Teisininkas apsilankė ir laidoje „DELFI diena“, kur sakė, kad jau girdėjo pirmąsias reakcijas po straipsnio išpublikavimo.
Taip pat E. Pavlovičius daugiau papasakojo apie tą laiką, kai turėjo infiltruotis į gaują.
Gyveno du gyvenimus
„Straipsnis buvo išpublikuotas penktadienį ryte, kai kurie komentarai gana stipriai įstrigo. Man kartais atrodo, kad viskas tiesiog vakar buvo, su tuo aš gyvenu, ko gero, teks gyventi visą laiką“, – apie pirmąsias reakcijas kalbėjo vyras.
Jis sako, kad jam buvo įdomu pasidalinti istorija, pasijuto taip tarsi būtų gyvenęs du atskirus gyvenimus.
„Manau, kad tai yra mano gyvenimo istorija. Kaip ir minėjau straipsnyje, pietauti teko su kolega advokatu Vytautu Sirvydžiu, jis paminėjo, kad jis buvo spektaklyje „Išvarymas“ ir jis pasakojo man su tokia emocija, ir aš ten atpažinau save, susisiekiau su Mariumi Ivaškevičiumi, paklausiau, ar negalėjo taip atsitikti, kad aš esu tas Benas Ivanovas, vienas iš tų personažų, jis man atsakė, kad taip. Man buvo labai įdomu pasidalinti ta istorija, nes taip išeina, kad mano siela gyvena dar ir atskirą gyvenimą – Ivanovo gyvenimą. Ta istorija bus amžina – Benas Ivanovas yra kitas aš“, – sako vyras.
Turėjo pasirinkti versiją, kaip „būti nužudytam“
Paklaustas, ar negalvojo, kad režisierius turėjo su juo susisiekti, teisininkas sako, kad tikrai dėl to neįsižeidė.
„Mes kalbėjome, klausiau. Jis man sakė, kad galbūt kažkur save ir atpažinsi, ten nebuvo paminėti konkretūs vardai, aš neprieštaravau, nes man buvo įdomu, nesusireikšminau. Man patiko, kad dar ir kitas Erikas yra Lietuvoje“, – sako vyras.
Jis taip pat papasakojo, kaip iš tiesų atrodė jo praeitis.
„Tas sprendimas nebuvo priimtas. Kaip ir buvau minėjęs: diplomus gavome, ieškojome darbo ir aš tiesiog net ministerijoje būdamas supainiojau kabinetus, papuoliau pas nelemtą Juozą Rimkevičių. Buvo pasiūlytas toks darbas, atrodė, kad neva tai paprastas darbas: įeini, „pasišiukšlini“, įsifiltruoji į gaują, mes tave pridengiame ir viskas, eini į kabinetą dirbti kaip pareigūnas. Tai užsitęsė. Tai nebuvo taip paprasta, kaip buvo sakyta.
Galimai vizijos viso to neturėjo net pats prokuroras, galbūt buvo prisiskaitęs daug knygų, tik teoriškai žinojo viską. Kai teko nuvažiuoti į Peterburgą, ten buvo dalijama narkotikų, man buvo paaiškintos dvi versijos. Viena versija, kad tu sužinosi informaciją ir tave užmuš, kita – nespėsi sužinoti ir būsi užmuštas. Man sakė pasirinkti, kurią geriau, nes tai gali kainuoti šaliai“, – pasakojo vyras.
Visiškas chaosas
Praeityje vyras net turėjo šauti į žmogų, laimei, jis išgyveno.
„Vėliau aš buvau susitikęs su tuo žmogumi, jis prašė išpirkos tik jam nepavyko. Ką išgyvenau? Nieko. Aš neišgyvenau to, ką rodo filmuose, kad pykina ar kažkas tokio, ne. Bet visas tas chaosas, kuriame gyvenau, tai man buvo kažkas baisaus, nes tu užsimerki ir nežinai, kas tu toks. Aš tą išgyvenau ir išgyvenu dar dabar. Tuo metu aš nežinojau, kas aš. Tai man buvo labai svetima, buvo svetima būti nusikaltėliu, tai buvo depresijos pradžia“, - laidoje „DELFI diena“ sako vyras.
Jis taip pat papasakojo, kad tie laikai buvo tikras chaosas. Anot E. Pavlovičiaus, tuomet buvo mokami pinigai ne už tai, kad byla būtų baigta ir „užgesinta“, bet už tai, kad ji būtų pradėta.
„Vardas buvo pakeistas tik tada, kai tu rašai ataskaitas, kad nesužinotų kolegos, o šiaip visur gyvai prisistatinėji savo vardu. O daugiau pokyčių – nežinau, nes nebuvau skustagalvis, bet reikėjo priprasti prie taisyklių, kalbėti „jų“ kalba. (…) Tik vėliau girdėjau atgarsius, kad buvo infiltruojami į tuometinius mėsos kombinatus, į dar kažkokias gamyklas. Iš atgarsių girdėjau, kad tai buvo neva fantazijos, aš jau net stengiausi iš tiesų supaprastintai papasakoti, kas buvo. Jeigu būčiau iš tiesų papasakojęs, kaip buvo, žmonės galvotų, kad man nuvažiavo stogas, bet buvo kaip buvo. Tai visiško chaoso laikai, ribos tarp policijos ir nusikaltėlių visai nebuvo. Mano žiniomis, buvo mokami pinigai ne už tai, kad uždarytų bylą, o kad ją pradėtų. Buvo visiškas chaosas“, – sako teisininkas.
Jis tikina, kad nežino, kaip ir ar šiais laikais iš viso yra atliekamos tokios operacijos, tačiau dabartiniams pareigūnams lengviau, nes jie – profesionalai.
„Jeigu dabar tokie pareigūnai yra, manau, jiems lengviau. Visų pirma, dirba profesionalai, gautos praktinės žinios. Infiltruoti žmogų į gaują nėra tiek sunku, kiek jį iš jos ištraukti. O jeigu žmogus ištraukiamas, jam reikia sąlygų, kaip jam toliau gyventi. Skaičiau komentarus, kad neva buvau nusikaltėlis ir bandau dabar išsivalyti mundurą. Ne, taip nebuvo. Nusikaltėliu viduje niekada nebuvo, tai parodo mano tolesnis gyvenimas“, – laidoje kalbėjo vyras.
Gavo užduotį tapti gaujos dalimi
Kaip rašome DELFI publikuotame straipsnyje, 1993 metais Kauną valdė nusikalstamos grupuotės ir su jomis bendradarbiaujantys korumpuoti pareigūnai. Policijos akademiją baigęs jaunas pareigūnas E. Pavlovičius buvo infiltruotas į „Šampaninių" gaują.
Jau gyvendamas Anglijoje Erikas sužinojo, kad sovietmečiu jį ir dar du jo klasiokus norėta išsiųsti į elitinį Sovietų Sąjungos padalinį „Raudonosios beretės". Pagal planą jis ten turėjo pradėti savo karjerą ir mokytis karybos. Apie tai jau buvo įspėti ir būsimo advokato tėvai. Vaikinas ir pats norėjo savo ateitį sieti su kariuomene, tačiau tėvai jį įspėjo, jog davus priesaiką Sovietų sąjungoje, jam gali tekti pasirinkti stovyklą, o ir ateitis atrodė miglotai.