Nors buvo vienas kitas komentatorius, siūlęs „net nebandyti tokios nesąmonės“, tačiau kur kas daugiau buvo skatinančiųjų grįžti į Tėvynę. „Pradžia nebus lengva, bet viskas įmanoma“, - tikino savo kailiu sugrįžimo į tėviškę džiaugsmą patyrę buvę emigrantai. „Vakarų ekspreso“ kalbinti grįžusieji vieningai sutaria: „Jei Lietuvoje visi dirbtų tiek, kiek dirba išvykę į užsienį, ir čia gyventų ne ką blogiau.“
„Mažiau dejuoti“
„Neslėpsiu, kai po emigracijos grįžusi į Lietuvą gavau pirmąją algą, visą ją ir išleidau pačią pirmąją dieną maistui“, - dabar smagiai kvatoja kretingiškė Rasa Mikoliūnė.
350 eurų - toks buvo pirmasis lietuviškas atlygis, kai ji prieš ketverius metus grįžo į tėvynę. Kaip ir daugelis buvusių emigrantų, adaptaciją Lietuvoje Rasa pradėjo nuo kasininkės darbo. Dabar moteris jau džiaugiasi galinti dirbti savo svajonių darbą - turi šunų kirpyklą.
„Manau, kad Lietuvoje yra visos galimybės užsidirbti. Tik reikia mažiau dejuoti ir negailėti savęs“, - svarsto moteris.
Anglijoje jai teko gyventi 10 metų. Kaip pati sako, emigruoti teko ne iš gero gyvenimo.
„Pirmus metus Anglijoje gyvenau viena. Ariau kaip arklys, dirbau pačius sunkiausius darbus, gyvenau baisiomis sąlygomis mažame kambarėlyje. Vėliau jau galėjau išsinuomoti namą ir atsivežti vaikus. Tuomet jiems buvo 11 ir 12 metų, tad kol nebaigė mokyklos, negalėjau grįžti į tėvynę, nors ir norėjosi“, - pradėjo pasakoti Rasa.
Moteris neslėpė - Anglijoje nebuvo gyvenimo. Tik darbas
„Dirbau ir laukuose, ir gėles pakavau. Darbo diena prasidėdavo 7 ir baigdavosi 19 val., bet dar po valandą sugaišdavau, kol nuvažiuodavau iki darbo ir grįždavau namo. Tad krisdavau į lovą „negyva“. Neretai tekdavo dirbti ir savaitgaliais. Kitaip ten nieko neuždirbsi, nes išlaidos nemenkos, vien už būsto nuomą reikėdavo suploti 500 svarų„, - prisiminimais dalijosi Rasa.
Pasak jos, kaskart grįžus atostogų į Lietuvą, jai širdis apsaldavo nuo sentimentų savo kraštui.
„Man čia viskas atrodydavo taip gražu ir sava. Galvodavau, kodėl lietuviai taip nemoka vertinti to, ką turi? Suprantama, juk Lietuvoje aš ilsėdavausi, tad ir emocijos būdavo kitos, o Anglija man asocijavosi tik su juodu darbu. Ten tiesiog nebūdavo kada pasidžiaugti gamta ar laisvalaikiu“, - nusijuokė Rasa.
Sunkiausia misija - patekti į darželį
Kai prieš ketverius metus Rasa su vyru ir Anglijoje gimusiu mažuoju sūneliu nusprendė grįžti namo, ji net nežinojo, ką čia darys.
„Taip norėjau grįžti, kad man buvo nesvarbu, jog neįvykdžiau savo plano ir nebaigiau Kretingoje turėtų namų remonto. Pagalvojau, pakaks kad ir vieno kambario, svarbu savo namuose“, - pasakojo moteris.
Sunkiausias barjeras, kurį grįžus teko įveikti - rasti vietą darželyje. Mat, pasak jos, pagal galiojančią tvarką, tam, kad gautum darželį, reikia turėti darbą. O kaip išeiti į darbą, kai neturi kur palikti vaiko?
