Iš JAV analitiko lūpų – gandais apipinto amerikiečių ir rusų susitikimo detalės

Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį rusų dienraštis „Kommersant“ ir JAV leidinys „The Atlantic“ paskelbė Suomijos Boisto saloje analitikų patvirtintą 24 punktų paliaubų planą Ukrainai. Šis politikos analitikų susitikimas, kuris vyko birželio mėnesį, bet buvo paviešintas rugpjūtį, apaugo gandais ir spėlionėmis – ar tai nėra slaptos JAV ir Rusijos derybos visiems už nugaros?

Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius Boisto saloje vykusį susitikimą susiejo su Jevgenijaus Primakovo figūra. Pasak analitiko, būtent šis Rusijos ekspremjeras ir buvęs užsienio reikalų ministras, savo laiku vadovavęs SSRS ir Rusijos užsienio žvalgybai, bei su juo susijęs klanas jau ilgus metus formuoja Rusijos užsienio politiką.

Savo teiginį jis grindė Rusijos pusės dalyviais: Aleksandras Dynkinas – buvęs J. Primakovo patarėjas, Viačeslavas Trubnikovas – buvęs Rusijos užsienio žvalgybos pavaduotojas vadovaujant J. Primakovui, Aleksejus Arbatovas – iš artimiausios J. Promakovo aplinkos, Artiomas Malginas – atstovavo Rusijos tarptautinių reikalų tarybai, kuri esą irgi susijusi su J. Primakovu, Viktoras Kremeniukas – J. Primakovo ir JAV užsienio politikos patriarcho Henry Kissingerio 2007m. įkurtos grupės „Rusija – JAV. Žvilgsnis į ateitį“ narys.

M. Laurinavičius taip pat teigė, kad būtent J. Primakovo ir H. Kissingerio suburta grupė iš tiesų yra pagrindiniai nepasiteisinusios JAV santykių su Rusija „perkrovimo“ politikos autoriai.

Politologai viską raportavo savo šalims

Iš amerikiečių pusės susitikime dalyvavęs Monterėjaus tarptautinių studijų instituto ir „smegenų centro“ Atlantic Council vyresnysis bendradarbis Richardas C. Nurickas pasakoja suprantantis, kodėl susitikimas apaugo gandais.

„Aš žinau, kodėl tie nesusipratimai įvyko, tam yra priežasčių. Vienas iš žmonių amerikiečių pusėje, kuris padėjo organizuoti renginį, buvo Thomas Grahamas, kuris yra H. Kissingerio kolega. Iš Rusijos pusės šį renginį organizavo A. Dynkinas, kuris buvo delegacijos galva. Nežinau jo ryšių su J. Primakovu, bet esu apie tai girdėjęs. Jis priklauso tai Rusijos elito daliai, kuri, tikiu, pažįsta J. Primakovą ir kitus žmones. Pats susitikimas, atvirai kalbant, nenusipelno tiek dėmesio, kiek gavo. Tai buvo tai, ką mes Vašingtone vadiname neformaliąja diplomatija (Track II diplomacy), kuri neturi jokio oficialaus statuso. Aš žinau, kad iš amerikiečių pusės viskas buvo raportuota Valstybės departamentui ir preziumuoju, kad rusai darė tą patį. Tačiau mes neturėjome jokių instrukcijų, jokio statuso ir neatstovavome jokiai vyriausybei“, - DELFI pasakojo R. Nurickas, Vilniuje dalyvavęs tradiciniame „Sniego susitikime“ ir kartu surengtame Intelektualų forume. 

Pašnekovas pasakoja, kad susitikime Boisto saloje rusų ir amerikiečių analitikai pasirašė bendrą pareiškimą, kuriuo buvo pasiūlytos sąlygos ilgalaikėms paliauboms. „Ne taikos planui, o paliauboms“, - pažymi politologas.

„Ir praėjus dviem mėnesiams šis dokumentas JAV atveju publikuojamas mėnraštyje „The Atlantic“ su plačia įžanga, kuri kalba apie „slaptą susitikimą siekiant taikos plano“. Tada aš peržvelgiau, kaip jis buvo pristatytas Rusijoje. Rusijoje taip pat tuos du mėnesius nebūtum žinojęs, kad toks susitikimas įvyko. Jis buvo pristatytas kaip tam tikras veiksmų planas, naudingas Vladimirui Putinui. Bet kai kurie dalykai persidengia. Jeigu pažiūrėtume į dokumentą ir tai, ką kalbėjo V. Putinas, kai kurie punktai išties buvo tokie patys, nes jie tiesiog akivaizdūs. Dėl to neverta stebėtis. Tačiau abejoju, ar V. Putinas sėdėjo prie stalo ir mąstė, ką reiktų daryti su Ukraina... Ir štai, puiku, ačiū! Tai buvo apgailėtina, bet tai nebuvo taikos planas, nebuvo galutinių susitarimų“, - pasakojo analitikas.

Per protinga formuluotė?

R. Nurickas pasakoja, kad jis pats šiame susitikime dalyvavo norėdamas sužinoti Rusijos analitikų požiūrį į įvykius Ukrainoje ir tarptautinėje erdvėje. Pasak pašnekovo, visi tie žmonės iš Rusijos pusės, nors ir neužima oficialių pareigų, bet vis tiek puikiai atliepia, koks mąstymas vyrauja Rusijoje.

