Vyras „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ pasakojo, kad į Lietuvą keliavo keturias paras.
„Keturias paras su mažais vaikais, su gyvūnais (šunimi ir kate), žmona ir uošviene tiesiog gyvenome automobilyje“, – pasakojo I. Gaučas.
Jų šeima iš Charkivo ištrūko jau bombarduojant.
„Buvo paskelbtas oro pavojus, mašinos važiavo chaotiškai. Aš važiavau pagrindiniu keliu, iš šalutinio kelio iššoko „žiguliukas“, ir man bakstelėjo į galines dureles. Gerai, kad niekas nenukentėjo, nes būtume užtrukę.
Jeigu reikėtų kviestis policiją, karo atveju niekas nevažiuoja. Jeigu būtų sugadinęs mašiną, tai būtume pasilikę ten visai. Be mašinos ištrūkti neįmanoma. Lėktuvų nėra, geležinkelio stotyje spūstys, niekas nežiūri, ar tu su vaikais, su gyvūnais irgi niekas neįleistų. Kiekvienas gelbėja savo kailį. Žmonės bėga, žmonės – panikoje. Jie parodo savo tikrus veidus. Pamatai, kad kiekvienas už save, niekas tau nepadės“, – kalbėjo I. Gaučas.
Sunki kelionė per Ukrainą
Ir Charkivas buvo tik pradžia. Iš Charkivo jie nuvažiavo į Poltavą.
„Labai daug stovėjome spūstyse. Iš Poltavos nuvažiavome į Kremenčugą, ten pernakvojome. Per pažįstamų pažįstamus susiradome nakvynę, žmonės pinigų neėmė. Ne visi blogi“, – sakė I. Gaučas.
Antros dienos ryt jie pasiekė Vinicą.
„Atvykę į Vinicą, apsidžiaugėme, kad atvykome ten, kur ramu, kur nesigirdi sprogimų, nebombarduoja. Bet paskui buvo „de javu“ jausmas. Ten pailsėjome, jau ruošėmės išvažiuoti. Su benzinu labai sunku Ukrainoje, stovėjome kelias valandas eilėje įsipilti benzino, ir tuo metu paskelbė oro pavojų ir Vinicijoje, ir išgirdome sprogimus. Tuo metu bombardavo Vinicos aerouostą. Irgi buvo baisu“, – pasakojo I. Gaučas.
Po Vinicos jie dar kirto Lvivo miestą, ir tada jau atvyko į Ukrainos ir Lenkijos pasienį.
„Situacija – labai sunki, labai daug mašinų, šeši kilometrai – kamštis. Žmonės, kurie veža autobusais vaikus, jie važiuoja be eilės. Mes atstovėjome eilėje labai ilgai. Gerai nors tiek, kad pasienyje yra degalinė, ir joje yra benzino. (…) Reikia mašiną nuolat laikyti užkurtą, kad vaikai nesušaltų automobilyje“, – kalbėjo I. Gaučas.
Jis pats sakė net nejuto, ar buvo šalta.
„Nes nuo vasario 24 dienos negalėjau nei valgyti, nei dirbti, nei miegoti normaliai. Buvo jau matyt viskas ant žmogiškų galimybių ribų“, – sakė I. Gaučas.
Niekada nepamirš karo pradžios
Vyras sako, kad to ryto, kai prasidėjo karas, nebus įmanoma pamiršti.
„Įtampa buvo daug anksčiau, bet niekas netikėjo, kad tai įvyks. Žinojome, kad kariai ten sutraukti iš Rusijos pusės. Vasario 24 dienos rytą, apie penktą-šeštą valandą, išgirdau penkis ar šešis stiprius sprogimus. Atsikėliau, pro langą pažiūrėjau, nieko nesimatė, nes dar tamsu buvo. Žmona su vaikais miegojo kitame kambaryje, nuėjau, sakau: „prasidėjo karas“, – kalbėjo I. Gaučas.
Apie septintą valandą ryto vyras nusprendė nuvažiuoti į degalinę, ir užsipilti pilną baką benzino.
„Ten jau buvo spūstis, keturias valandas stovėjau spūstyje. Ir, stovėdamas spūstyje, mačiau praskrendant sparnuotąją raketą nuo Belgorodo pusės (…). Ji skrido neaukštai ir negreitai. Be garso, bet pamačiau, kad praskrido nuo Rusijos pusės Charkivo centro link. Buvo baisu tai matyti, bet sulaukiau, benzino įsipyliau, ir važiavau namo“, – sakė I. Gaučas.
Aštuonios dienos pragaro
Paskui šeima išgyveno dar aštuonias dienas pragaro pačiame Charkive.
