Bendruomenės ir šeimos išblaškytos: kas vargsta pabėgėlių stovyklose, kas radę prieglobstį kitose valstybėse, dalis dingę be žinios.
Aukštus šių šalių dvasininkus liūdina Vakarų abejingumas krikščionių ir senos jų kultūrinės tradicijos likimui Artimuosiuose Rytuose. Nuo persekiojimo bėgę krikščionys neretai nesijaučia saugūs net ir Europoje.
Persekiojamais krikščionimis besirūpinančios pagalbos organizacijos „Open Doors“ (Atviros durys) duomenimis, 1991 metais Irake gyveno 1,3 milijonai krikščionių, 2003 metais į Iraką įžengus JAV kariuomenei, krikščionių skaičus dar siekė 1,1 milijoną, o štai dabar jų Irake nelikę nė 300 000.
Sirijoje iš 2011 metais čia gyvenusių 1,7 milijonų krikščionių dabar likę vos kiek daugiau nei pusė, o ir iš tų pačių nemaža dalis pabėgę iš savo gyvenamų vietų į saugesnius šalies regionus.
Sirija – krikščionybės ištakų žemė. Kaip sužinome iš Naujojo Testamento, Jėzaus mokinius būtent didžiosios Sirijos mieste Antiochijoje imta vadinti „krikščionimis“ (Apd 11,26). „O seniausiuose krikščioniškuose Sirijos miestuose Homse, Alepe, Damaske asirų krikščionių liturgijoje tebeskamba aramėjų kalba, kuria kalbėjo ir Jėzus,“ - primena asirai krikščionys savo internetiniame puslapyje, apeliuodami į tikėjimo brolius Vakaruose: „Neužmirškit mūsų!“
Mirtis, nepritekliai, IS vykdomi tikinčiųjų ir dvasininkų grobimai, - pilietinis karas Sirijoje skaudžiai palietė krikščionis. Griuvėsiais paversta daugybė jų bažnyčių, bendruomenių centrų, vaikų ir senelių namų. Kai kuriose šalies regionuose krikščionys tampa kryptingo persekiojimo aukomis. Ir kenčia jie ne vien nuo IS.
Štai, dar 2013 metų rugsėjį „Laisvosios Sirijos armijos“ ir al-Nusra fronto sukilėliai užpuolė seną krikščionių kalnų gyvenvietę, piligrimystės vietą Malulą, nusiaubė krikščionių bažnyčią, sudaužė jos statulas, sudegino šventus paveikslus, iš vidaus iki pat kupolo išdegino šv. Teklos vienuolyno šventovę. Suklupdę tikinčiuosius, vertė juos išsižadėti krikščionybės ir tapti musulmonais. Šiame 3000 gyventojų turinčiame miestelyje su dviem vienuolynais iki šiol tebekalbama aramėjų kalba.
Kitas Malulos gyventojas, Majdas Haddadas, saugojęs šventojo Sergijaus vienuolyną, po to prisipažino, kad baisiausia jam buvo ne pats užpuolimas, o kaimynų musulmonų, su kuriais ligi šiol gyvenęs kaip su broliais, elgesys: jie džiūgaudami parėmę užpuolikus.
IS: visi krikščionys – teroristai
Tačiau sunkiausi laikai krikščionims Irake ir Sirijoje atėjo su „Islamo valstybe“ (IS). Krikščionys tapo pirmosiomis šios teroro organizacijos aukomis. Dar 2014 metų vasarą prasidėjo sistemingas jų išvarymas iš Mosulio miesto ir Ninive lygumoje esančių krikščionių kaimų. IS savo užimtose teritorijose Sirijoje ir Irake įteisino krikščionių persekiojimą ir žudymą. Krikščionių namai islamistų teritorijose netgi imti žymėt arabiško žodžio krikščionis (nasrani) pirmąją raide „N“.
