Disidentinė jaunystė
V. Šakalys gimė 1942 –aisiais metais, kai Lietuvos nepriklausomybės siekius dusino dvi totalitarinės jėgos. Tačiau jis puikiai žinojo ką reiškia nepriklausomybė ir kova dėl jos. Būdamas vos trylikos metų mokyklos sieną „išmargino“ antisovietiniais atsišaukimais. Nuo tada jis ir pateko į sovietinio saugumo akiratį. 1961 metais devyniolikmetis V. Šakalys iškėlė Lietuvos vėliavą virš tuo metu susprogdintų Trijų kryžių paminklo.
„Jie sugebėjo pasiūti Lietuvos vėliavą ir ją iškelti. Vladas visur buvo pirmas. Jis apskritai buvo labai iniciatyvus žmogus“, – tokį V. Šakalį atsimena Vytautas Bogušis.
Už įvairių atsišaukimų platinimą, pogrindžio spaudos leidybą Šakalys buvo ne kartą teistas. Ramus gyvenimas nebuvo jo tikslas. Už įvairias iniciatyvas jis kartu su kitais bendražygiais iškeliavo į lagerį, tačiau pirmasis įkalinimas nepalaužė jaunojo disidento. Vos tik grįžęs iš įkalinimo, V. Šakalys vėl įkliūdavo. Ir taip tęsėsi iki pat 1978-ųjų metų. Viso nuo 1961-ųjų iki 1978-ųjų įkalintas išbuvo maždaug 14 metų.
V. Šakalys grįžęs iš lagerio 1978-aisiais metais vėl įsijungia į pogrindinę veiklą: prisijungia prie Lietuvos laisvės lygos veiklos, organizuoja pogrindinio laikraščio „Vytis“ leidimą. Vienas iš pagrindinių darbų – Molotovo–Ribentropo pakto paneigimas, arba kitaip tariant, 45 pabaltiečių chartijos pasirašymas, kuris reikalavo Sovietų Sąjungą pripažinti Baltijos valstybių okupaciją.
Pėščias per Skandinaviją
Tuo tarpu KGB struktūros ruošė dar vieną bylą prieš Vl.Šakalį, kurį draugai dėl gero humoro jausmo vadino „Manilovu“. Kartu su V. Bogušiu ir kitais disidentais 1980 metų gegužės 9 dieną paruošęs pogrindinio laikraščio „Vytis“ ketvirtą numerį, gegužės 28 dieną V. Šakalys gavo tai, kas privertė jį imtis neeilinės avantiūros. Tai dokumentas nuo disidentams puikiai pažįstamo majoro Pilelio, kviečiantis į eilinę apklausą. V. Šakalys jautė – apsilankymas KGB rūmuose gerai nesibaigs.
„Jam grėsė naujas suėmimas, naujas įkalinimas. Galbūt psichiatrijos ligoninėje, sunku pasakyti. Bet jo gyvybei grėsė realus pavojus ir jis nusprendė bėgti“, – teigia žurnalistas Aras Lukšas.
Palikęs savo artimuosius bei draugus, Vladas iškeliavo šiaurės link, kur jo laukė neeilinė kelionė. Tikslas – pasiekti Švediją ir taip ištrūkti iš blogio imperijos. „Jam teko įveikti didžiulę pasienio zoną. Jis buvo įsitikinęs, kad jam teks įveikti dešimt kilometrų. Iš tiesų jų buvo dvidešimt. Antras dalykas, tie dvidešimt kilometrų buvo mirties zona“, – apie neeilinę kelionę pasakoja Aras Lukšas.
Supratęs, kad atsidūrė Suomijoje, Vladas Šakalys nesustojo, o ir sustoti buvo itin rizikinga. Suomijoje pagautas pabėgėlis privalėjo būti grąžintas į Sovietų Sąjungą.
Vladas keliavo naktimis. Jo gyvybę gelbėjo paprasti žmonės. Be jų pagalbos vargu ar toks tikslas būtų pasiekiamas. Ir galų gale jis pasiekė sieną, kuri skyrė Švediją nuo Suomijos, o ten – tiltas vedantis per upelį, kuris iškamuotam Vladui pasitikėjimo nekėlė. Anot Aro Lukšo, Vladas negalėjo patikėti, kad tiltelis nesaugomas, todėl nėrė į vandenį rizikuodamas nuskęsti. Tačiau nepaskendo ir taip jis pasiekė išsvajotąją Švediją.
Čempionas be medalio
Mirtinai išsekęs, tačiau nepalaužtas. Taip galima apibūdinti V. Šakalio būseną pasiekus tikslą.
Šią istoriją lydi vienas įdomus sutapimas. 1980 metų liepos 20 dieną Maskvoje prasidėjo olimpinės žaidynės. Būtent tą dieną Vladas Šakalys atsidūrė Švedijos kalėjime, kuris priminė gražų viešbutį. Tačiau kalėjimas buvo kitoks. Jis nereiškė susidorojimų, o priešingai – simbolizavo laisvę. Taip baigėsi beveik du mėnesius trukusi kelionė.
„Tomas Venclova ir kiti yra pasakę, kad maratono didžiausią medalį laimėjo Vladas Šakalys, nes Maskvoje tuo metu vyko olimpinės žaidynės“, – taip savo bičiulio nuopelnus įvardija V. Bogušis. Kol sovietinis saugumas beviltiškai ieškojo V. Šakalio, Švedija jam padėjo išvykti ten, kur pasižymėjusiam disidentui bus saugiau – į Jungtines Amerikos Valstijas.
Sena veikla nebuvo pamiršta ir gyvenant užsienyje – ten Vladas kėlė okupacijos klausimus, spausdino įvairius straipsnius bei palaikė ryšius su Lietuvos disidentija. Nujausdamas artėjančią nepriklausomybę pamažu krovėsi lagaminus grįžti į gimtąją Lietuvą.
Deja, 1995 metais Vladas Šakalys Lietuvoje netikėtai mirė. Jo nuopelnai Lietuvos valstybingumui nebuvo pamiršti ir 2003 metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
Anot gero V. Šakalio bičiulio V. Bogušio – tai vienintelis nugalėtojas ir antro tokio Lietuvoje nėra.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – šeštadienį, 13.00 val. per LRT.