„ Psichika pašlijo. Nuo kiekvieno staigaus garso pašoku, ir kojos pradeda drebėti. Teko girdėti ir „Grad'ų“ salves, ir sprogimus, ir visai netoli, ir virš galvos švilpė, ir reaktyvinių lėktuvų skrydžiai ir bombardavimai. Kiekvieną dieną gyventi nežinioje, nežinant, kas bus rytoj, kas bus po valandos, labai psichologiškai sunku“, – kalbėjo I. Gaučas.
Jie gyveno daugiabutyje, miesto pakraštyje, aštuntame aukšte iš devynių. Jų miesto mikrorajone buvo subombarduotų namų.
„Aš stovėjau eilėje parduotuvėje, kad gaučiau kažkokių maisto produktų šeimai, ir tuo metu pradėjo atakuoti, ir pataikė į kelis gyvenamuosius namus. Mes su kaimynu grįžome iš parduotuvės, matėme sprogimą, matėme negyvų žmonių, nesprogusių sprogmenų, kurie gerai, kad nesudetonavo. Matėme, jų įsmigusių asfaltą, pataikiusių į automobilius – ant automobilio bomba guli. Matėme viską savo akimis. Tai padarė didžiulės įtakos psichikos sveikatai, nes labai sunku emociškai matyti, ką jie daro“, – kalbėjo I. Gaučas.
Pasak jo, gyvenimas Charkive tuo metu buvo pragariškas.
„Žinai, kad, jeigu pradės, tai reikia slėptis. Žinai, kad, jeigu bus tiesioginis pataikymas, tai gali neišgelbėti net ir tai, kad esi pasislėpęs. Pirmas dvi naktis miegojome slėptuvėje, mokykloje. Netoliese mūsų – mokykla.
Žmonės ten irgi parodė savo veidą, aš sutvarkiau visą šiukšlyną, nes ten buvo sudėtas visoks „chlamas“, ir išnešiau, pasidariau vietą. Išėjome vieną dieną pabūti namie, grįžome, o mūsų vietos jau užimtos. Mes supratome, nepradėsime nieko žmonėms įrodinėti, kad bus konfliktai, nes žmonės psichologiškai labai įtempti“, – pasakojo I. Gaučas.
Paskui jau jie į slėptuvę nebeėjo, tiesiog leidosi į namo rūsį, ir ten sėdėjo.
„Ten drėgna, šalta. Ten kaimynai subėgdavo, bet kasdien vis mažiau kaimynų ateidavo, supratome, kad pradėjo žmonės bėgti. Taip aštuonias dienas tęsėsi, kol įkalbėjau žmoną ir uošvienę, kad taip gyventi negalima, kad važiuokime ten, kur nesigirdi tų sprogimų, nes galima visai „nuprotėti“ nuo tų garsų“, – sakė I. Gaučas.
Vaikus jie stengėsi, kiek įmanoma atriboti nuo karo siaubo.
„Stengėmės nepanikuoti, nesipykti, kad vaikai tai pajaustų mažiausiai. Kol dar veikė internetas, vaikai žaisdavo žaidimus su plančete, su telefonu. Stengėmės, kad kuo mažiau tą košmarą matytų.
Nors, kai pradėdavo sproginėti, bent jau į buto koridorių bėgdavome, nes tarp dviejų sienų yra kažkaip saugiau. Namuose saugiausia vieta yra koridorius. Kada pirma siena priima smūgį, antra siena turi nuo skeveldrų apsaugoti. Tai sėdėvome koridoriuje, ir miegodavome koridoriuje apsikabinę šunį, katę ir vaikus. Gyvūnų irgi nepalikome, atsivežėmė, nes jie yra šeimos nariai“, – sakė I. Gaučas.
Trūko maisto parduotuvėse
Pasak laidos pašnekovo, maistą parduotuvėse labai greitai išgraibstydavo.
„Parduotuvėje reikia stovėti eilėje. Jeigu kažko atveža, greitai viską išgraibsto. Žmonės eina, ir tiesiog ima viską, kas yra, ar tai būtų traškučiai, duona, ką tik atveža, viską išgraibsto, nes žmonės žino, kad reikės kažko valgyti“, – pasakojo I. Gaučas.
Tą dieną, kai šeima išvažinėjo iš Charkivo, ten dar buvo butuose šildymas.
„Šiandien parašiau kaimynui iš pirmo aukšto, jie neturi galimybės niekur išvykti, nes iš Ukrainos neišleidžia šauktinio amžiaus žmonių, kurie yra Ukrainos piliečiai. Man pasisekė, kad aš Lietuvos pilietis. Šiandien jiems parašiau, tai sakė, kad labai šalta. Reiškia, kažkur pataikė į šilumos tinklus, ir jau šilumos ir karšto vandens nėra. Yra turbūt tik šaltas vanduo ir elektra, bet gali ir to greitai nebelikti“, – sakė I. Gaučas.