Krikščionio iš IS sostinės Rakos pasakojimas atskleidžia beviltišką jų padėtį mieste. Iš pradžių jis turėjo mokėti „kraujo mokestį“ (mokestį ne musulmonams už „apsaugą“) - 5000 eurų. Tačiau po mėnesio džihadistai mečetėje paskelbė: „Reikia žudyti visus krikščionis.“ Naktį praleidęs pas bičiulį musulmoną, jis pabėgo į Alepą, o iš ten – į Libaną.
Sergoną džihadistai suėmė Rakos turguje, kai jų užklaustas prisipažino esąs krikščionis. Du mėnesius IS jį laikė nelaisvėje, kol paleido už 10.000 eurų išpirką. Paklaustas austrų dienraščio „Die Presse“ žurnalisto, ar krikščionybė šiame regione turi ateitį, jis atsakė abejonės kupinu žvilgsniu. Ir pacitavo vietos IS vadeivos jam sakytus žodžius: „Visi krikščionys – teroristai“.
Katalikų kunigo iš Erbilio miesto (šiaurės Irakas) Douglo Josepho Schimschono Al-Bazi žodžiais, IS vykdo krikščionių genocidą. Tačiau Vakarų žiniasklaida ir politikai tyli. „Taip, daugelis iš mūsų iki šiol tebevengia prabilti apie krikščionių persekiojimą Artimuosiuose Rytuose“, - prisipažįsta „Zeit“ žurnalistė Evelyn Finger.
Krikščionys priversti palikti vietas, kuriose jie gyvena jau du tūkstantmečius. Ir, deja, jiems susidaro įspūdis, kad jų tikėjimo broliai ir seserys Europoje bei Amerikoje šios dramos nemato. Arba nenori matyti. Jie sulaukia humanitarinės paramos iš Vakarų pasaulio bažnyčių, tačiau pasigenda politinės valios juos ginti.
Jie jaučiasi apleisti, užmiršti, gal net sąmoningai ignoruojami. Kodėl, tarkime, asirai krikščionys oficialiai nepripažįstami esą tikslingo naikinimo aukos? Gruodžio viduryje kalbėdamas JAV kongrese, krikščionių chaldėjų patriarchas Louisas Raphaelis Sako kritikavo, kad Amerikos vyriausybė ne tik kad negina krikščionių, bet ir vengia oficialiai pripažinti islamistų vykdomą krikščionių persekiojimą bei naikinimą Artimuosiuose Rytuose. Į tai jam buvo ataskyta argumentu: krikščionys gali išsaugoti savo gyvybę, atsisakydami tikėjimo arba mokėdami „apsaugos“ pinigus, - informuojama savaitraštyje „Zeit“.
Krikščionių patriarchas kaltina Vakarus
Masinis krikščionių egzodas iš Irako ir Sirijos kelia nerimą dvasiniams jų vadovams. Irako kurdų miesto Mosulio arkivyskupas „Oper Doors“ organizacijos atstovams neseniai guodėsi, kad šiame IS užimtame mieste pirmąkart per 1600 metų nebelaikytos krikščioniškos mišios: „Tai - ištisos epochos pabaiga“.
