Gyvybę atėmusi moteris nuteista aštuoneriems su puse metų nelaisvės. Pusę bausmės laiko 35-erių Irma jau atbuvo.
Su ja dirbantys pareigūnai bei socialiniai darbuotojai pripažįsta: tai viena tų moterų, kurių nuopuolio istorija pereina į kitą etapą ir tampa žmogaus prisikėlimo istorija.
Ši jauna moteris ne kur kitur, o įkalinimo įstaigoje pradėjo pažinti gyvenimo skonį.
Alkoholis – nuo paauglystės
Irma – tikras Panevėžyje bausmę atliekančios kaunietės vardas. Pavardės ji nenori viešinti. Kaip pati tvirtina, todėl, kad tai santuokinė pavardė, o santuoka jos gyvenimą nudažė juodai.
Ištekėjusi ji patyrė daug vargo ir kančių. Irma teigia, kad, nors oficialiai nėra išsituokusi, su sutuoktiniu nebegyveno daugybę metų.
Negana to, šis vyriškis pripažintas nežinia kur esančiu. Irma nusiteikusi su juo nutraukti ir oficialius santuokos saitus.
Irma graži. Tačiau ji tvirtina gražią save pamačiusi tik visai neseniai, praėjus ketveriems jos blaivybės metams. Toji blaivybė – priverstinė. Pakliuvus į kalėjimą, teko atsisakyti ne tik laisvės, bet ir alkoholio.
„Gerti pradėjau paauglystėje. Išgėrinėdavo mama, gerdavo patėvis, alkoholio paragaudavau ir aš. Tačiau kaip reikiant gerti pradėjau išsiaiškinusi mamos melą, kartotą man daugybę metų. Tas melas padarė man neatitaisomą žalą“, – sako Irma.
Ji augo be tėvo. Į dukros klausimą, kur jos tėtis, mama sykį atsakė, kad šis – žuvęs, dargi parodė giminės kapą, kuriame esą palaidotas.
„Lankydavau aš tą kapą, o kiek gėlių esu ant jo vežusi! Bet kartą pašto dėžutėje radau man adresuotą laišką. Atplėšusi skaitau: „Brangi dukryte Irma.“ Skaičiau tą laišką tiek kartų, kad išmokau tekstą atmintinai. Laiškas buvo rašytas iš kalėjimo, jį rašė bausmę atliekantis mano tėvas“, – pasakoja Irma.
Patėvio išnaudota
Su tėčio laišku Irma nulėkė pas mamą. Ši puolė aiškinti nuslėpusi tiesą, mat nenorėjusi, kad dukra žinotų esanti kalinio vaikas.
„Negalima taip žaisti su žmonių, o ypač vaikų, jausmais“, – atsidūsta Irma.
Ji pati turi dvi dukras. Jas augina įsivaikinusi šeima.
Kai buvo tvarkomi įsivaikinimo dokumentai, Irma pareikalavusi, kad dukroms būtų pasakyta, kas tikroji jų mama.
Irma mano, kad jos nuopuolis, dėl kurio dabar atlieka bausmę, prasidėjo irgi vaikystėje, kai nejuto mamos meilės, kai toji nenorėdavo jos išklausyti.
„Mane seksualiai išnaudojo patėvis. Kai bandydavau tą pasakyti mamai, ji tvirtindavo, kad nesąmonė, kad išsigalvoju. O patėvio meilinimaisi, neretai ir jo agresija padarė taip, kad aš netekau pasitikėjimo iš pradžių suaugusiais, po to ir savimi, o galiausiai apskritai praradau žmogiškąjį orumą. Pasijutau daiktu, kuriuo galima naudotis. Ir tokios, skriaudžiamos, manęs niekas ir niekada neapgynė“, – susijaudina jauna moteris.
Paklausus, kas jos gyvenime buvo gražaus, Irmai tenka ilgokai pagalvoti.
Gražūs jai tebuvo du dalykai. Dar prisimena paauglystėje buvus išties gražią draugystę su bendraamžiu berniuku. Dar pamena ją, taip pat paauglę, globojusį jauną vyriškį.
„Tas vyras buvo našlys, turėjo mažą vaiką, kurį pagloboti manęs kartais paprašydavo. Jaučiau, kad aš tam vyrui patikau, tačiau jokių nepadorių pasiūlymų, o tuo labiau veiksmų, nesu iš jo sulaukusi. Dabar man atrodo, kad jis galbūt norėjo mane užsiauginti ir tada būtume tapę pora. Tačiau aš neturėjau laiko laukti, skubėjau gyventi, troškau įspūdžių ir naujų patirčių“, – sako bausmę atliekanti moteris.
Smūgius kentėjo ir nėščia
Irma neslepia nuo paauglystės pradėjusi eiti vyrams per rankas.
Prie jų glaudėsi todėl, kad mamos namai buvo virtę lindyne. Čia būdavo geriama, ja naudojamasi. Vos sulaukusi pilnametystės, Irma ištekėjo, kaip pati sako, už labai gražaus vyro.
Iki šiol santuokos dokumentuose jis įrašytas kaip jos sutuoktinis.