„Tad abu su vyru susiradome bet kokius darbus. Iki šiol prisimenu, kaip vyras pirmąją dieną grįžo pajuodęs nuo galvos iki kojų... Man dirbti kasininke nebuvo sunku, tik kad atlyginimas juokingas. Vyras jau po mėnesio buvo pradėjęs mane spausti, kad reikia grįžti į Angliją. Bet aš jį atkalbėjau - pasiūliau mokytis, kad galėtų tapti vairuotoju, nes tai buvo jo svajonė. Aš visą tą laiką dirbau kasininke, o kai vyras pradėjo dirbti vairuotoju, jis jau skatino mane siekti savo svajonės - atidaryti šunų kirpimo saloną„, - kokia buvo pradžia, pasakojo Rasa.
Tiesa, kad galėtų įgyvendinti savo planą, moteris turėjo dar dviem mėnesiams važiuoti į Angliją užsidirbti pinigų kursams.
„Gerai, kad mudu su vyru vienas kitą palaikėme, nepasidavėme, vienas kitą stumtelėjome. Dabar abu dirbame mylimus darbus. Mums pakanka tiek, kiek uždirbame. Svarbiausia, kad turime laisvo laiko, šalia yra artimi žmonės. Suprantu, kad mums buvo lengviau adaptuotis, nes turėjome namus Kretingoje, nereikia mokėti nuomos ar paskolos. Bet manau, kad visi, pabuvę emigracijoje, išmoksta dirbti, todėl Lietuvoje jau neprapuls“, - pasakojo moteris.
Norinčiųjų grįžti - daug
Buvusių emigrantų bendruomenės įkūrėjas Dovydas Petrošius įsitikinęs - norintiesiems grįžti reikia tėvynainių palaikymo.
„Geri pavyzdžiai padeda jiems apsispręsti. Neabejoju, giliai širdyje daugelis emigrantų galvoja apie grįžimą į tėvynę. Svetainėje „Ex emigrantai“ vyksta labai daug diskusijų. Žinoma, emigrantams aktualiausias galimybės dirbti ir uždirbti Lietuvoje klausimas. Gyvendami užsienyje lietuviai dažniausiai remiasi tik viešai skelbiama informacija apie mūsų šalį. Būkim atviri - dažniausiai tos žinios gana liūdnos, pasakojama vien apie dideles kainas ir mažus atlyginimus. Todėl ir stengiamės emigrantams suformuoti realų vaizdą: gal adaptuotis Lietuvoje ir nėra lengva, bet viskas įmanoma. Kita vertus, juk ir išvykus į užsienį pradžia niekam nebūna lengva. Jei pavyko adaptuotis svečioj šaly, kodėl nepavyks gimtojoje, kur sava kalba, savi žmonės?“ - pasakojo D. Petrošius.
Jis sakė pastebintis, kad dabar yra ta banga, kai į tėvynę grįžta prieš dešimt ir daugiau metų išvykusieji.
„Grįžta ne tik iš artimų šalių, bet ir iš Amerikos, Australijos. Tokiems žmonėms paprastai jau nesvarbu, kokį atlygį jie gaus grįžę į Lietuvą. Jie tiesiog nori grįžti namo. Kad ir kaip banaliai skamba, bet gyvenant svetur tikrai kamuoja lietuviško oro, žolės ilgesys. Ką jau kalbėti apie čia likusius tėvus ar vaikus“, - kalbėjo vyras.
Pasak jo, yra ir tokių atvejų, kai grįžusieji neilgai trukus apsisuka ir vėl išvažiuoja.
„Nežinau kodėl. Gal tiesiog kantrybės pritrūksta ir greitai pasiduoda. Žinoma, norint adaptuotis ir gimtinėje reikia laiko. Juk per dešimt ar dvidešimt metų, kol buvai išvykęs, ir čia daug kas pasikeitė„, - svarstė Dovydas.
