis pirmininkas nėra savarankiškas. Jis žmogus geras ir norėtų, kad kitaip čia viskas būtų, bet jis srovei pasiduoda. O jam dabar yra du viršininkai – vienas Vyriausybėje, kitas Seime. Jam, be abejo, labai sunku tokioje situacijoje tvarkytis.
Dar vienas konkretus pavyzdys – ateina finansų ministras Vilius Šapoka, kuris sako: „aš ne politikas“. Tai skaityk Konstituciją, kas yra ministrai – pirmoje eilėje jie yra politikai. Tai kol mūsų ministrai galvoja, kad jie ne politikai, tai toks rezultatas ir vystosi. Ir jis sako: „laba diena, nu tikiuosi aš čia Jus pažadinau“. Klausykit, kas tu toks? Toliau: „nu čia žinote, aš ne Kalėdų senelis, čia Jums dovanų nedalinsiu, taip kad man čia su Jūsų tais prašymais...“ Palauk, ar kas sau prašo pinigų? Ir išvis, kaip tu kalbi? Jis atėjo į Seimą: aš iš savęs finansų ministras, atsinešiau maišą, o Jūs čia durneliai... (…) Čia, žinai, susirinko profesionalai ir va viena profesionalė su mokytojais nesišneka (turima omenyje buvusi švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė – DELFI). Kas jai trukdė su mokytojais šnekėtis? Rokas Masiulis kažkodėl šnekasi su jais, ieško išėjimo iš tos susidariusios situacijos, ir išeis, kas keisčiausia. Nors jis yra tik pavaduojantis.
– Per 22 metus Jūsų politinėje karjeroje irgi pasitaikė ne itin malonių epizodų. Pavyzdžiui, kai buvo paviešintas slapta darytas įrašas, kuriame Jus prezidentę Dalią Grybauskaitę palyginote su Baltarusijos vadovu Aliaksandru Lukašenka. Kaip po to klostėsi Jūsų santykiai su prezidente?
– Pačioje pradžioje buvo lyg ir šaltukas, galbūt daugiau asmeniniame bendravime, bet dalykiški santykiai yra išlikę iki šios dienos. Ir, sakyčiau, pakankamai pagarbūs. Gal aš tada pasikarščiavau šiek tiek. Todėl kalbant ir apie Skvernelio pasisakymus, ir to paties Butkevičiaus ar kito aukšto pareigūno, reiktų nepamiršti, kad mes esame tik žmonės. Ir kartais yra tiek visko prisikaupę ir ne visada pavyksta emocijas suvaldyti, kartais gali pasakyti daugiau, negu tavo pareigoms derėtų tą daryti. Tai dabar aš taip nesakyčiau.
– Bet nesakytumėte, nes pareigoms nederėtų, ar nesakytumėte, nes pasikeitė Jūsų nuomonė?
– Jeigu jau taip sakyti, tai pirma ir antra prezidentės kadencijos labai skiriasi. Ir kryptis dabar aiškesnė. Nes pirmoje kadencijoje buvo to tokio noro draugauti ir su ta pačia Baltarusija, ieškoti santykių su Rusija, neva kam ta čia Amerika, ką jie mums gero padarė, taip jau perfrazuojant. Tai dabar iš tikrųjų visiškai skirtinga pozicija, nes visi mokosi. Taip pat ir prezidentė.
– Kalbant apie naujesnius laikus, tai bene didžiausioje Lietuvos politinės korupcijos, „MG Baltic“ byloje Jūsų pavardė buvo minima dviejuose epizoduose – vienu metu koncernas lyg ir nenorėjo, kad taptumėte Seimo pirmininke, kitame epizode jie lyg ir norėjo, kad taptumėte TS–LKD pirmininkė. Kaip Jūsų pavardė atsidūrė šitoje istorijoje?
– Aš net nežinau. Dėl to, pavyzdžiui, kad jie nenorėjo, kad aš tapčiau Seimo pirmininke, tas pokalbis man jau po dešimties metų pakliuvo į rankas. Man labai buvo įdomu, nes aš tuo laiku nesupratau, kodėl mano sūnų taip puola. Tik supratau, kad kažkam kliūvu. Tada nufilmavo Grinevičiūtė sūnaus namus, ten šalia kaimynų yra marčios pusbrolio ir dėdės žemės, o buvo sakoma, kad čia yra viskas mano sūnaus už mano pinigus, gerai net nebeatsimenu visko. Bet faktas tas, kad kada tu žiūri pokalbius, kada vienas kitam sako: „reikia užsiundyti ant jos Grinevičiūtę“, tai dabar man viskas aišku.
O kitas buvo skandalas su „Snoru“. Kadangi iš mūsų šeimos vienintelis sūnus versle, vyras – chirurgas, ką tu ten prie jo prikibsi, dukra teisininkė vaikus auginanti, aš kaip ir į jokias aferas neįsivėlus. Ir kada aš po dešimties metų sužinau scenarijų, tai man buvo labai įdomu, aš tik tiek galiu pasakyti. Kažkokio domėjimosi tuo metu nejutau, vienintelis tai buvo prašymas Lauryno Kasčiūno.