O Sirų Katalikų Bažnyčios patriarchas Ignacas III Johanas, kalbėdamas Vatikane, apkaltino Vakarus neveiklumu ir išdavyste. „Taip vadinamas civilizuotas pasaulis mus ne tik kad užmiršo, bet ir apvylė, nes vengia pripažinti dramatišką krikščioniškos mažumos, kurią engia nekrikščioniška dauguma, padėtį,“ - sakė savaitraščiui „Zeit“ duotame interviu patriarchas Ignacas III Johanas. - „Artimuosiuose Rytuose mes esame pažeidžiami, nes esame mažuma.“
„Vakarų politiką lemia ekonominiai interesai, jie negina mūsų, nenorėdami sugadinti ekonominių santykių su islamo valstybėmis.“ Kita priežastis, pasak patriarcho, yra politinis korektiškumas. Europa priima musulmonų brolijos narius kaip politinius pabėgėlius, nors politika jiems neatsiejama nuo religijos. „Taip elgdamiesi, Vakarai savo mąstymu darosi panašūs į al-Nusra ar IS,“- meta negailestingą kaltinimą Ignacas III Johanas. - „Nes tie, kurie pritaria religijos politizavimui, remia ir politinį islamą su jo žmogaus teisių pažeidimais.“
„Mums būtina pagalba. Antraip netrukus visi krikščionys paliks Siriją. Jau ir mano paties sūnėnai bei dukterėčios pabėgo į Vakarus.“ Jungtinių Tautų Organizacija turėtų sukurti karinio saugumo zonas regione, - vienas iš patriarcho siūlomų sprendimų.
Vakarų politiką kritikuoja ir buvęs pabėgėlis iš nacių Vokietijos
„Kur masiniai protestai prieš krikščionių skerdynes? Aš, būdamas žydas, baisiuosi krikščionių persekiojimu Irake, Sirijoje, Nigerijoje,“ - dar prieš metus rašė Ronaldas S. Lauderis. „Per pastaruosius 15 metų krikščionys Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje patiria vis didesnį radikalėjančių musulmoniškų visuomenių spaudimą, o Vakarų politikai tyli. Kodėl?“ - retoriškai klausė jis.
Į tą patį klausimą atsakymo ieško ir Didžiosios Britanijos leidėjas bei publicistas, lordas Georgas Weidenfeldas. Atsidėkodamas krikščionių šeimai, kuri jį, beveik prieš 70 metų pabėgusį iš nacių Vokietijos, priėmė ir globojo Londone, lordas Weidenfeldas įsteigė organizaciją „Saugus uostas“ (Safe Havens). Ji įgalins 2000 krikščionių šeimų (apie 10000 žmonių) iš Sirijos pradėti gyvenimą Vakaruose. Tuo tikslu Weidenfeldui kol kas pavyko surinkti daugiau nei 360.000 eurų, didžiąją dalį jų suaukojo žydų bendruomenės iš viso pasaulio.
Žydas Weidenfeldas visą savo gyvenimą jautė artimą ryšį su krikščionybe, be kita ko – ir jo susitikimų su popiežiumi Jonu Pauliumi II dėka. 15 metų jis dalyvaudavo popiežiaus vasaros rezidencijoje Castel Gandolfo organizuotuose seminaruose.
Lordas Weidenfeldas džiaugėsi geru bendradarbiavimu su Lenkija ir Čekija, kurios aktyviai remia jo „Saugaus uosto“ projektą, priimdamos krikščionių šeimas iš Sirijos. Vokietija lordas, priešingai, visiškai nusivylęs. Net ir vokiečių bažnytinės bendruomenės nepritaria jo koncepcijai, jau neklabant apie politiką. „Kodėl KDP (Krikščionių Demokratų Partija) savo pavadinime įsirašiusi didžiąją „K“? Kodėl niekas nepadeda krikščionims Sirijoje? Mane tokia situacija tiesiog siutina.“
Krikščionių pabėgėlių persekiojimas nesibaigia ir Europoje
Kartkartėmis Vokietijos spaudoje pasirodo pranešimų apie krikščionių vargus šalies pabėgėlių masinio apgyvendinimo vietose. Būta net atvejų, kai nebeištvėrę persekiojimų bei patyčių, bėgliai grįžo atgal į Iraką ar Siriją. Taip antai krikščionių šeima iš Irako, Freizingo (Bavarija) pabėgėlių prieglaudoje buvo tol terorizuojama ir bauginama, kol pabėgo – atgal į Iraką.