Tačiau santuokinė laimė tęsėsi neilgai.
Sutuoktinis ne tik ja nesirūpino, bet nevengdavo ir pakelti rankos prieš Irmą.
Nuo to gražaus vyro ji pagimdė dukrytę.
„Mano pirmagimę pasiglemžė staigi kūdikių mirtis, po nakties radau ją negyvą. Tais metais Lietuvoje buvo gana daug staigių kūdikių mirčių“, – sako moteris.
Mušęs ir iki gimdymo, po kūdikio mirties vyras Irmą toliau pliekdavo, tik šįkart kaltindamas neišsaugojus vaikelio.
Nuo sutuoktinio kumščių ir spyrių ji išsivadavo tik išvykusi į užsienį uždarbiauti.
„Pirmoji mano emigracija buvo į Angliją, ten nešiojau labdaros maišelius“, – sako Irma.
Anglijos miestuose stovi specialios vadinamosios labdaros dėžės. Į jas žmonių suaukoti daiktai surenkami ir paskirstomi tiems, kam reikia paramos. Irma pagal nurodytus adresus išnešiodavo paskirstytą paramą.
Anglijoje Irma dar kartą pastojo. Gimdyti ji grįžo į Lietuvą. Gimusiai dukrytei nustatytas raidos sutrikimas.
„Tai dėl mano išgėrinėjimų vaikas gimė nesveikas. Aš jau nebegalėjau gyventi be alkoholio“, – kaltę tebejaučia Irma.
Auginti vaikutį pasiėmė valstybė. Irma sako žinanti, kad dabar toji mergaitė įvaikinta.
Nužudymo nepamena
Antroji Irmos emigracijos vieta – Airija.
Sunkiai dirbo fermoje, kurioje buvo auginami grybai, o po darbo daug gerdavusi. Organizmas tiesiog reikalaudavo svaigalų. Ir čia jos gyvenime būta vyrų, nuo vieno ji ir dar kartą pastojo. Trečias kūdikis, mergytė, irgi gimė Lietuvoje.
Socialiniai darbuotojai pasirūpino, kad vaikutis iškart patektų į vaikų namus. Šią, taip pat raidos sutrikimų turinčią mergytę, įsivaikino Irmai nepažįstama šeima.
Gyvenimo blaškoma Irma galop paniro į depresiją. Ir dar labiau gėrė. Sako, kad vartodama alkoholį geriau tikrai nesijausdavo, bet išgėrus gyvenimas nebeatrodė toks slegiantis ir toks baisus.
Moteris tvirtina negalinti paaiškinti, kaip įvyko, kad per vienas išgertuves nužudė savo patėvį. Įrodymai byloja, kad nužudytas jis į kūną įsmeigus peilį.
Irmos mama tuomet jau buvo mirusi, ją pasiglemžė alkoholis.
„Pati iškviečiau greitąją kraujo klane gulinčiam patėviui. Labiau linkusi jį vadinti mamos sugyventiniu ar jos sugulovu. Žinau, kad įkandin gydytojų atvykę policininkai mane rado pas kaimynus. Ką aš tam žmogui padariau, kas buvo iki jo mirties, nepamenu“, – tvirtina Irma.
Atsigavo nelaisvėje
Moteris pabrėžia, kad apie iki šiol jaučiamą sąmonės prigesimą ji šnekasi su visais, kas klausosi.
„Iš vieno kunigo išgirdau paaiškinimą, kad visa mano esybė blokuoja prisiminimus tos baisios dienos, kurią galėjau padaryti nusikaltimą. Jis patarė man per prievartą nebandyti atgaminti tų prisiminimų, aš taip ir darau“, – paaiškino Irma.
Ji patikino, kad Panevėžio kalėjime jai buvo gerai.
Bent jau tikrai geriau nei mamos namuose ar tose lindynėse ir pašiūrėse, kur yra tekę gyventi. Kalėjime ji baigė vidurinę mokyklą, išmoko siuvėjos amato, dabar, perkelta į Pusiaukelės namus, mokosi kirpėjos profesijos ir netrukus laikys egzaminus.
Kol gyveno kalėjime, ji dirbo įstaigos virėja.
Prieš mėnesį perkelta į Pusiaukelės namus, skirtus gerai besielgiantiems nuteistiesiems, o šiuo metu ieškosi darbo, mat šios įstaigos gyventojams leidžiama išeiti į darbus.
„Nelaisvėje atsigavau. Anksčiau niekas manęs neprakalbindavo, bendrauti nenorėjau, dabar gi kalbu su visais, kas tik nori manęs klausyti. Laisvėje man leidžia lankyti anoniminių alkoholikų grupę, susiradau ten bičiulių. Negeriu jau ketverius metus ir man gera būti blaiviai“, – patikino Irma.
Jai liko kalėti daugiau nei ketverius metus.
Tačiau moteris mano, kad, jei įvyktų stebuklas ir iš bausmės vietos būtų išleista dabar, į ankstesnį gyvenimą tikrai nebegrįžtų.
„Remčiausi į gerus, blaivius draugus, kurių radau Panevėžyje“, – teigia Irma.