Pasak jo, tas aštuonias dienas, kai jie patys dar buvo Charkive labiausiai slėgė nežinomybė dėl ateities.
„Gyveni vis viltimi, kad tai baigsis, kad ryt atsibusi, ir tai nutrūks, arba dar galvoji, kad baisų sapną sapnuoji, bet kada matai, kad tai nesibaigia, ir tas ratas vis siaurėja, vis artėja prie tavo namų, ir langai lekia, tai žinai, kad niekas tavęs nuo to neapsaugos. Tas yra sunkiausia“, – teigė I. Gaučas.
Mirtis – visai greta
Iš jo pažįstamų per karą nukentėjo kaimynas iš septinto aukšto.
„Jis drąsus. Jis dirba Žemų temperatūrų institute Charkive, valstybinėje įmonėje, buvo algos diena, ir jis turėjo eiti iš instituto į Charkivo centrą su buhaltere pinigų paimti. Ėjo jie tų pinigų, jis ją palydėjo, ėjo namo, netoliese mūsų yra šilumos tinklai, ir ten nuo sprogimo jam parlėkė, ir su stiklo šuke gavo per galvą, ir atsigulė į ligoninę.
O žuvusius mačiau nuo kasetinių bombų, tai nebuvo mano pažįstami, bet buvo žmonės. Psichologiškai labai sunku matyti, kas darosi. Mano kaimynas guli ligoninėje, turėtų jau paleisti“, – pasakojo I. Gaučas.
Vyras pasakojo, kad labai slegia matyti sprogusius namus.
„Charkivas buvo gražiausias miestas Ukrainoje, net Kijevo gyventojai tai pripažino, nes amžiną atilsį buvęs meras Genadijus Kernesas pakėlė miestą, atstatė jį, padarė jį gražiausiu ir patraukliausiu turizmui ir užsieniečiams Ukrainoje. Matyti, kai visa tai naikina, labai slegia“, – sakė I. Gaučas.
Jis sakė girdėjęs, kad miestą traukiniais paliko daugiau kaip pusė milijono žmonių.
„Manau, kad automobiliais išvažiavo ir daugiau. Turiu pažįstamų, kurie dar likę, paklausiu , kaip laikosi. Tikėkimės, kad į mūsų namą nepataikys, ir apskritai daugiau namų negriaus, nešaudys.
Situacija nesikeičia, vis intensyviau ir arčiau girdisi. Nežinau, kokiu principu jie atakuoja, bet, jeigu jų planas yra viską sunaikinti, tai yra tik laiko klausimas, kada parlėks“, – kalbėjo I. Gaučas.
Paklaustas apie planus vyras nedaugžodžiavo.
„Vaikus auginti reikia, pastatyti ant kojų. Reikia rasti kur gyventi. Giminės kviečia, bet mūsų yra penki asmenys ir gyvūnai, nenoriu niekam kelti nepatogumų, mums reikia atskiro buto gyventi. Darbas mano internete, aš dirbu vertėju. Reikia interneto, kad galėtume gyventi, kad galėčiau išlaikyti šeimą“, – sakė I. Gaučas.
Jis yra kilęs iš Radviliškio, ir norėtų įsikurti savo gimtinėje. Šiuo metu jų šeima glaudžiasi šalia Ukmergės.
„Yra labai daug gerų žmonių, mes pirmą kartą per tą laiką išsimiegojome. Esame atvykę šalia Ukmergės, labai geras žmogus Mantas turi kaimo turizmo sodybą „Ąžuolų giria“, ir jis ją aukoja toms reikmėms. (…)
Laikinai apsistojome, sprendžiame reikalus, kad niekam netrukdytume . Gal kažkas pagelbės, ir suteiks mums būstą arčiau gimtinės, nes ten ir mama, ir tėtis palaidoti, norėčiau ten būti. Galiu dirbti iš bet kokio taško. Norėtųsi ir vaikams parodyti, kur esu gimęs, augęs“, – pasakojo I. Gaučas.
Klausiamas apie pagalbą vyras kuklinasi. Sako, kad, jei norėtų kažkas padėti galima jį rasti per feisbuką, kuriame jis užsivadinęs Igoris Gaucho. Jeigu kas norėtų ir galėtų šeimą paremti finansiškai, vyro banko duomenys: Gaučas Igoris . Sąsk nr. LT87 718 14 00 519 72 43 58. Pagal specialybę ponas Igoris yra rusų-lietuvių-ukrainiečių kalbų vertėjas.