– Jūs teigėte, kad tuomet jam pasakėte, kad jūs nesivelsite ir jam nepatariate. Jeigu nieko neįtarėte apie „MG Baltic“, kodėl buvo toks patarimas?
– Į verslą žiūriu pirmiausia labai teigiamai, bet žiūriu atsargiai. Yra pas mus ir labai garbingo, ir socialiai orientuoto verslo, bet yra ir nelabai civilizuoto verslo. Bet kad į asmeninius kontaktus kažkokius su verslu vienokiu ar kitokiu būčiau ėjus, tai tikrai niekada nebuvo. Kasčiūnui irgi patariau nesivelti, nors jis tada nebuvo Seimo narys, buvo Rytų studijų centro vadovas. Kaip buvęs mano patarėjas jis tada atėjo ir sakiau: ne ne, aš su niekuo nesusitikinėsiu.
– Jeigu tuo metu būtų pas Jus Gabrielius Landsbergis atėjęs, kuris, kaip žinome, buvo susitikęs su ponu Raimondu Kurlianskiu, irgi taip pat jam patartumėte?
– Jis pas mane nėjo tokiais klausimais ir nesitaria, su kuo jam susitikti, su kuo jam nesusitikti. Jis laisvas žmogus, jis gal turi kitokią nuomonę. Be abejo, ypač kada tu esi partijos lyderis, o šiuo atveju „MG Baltic“ turi didelę medijos dalį, tai natūralu, kad ieškai kontaktų vien dėl to, kad objektyvesnė būtų pateikta informacija ar panašiai. Čia, matyt, ko gero, ne tik Gabrielius, bet ir buvęs pirmininkas gal irgi susitikinėdavo. O kai aš eilinis partijos narys, tai nematau reikalo ir nemačiau reikalo susitikti.
(…) Šis politinės korupcijos skandalas vieną perspektyvią partiją sudaužė kaip reikiant. (…) Tai, be abejo, man atrodo, kad čia yra labai skaudi ir skausminga pamoka tiek politikams, tiek verslininkams. O kitas dalykas, tai gal ir šiandien dienai ne visi yra išaiškinti.
– Kažką konkretaus turite omenyje?
– Turiu tokių minčių. (…) Kaip sakoma, galima iš antros sėdynės vadovauti politikai, o galima pirmose gretose būti politikoje ir niekam net jokių įtarimų nesukelti. Visokių gali būti scenarijų. Dar turime susitupėti iki galo. Dar daug yra neaiškumų, tuo labiau, kad niekada nereikia pamiršti, kad mes turime ir tam tikrą kaimyną, kuriam ne tas pats, kas čia vyksta Lietuvoje.
– Jūs pranešėte, kad ši kadencija Jums Seime paskutinė, būtų prasminga pažiūrėti į nueitą politinį kelią. Kuris politinis įvykis per 22 metus Jūsų darbo Jums padarė didžiausią įtaką kaip politikei ar asmeniui?
– Man pozityvus sukrėtimas ir kaip žmogui, ir kaip politikei, buvo mūsų įstojimas į NATO ir ES. Man toks buvo jausmas: pagaliau. Ir kažkoks atsirado nepriklausomybės, stabilumo ženklas. Ypatingai, kai į NATO įstojome.
Įstojus į ES mūsų gyvenimas pasikeitė, vien tai, kiek mes gavome investicijų, kaip mūsų kaimas atsigavo, žemės ūkis. Vien savo ištekliais gyvenant mes nebūtumėme šiandien ten, kur esame. Galų gale, aš pasižiūriu ir į jaunus žmones, kaip sako: o, emigracija, jie išvažiuoja. Emigracija ne vien tik turi neigiamą krūvį. Aš ir teigiamo labai daug matau. Kada tu gyvenai už geležinės uždangos ir jokių neturėjai galimybių išvažiuoti, tai tu žiūri pagal save. Visais laikais lietuviai turėjo išskirtinį bruožą – žingeidumą ir iniciatyvumą.
– Jums teko dirbti su daugeliu politikų. Kurį politiką galėtumėte išskirti iš oponentų, kuris Jums padarė įtaką, buvo Jums pavyzdys arba įsiminė darbas su juo?
– Labai lengva atsakyti. Česlovas Juršėnas. Tikrai nuoširdžiai man padėjo, ypač kai tapau Seimo pirmininke. Be jokio dvigubo dugno, atvirai, ir net perspėdamas, kur galiu padaryti klaidų. Tai vyko tikrai draugiškai ir kolegiškai.
Šiaip su Juršėnu esame labai jau skirtingi. Žmogus ateistas, komunistas, bet jis savo krašto patriotas, tik jo ideologija yra visiškai kitokia. Bet tai visiškai netrukdė su juo bendrauti ir išlaikyti abipusę pagarbą. Va čia turbūt ir yra tas menas išlaikyti pagarbą, turint skirtingas ideologijas, skirtingus matymus. Tu gali savo tiesą įrodinėti, bet gink Dieve žmogaus nežeminti. Tai yra menas. Ir tą Juršėnas tikrai turi. Jis galėtų kursus pravesti visiems, nes dabar to tikrai reikėtų.