„Aš maniau, kad suprasiu, kaip mąstoma Rusijoje apie paliaubų galimybę. Tada galvojau, kad kiek įmanoma anksčiau pasiektos paliaubos bus labai svarbu ne tiek Rusijos-Amerikos santykiams, bet pačiai Ukrainai. Juk kuo ilgiau tęsiasi smurtas, tuo sunkiau užtikrinti Ukrainos vieningumą. Tokia buvo mano motyvacija“, - sakė politologas.

Klausiamas, kokį įspūdį susidarė apie rusų kolegas, R. Nurickas sakė, kad jų nuostatos buvo labai įvairios. Pašnekovas sako, kad su kai kuriais jų jis palaiko nuolatinius ryšius, su kai kuriais nebendrauja.

„Kai kurie jų (nors ne visi) laikėsi drakoniško požiūrio nei dauguma, kai kurie, įskaitant ir vieną mano draugą, buvo labai nusiminę dėl tokio požiūrio“, - pasakojo pašnekovas.

Jis pažymėjo, kad radikalesniu požiūriu pasižymėjo jaunesni susitikimo dalyviai.

„Mes daug diskutavome ir bandėme prieiti prie bendros nuomonės, dėl ko galime sutarti. Tačiau buvo dvi didelės problemos, ir gaila, kad bent apie vieną iš jų aš nepagalvojau anksčiau. Pirma problema, Rusijos karinių pajėgų ir karinės įrangos buvimas. Buvo birželis. Aš privačiai kalbėjausi su kai kuriais iš jų pakankamai smulkmeniškai. Mes žinojome, kad nors jie neatstovauja vyriausybei, nebuvo jokio reikalo prašyti pasirašyti po dokumentu, kuriame sakoma, kad iš Ukrainos turi būti išvestos visi Rusijos kariai. Tuo metu Rusijos pozicija kaip tik buvo kitokia, juk buvo birželis, V. Putinas dar nebuvo pasakęs: aš melavau, mes iš tiesų ten buvome, cha! Taigi mes bandėme nustatyti bendrus taškus“, - pasakojo pašnekovas.

R. Nurickas teigia nesitikėjęs priversti rusus pasirašyti po sakiniais, kad Ukraina gali prisijungti NATO, tačiau pats neketinęs pasirašyti po sakiniais, esą Ukrauna neturėtų tokios galimybės.

„Tačiau mes juk kažką turėjome apie tai pasakyti... Taigi po ilgos diskusijos mes priėjome prie bendros nuomonės ir mes nusprendėme užrašyti, kad turi būti gerbiamas Ukrainos nepriklausymas jokiems blokams (non-bloc status), jeigu tai numatyta Ukrainos įstatymuose. Mes nusprendėme, kad rusai gali grįžti namo ir sakyti, kad tai tam tikras įsipareigojimas, o aš irgi galiu grįžti namo ir sakyti, kad tai priklauso nuo Ukrainos įstatymų. Jeigu jų įstatymai sakys, kad šalis turi būti neutrali, aš tai gerbsiu, jeigu jie pakeis savo įstatymus, aš irgi tai gerbsiu“, - aiškino analitikas.

Pasak R. Nuricko, jis iki pat rugpjūčio mėnesio negalvojo, kad šis analitikų pasirašytas dokumentas kada nors bus paviešintas. Politologui, rugpjūtį vėl viešėjusiam Suomijoje, vidury nakties paskambino vienas iš susitikimo organizatorių ir įspėjo, kad dokumento tekstas veikiausiai pateks į viešumą.

„Jis atsiuntė man įžangą, kuri turėjo būti pridėta publikuojant mėnraštyje „The Atlantic“. Joje buvo parašyta, kad Ukraina neturėtų prisijungti prie NATO. Aš pasakiau, jokiu būdu, juk mes apie tai nepasisakėme. Tada jis šiek tiek pakeitė įžangą. Bet aš kaltinu save dėl to, kad žmonės vis dėlto nesuprato, ką mes tame dokumente pasakėme. Dauguma vis tiek perskaitė ne taip. Žmonės skaitė ir sakė: o, tai Ukraina turėtų nereikšti pretenzijų jungtis prie karinių aljansų. Kaip sakoma, tai buvo „per protinga“ formuluotė“, - pasakojo R. Nurickas.

DELFI primena, kad praėjusų metų rugpjūtį Minske vykstant bandymams pasiekti susitarimą dėl agresijos Ukrainoje, Suomijos Boisto saloje susitiko 13 politikos analitikų iš Rusijos ir JAV, kurie sutarė dėl 24 žingsnių paliaubų plano Ukrainai.

„The Atlantic“ išspausdintoje įžangoje rašoma, kad šis planas buvo parengtas galimai „aukšto lygmens“ diplomatinei diskusijai. Tarp pasiūlymų buvo įrašyta, Jungtinių Tautų taikos palaikymo misija Rytų Ukrainoje, amnestija kovotojams, kurie nepadarė nusikaltimų žmoniškumui, rusų kalbos statuso įtvirtinimas ir kultūrinių ryšių tarp Ukrainos bei Rusijos išsaugojimas, laisva prieiga prie masinių informacijos priemonių, tarp jų ir rusiškų.

Rugsėjo 5 d. Minske buvo pasirašytas „Trišalės kontaktinės grupės protokolą dėl Ukrainos prezidento Petro Porošenkos taikos plano ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino iniciatyvų įgyvendinimo“. Šis dokumentas numatė 12 žingsnių planą, tačiau jis buvo kur kas mažiau palankuss Rusijai nei Boisto grupės susitarimas.