Stengiasi, kad vaikai didžiuotųsi
Dar prieš 5 metus Mažeikiuose gimęs ir augęs 43 metų Juozas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) dirbo statybose. Tačiau netikėtai užklupus sveikatos problemoms, vyrui buvo suteiktas 50 proc. darbingumas. „Šiai dienai dėl stipriai pablogėjusios sveikatos turiu 40 proc. darbingumą. Tai tikrai nelinksmina“, – atvirauja spalio mėnesį šlaunikaulio skeveldrinį lūžį patyręs vyras.
„Mes negyvename nei prabangiai nei ką, bet stengiamės, kad vaikai būtų tvarkingai aprengti. Stengiamės, kad vaikai galėtų vaikščioti pakėlę galvas“, – sako pašnekovas.
Jo žmona dirba valytoja. Juozas šią profesiją diplomatiškai vadina aptarnaujančiu personalu. Šeima augina 5 vaikus, vyriausiam 20 metų, jauniausiam – 6.
Po pirmosios traumos vyras pradėjo uždarbiauti iš savo hobio – filmavimo ir fotografavimo.
Tačiau kartais šeimai tenka spręsti finansinius rebusus ir Juozas to neslepia. „Yra buvę mėnesių, kai mes tik egzistavome. Aš kaip vyras, turėčiau išlaikyti šeimą, tačiau man to daryti neleidžia sveikata. Dėl to kyla daug streso. Yra tekę ir atsiprašyti vaikų, kad negaliu duoti to, ko jie nori, pageidauja. Nesmagu, bet jei esi vyras, turi pripažinti tiesą“, – sako Juozas.
Išvadina pašalpiniais
Šeima susiduria ne tik su finansiniais galvosūkiais, kaip pavalgyti, nupirkti vaikams reikalingus daiktus, drabužius, bet ir su visuomenės požiūriu. „Turėti 5 vaikus yra iššūkis, nes turi atlaikyti kitų požiūrį. Kartą, kai dar dirbau statybose ir turėjome tik 3 vaikus iš naujo kolegos išgirdau tokią frazę: ai, tai jūs pašalpiniai.
Taip būna dažnai. Išvadina pašalpiniais. Toks yra žmonių mentalitetas, tu nieko nepadarysi. Jie nesupranta, kad tie vaikai gali būti iš meilės vienas kitam, o ne dėl pašalpų“, – pasakoja Juozas.
Pašnekovas tikina, kad išmoko atsiriboti nuo neigiamų žmonių nuomonių, nes nėra kada į jas kreipti dėmesį. Tačiau vyras sutinka, kad galbūt ir yra šeimų, kurios augina vaikus dėl pašalpų, tačiau Juozas įsitikinęs, kad jei nori duoti ką nors savo vaikams, pašalpa tampa juokinga suma. „Jos nepadeda išleisti vaiko į gyvenimą. Grubiai pasakius, jas gaudamas gali ir numirti“, – sako 5 vaikų tėvas.
Neįgalumą turi ir vaikai
Maistui, pasakoja Juozas, per mėnesį skiria 400-600 eurų. Esą tektų išleisti kur kas daugiau, jei giminės ir draugai neleistų jų žemės plotuose augintis daržovių. Išlaidų susidaro mažiau ir dėl to, kad šeima gyvena nuosavame bute. Taip pat Juozas džiaugiasi, kad Mažeikiai mažas miestas – nereikia leisti pinigų viešajam transportui.
Tačiau galvos skausmu šeimai tampa kelionės į Kauną: ten jie kartą per pusę metų aplanko gydytojus. „Iš 5 vaikų, 2 mažiausi turi neįgalumą. Jiems yra sutrikusi skydliaukė, ji negamina augimo hormono. Hormonas yra suleidžiami. Taip bus kiekvienam vaikui iki 16-17 metų, kada baigsis kaulų augimo procesas“, – teigia Juozas.