Berlyno protestantų pastorius Gottfriedas Martensas apie krikščionių terorizavimą Vokietijos pabėgėlių prieglaudose galėtų sugiedoti ilgiausią giesmę: krikščionių tikėjimo pabėgėliai ten koneveikiami, izoliuojami ir netgi patiria fizinę prievartą. „Daugelyje pabėgėlių prieglaudų, mano supratimu, galioja ne krikščioniškos vertybės, o islamo teisė Šariatas,“ - aiškino jis Vokietijos televizijos kanalui ZDF.
Ant pastoriaus rašomojo stalo kaupiasi pabėgėlių prieglaudų vadovų ir socialinių tarnybų adresai. Jis siuntinėja jiems visiems laiškus su pagalbos šauksmais, reikalaudamas paremti krikščionis. Kartais atgarsio sulaukia, bet dažniausiai tos jo pastangos lieka kaip šaukiančiojo balsas tyruose.
„Daugelyje pabėgėlių prieglaudų krikščionys neįleidžiami į bendras virtuves, mat, jie gamina maistą su kiauliena,“ - pasakojo „FOCUS Online“ Oriento krikščionių Vokietijoje centrinės tarybos narys Kurtas Paulus.
Krikščionių užsipuldinėjimai Vokietijos pabėgėlių stovyklose nėra masinis fenomenas, nors ir ne retenybė, - pripažįsta Limburgo vyskupijos katalikų referentas Günteris Adamas ir reikalauja įsteigti nepriklausomus nusiskundimų biurus, kuriuos, beje, numato ir ES pabėgėlių priėmimo teisinės nuostatos.
Ypač pavojinga pabėgėlių prieglaudose krikščionims konvertitams
Ali iš Berlyno Tempelhofo pabėgėlių stovyklos vis dar negali atsitokėti. 27-erių metų vyro nugaroje – žiojėja 30 centimetrų ilgio pjautinė žaizda. Jam miegant naktį kažkas perrėžė nugarą peiliu. Jis nespėjo pamatyti, kas tai padarė. Tačiau nujaučia. Dieną prieš tai jį užsipuolė grupelė musulmonų vyrų. Jie draudė jam skaityti Bibliją, netgi sudraskė ją. „Jie nagali pakelti, kad priėmiau krikščionybę,“ - aiškina Ali.
„Jie giliai tiki tuo, kas parašyta Korane. O ten parašyta, jog musulmonas, išdrįsęs nusigręžti nuo islamo, turi būti nužudytas. Matydami tokį kaip aš, išdrįsusį priimti krikščionybę, jie dar labiau siunta. Ir daro viską, kad mano gyvenimas taptų nepakeliamas,“ - sakė Ali Vokietijos radijo korespondentei Susannei Arlt.
Pastoriaus Gottfriedo Martenso žodžiai patvirtina, kad Ali atvejas nėra išimtis. „Pamatę, tarkime, skaitantį Bibliją ar nešiojantį kryželį, jie ima grasinti. Pasitaiko, kad pričiupę tokį virtuvėje, parodo jam IS įkaito nukirsdinimo video ir sako: „Sekantis būsi tu!“
Politikams toks sprendimas nepriimtinas. Jie daugmaž vienbalsiai argumentuoja, esą, pabėgėliai nuo pat pradžių turi mokytis Vakarų visuomenėse galiojančios tolerancijos. „Mūsų visuomenėje įvairių religijų žmonės turi tolerantiškai sugyventi. Ir tai turi pripažinti visi.“ Tik neaišku, ar taip argumentuodami, politikai prisimena pirminę sąvokos „tolerancija“ prasmę (lotyniškai tolerare reiškia ištverti, pakęsti). Sąvokoje užfiksuotas kančios branduolys politikų sąmonėje veikiausiai išblukęs.
Politikams ir ekspertams, regis, labiau rūpi kitas dalykas: kad diskusija apie krikščionių persekiojimo pabėgėlių prieglaudose atvejus nemestų šešėlio ant visų musulmonų. Nes dauguma jose priebėgą radusių musulmonų šeimų yra ramios ir taikingos.