Ten - tik svečias
10 metų Londone gyvenęs Dovydas į gimtinę grįžo prieš ketverius metus. Nepaisant to, kad Anglijoje baigė studijas, vietiniai niekada neleido pamiršti, kad yra emigrantas.
„Ne, einant gatve niekas pirštais nebado ir nepravardžiuoja. Bet vis tiek visada jauti, kad esi tik svečias toje šalyje. Asmeniškai aš visada jaučiau, kad tai ne mano kultūra, ne mano kalba - viskas skolinta“, - sakė buvusių emigrantų bendruomenės įkūrėjas.
Sprendimą grįžti namo vyras priėmė spontaniškai. Kaip pats sako, tiesiog susikrovė daiktus, sėdo į automobilį ir išvažiavo į Lietuvą.
„Prieš grįždamas net nepasidomėjau, ar turėsiu ką veikti gimtinėje“, - prisiminė Dovydas.
Pirmus metus glaudėsi Palangoje pas mamą, bet po to jau galėjo nuomotis butą, dar po metų jau įsigijo prie Palangos esančiuose soduose namą.
„Grįžęs į Lietuvą klubuose vedžiau renginius, dirbau vadybininku - pardavinėjau žemės ūkio techniką, o dabar daugiausia laiko skiriu „Ex emigrantų“ projektui“, - kaip vystėsi jo karjera Lietuvoje, pasakojo vyras.
Jis neslėpė, buvo ir tokių akimirkų, kai sėdėjo be darbo. Bet, jo nuomone, kas ieško, tas tikrai ras.
„Žinoma, daugelis mėgsta akcentuoti, kad emigracijoje pavyksta daugiau uždirbti. Bet būkim atviri - ten reikia ir daugiau išleisti, o gyvenimo kokybė dažnai nebūna tokia, kokią gali turėti Lietuvoje. Aš visada sakau: jei lietuviai tėvynėje gyventų tokiomis sąlygomis, kaip užsienyje, kai viename priemiestyje esančio namo kambarėlyje glaudžiasi penkiese, dirbtų tiek daug, kaip svečioje šalyje, čia gyventų puikiai“, - įsitikinęs buvusių emigrantų bendruomenės įkūrėjas.
Apsisprendė grįžti
Feisbuke tėvynainių nuomonės apie galimybę grįžus įsidarbinti Klaipėdoje pasiteiravusi Simona Šiemienė džiaugiasi, kad pastaraisiais metais vis dažniau tenka išgirsti teigiamų atsiliepimų apie gyvenimą Lietuvoje.
„Neslėpsiu, mano draugų nuomonės išsiskiria šiuo klausimu. Bet pastebiu kad ir tie, kurie anksčiau sakydavo jokiu būdu negrįšią, dabar jau ir patys galvoja apie tokią galimybę. Man labai nesmagu girdėti, kai emigrantai negražiai kalba apie savo tėvynę. To niekada nesuprasiu“, - sako jau aštuntus metus Norvegijoje gyvenanti Simona.
Nors moteris negali skųstis tenykščiu gyvenimu, bet kai prieš ketverius metus gimė pirmasis sūnus, pradėjo suktis mintys apie grįžimą namo.
„Žiūrėdavau į sūnų ir galvodavau, kad, pradėjęs eiti į norvegišką darželį, vėliau mokyklą, norom nenorom jis perims tos šalies papročius. O kaip išlaikyti lietuviškumą?“ - pasakojo moteris.
Be to, užkamavo Lietuvoje likusių artimųjų ilgesys. Tad Simona tikisi, kad vasario mėnesį ji su šeima jau vaikščios Klaipėdos gatvėmis.
„Visų pasaulio pinigų juk neuždirbsi, o pabandyti šansą gyventi ten, kur tavo šaknys, labai norime. Žinoma, baimių turime daug, bet jas nugali noras kasdien kalbėti savo kalba“, - šypsosi emigrantė.