Kartais vyrui tenka turėti ir nemalonių pokalbių su savo vaikais. Esą 17 metų sūnaus draugai auga didesnes pajamas turinčiose šeimose. Jų tėvai, teigia Juozas, gali skirti daugiau nei jis savo 5 vaikams. „Taip kartą sūnaus balse pasigirdo nuoskaudos gaidelė. Pasakiau, kad suprantu, jog tu manimi nesižavi kaip tėvu. Galbūt ir pyksti, kad negali gauti tiek, kiek gauna kiti. Tai natūralu.
Jam 17 metų. Pasiūliau šiek tiek padirbti. Taip supras, kad pinigai lengvai neatsiranda. Darbas padės suvokti, kaip svarbu mokytis, kad nereikėtų dirbti juodo darbo“, – pasakoja pašnekovas.
Buvo prikaustytas prie lovos
Sunkiausias periodas šeimai buvo prieš 10 mėnesių, kai Juozas važiuodamas dviračiu paslydo ir trenkėsi į aukštą šaligatvio bortelį. Vyrui lūžo šlaunikaulis. Gydytojai pranešė, kad vyras negalės judinti kojos 4 mėnesius, tad visi suplanuoti darbai liko neįgyvendinti.
Šeima liko be dalies mėnesinių pajamų, bet, kaip tikina vyras, apie pinigus tuomet jie negalvojo. „Atliekant operaciją buvo padarytos kelios klaidos. Atsirado komplikacijų. Dabar kaule turiu 27 skyles. Chirurgas sakė, kad nežino, ar dar kartą man surinktų koją“, – atvirauja Juozas. Būtent po šios nelaimės Juozui buvo sumažintas darbingumas.
Nors vyrą aplankydavo juodos mintys, pašnekovas džiaugiasi žmonos ir vaikų palaikymu. „Tai brangiau nei bet kokia materiali dovana“, – tikina jis.
Juozas pasakoja, kad po 10 mėnesių pertraukos pradeda vėl fotografuoti ir filmuoti. Turi ir individualios veiklos pažymėjimą, nors pažįstami dažnai klausia, kam ji. „Sakau, palaukit, ponai, aš vaikų turiu, rodau jiems pavyzdį. Kitaip negaliu.
Nesvarbu, kad turiu neįgalumą – visada dirbau dėl to, kad mano vaikai matytų pavyzdį ir nemanytų, kad gali gyventi vien tik iš pašalpų, nebūtų motyvuojami veltėdžiauti“, – įsijautęs sako Juozas. Anot jo, pagimdyti vaiką yra vieni juokai, sunkiausia – užauginti gerus žmones.
Ne seneliai, o tėvai augina vaikus
Noras būti su vaikais Juozui neleido ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Vyras pasakoja, kad prieš keletą metų jis buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį, tačiau ilgai ten neužsibuvo. „Tuo metu trys pirmieji vaikai buvo dar maži. Jie man kartą pareiškė: tėveli, mums nereikia tavo dovanų ir pinigų, mums reikia tavęs.
Mane kaip tėvą tai paveikė ir aš dariau viską, kas buvo įmanoma, jog būčiau su šeima. Nesvarbu, kad čia pajamos mažesnės“, – tvirtina Juozas.
Anot jo, vienas iš baisiausių dalykų, kuris gali nutikti vaikui, tai būti gyvu našlaičiu, kai tėvai palieka vaikus ir išvyksta dirbti į užsienį.
Vaiko vaikystės diena niekada negrįš. Jeigu vaikas nejaučia tėvo ar motinos artumo, tai yra pati baisiausia našlaitystės forma: būti gyvu našlaičiu. Tai baisiausia, ką gali patirti vaikai, nes tėvai yra priversti išvažiuoti į užsienį.
„Tegu nesupyksta seneliai, tačiau vaiką auginti turi tėvai, o ne seneliai. Kas vaikams iš dovanų ir pinigų, jei jie neturi tėvų, kuriuos gali apkabinti“, – teigia mažeikietis.