Politikos mokslus Lietuvoje studijavusi N. Rekašiūtė į Londoną išvyko susižavėjusi fotografija. Dabar ji – profesionali fotografė, kurios darbai žavi bene visus juos išvydusius.
„Mes esame nuostabi, galinga tauta. Nors esame maži, bet labai darbštūs ir kūrybingi. Tačiau visai nemokame dirbti kartu dėl didesnio tikslo. Mūsų visuomenėje vis dar labai mažai pilietiškumo. Tai yra didžiausia problema. Žmonės yra tarsi vieniši makaronai, kurie plūduriuoja sriuboje ir negalvoja, kad jie ir sudaro tą sriubą. Mes kartu galime daug daugiau. Kai buvau tokia, kuri galvojo tik per „aš ir man“ prizmę, buvau nelaiminga ir nejaučiau pilnatvės. Dabar, dalindamasi su kitais, kurdama kartu, aš esu labai laiminga, o štai ir sėkmė savaime tada aplanko. Bet sėkmė dėl sėkmės neturi būti pagrindinis tikslas. To labai sunku nepamiršti. Ypač jauniems žmonėms“, – paklausta, ką pastebi fotografuodama, bendraudama su lietuviais ir ko mums reikėtų pasimokyti iš gyvenančių Londone, sakė ji.
Ką grįžusi į Lietuvą pamatė?
„Lietuvoje jau gyvenu šiek tiek daugiau nei metus laiko. Viskas susiklostė visai kitaip negu kada buvau pagalvojusi. Tikrai negalvojau, kad į Lietuvą grįšiu taip greitai. Londone jau turėjau suradusi rėmėjus, kurie būtų padėję atsidaryti savo fotografijos studiją. Planavau gyvenimą ten. Fotografijos bakalaurą baigiau Londono Midlsekso universitete. Studijavau trejus metus, o gyvenau Londone beveik trejus su puse“, – pasakojo N. Rekašiūtė.
Grįžusi į Lietuvą ji sakė pamačiusi labai įkvepiančią situaciją: kultūros renginių gausą, ekonomikos augimą, besivystančią vidurinę klasę, labai talentingą ir darbštų jaunimą.
„Vaikščiojau po Vilnių ir negalėjau atsidžiaugti jo žavingu senamiesčiu ir gražiais žmonėmis. Lietuvoje man labai patinka tai, kad čia labai daug vis dar reikia sukurti, atrasti, įgyvendinti. Ir žmonės tai taip gerai daro“, – džiaugėsi ji.
Tiesa, N. Rekašiūtė Lietuvoje sakė pasigendanti bendruomeniškumo. Anot jos, labai trūksta pasitikėjimo vienas kitu, solidarumo, palaikymo, nuoširdaus noro tobulėti ne dėl greitos šlovės, bet dėl vertybinių įsitikinimų.
„Tai Lietuvoje mane labai liūdina. Mes esame maža šalis, kurioje užspausta daug skausmo ir smurto. Tai labai nesveika“, – įsitikinusi fotografė.
Labiausiai ilgisi Londone likusių draugų
Į Londoną ji sakė išvykusi tam, kad pamatytų kitokį pasaulį ir gautų fotografijos mokslų bakalaurą.
„Mano gyvenimas Londone buvo visoks: kartais būdavo labai sunku išsilaikyti finansiškai ir atsakingai mokytis, kartais viskuo nusivildavau ir nekęsdavau didmiesčio ritmo, tačiau man labai patikdavo vaikščioti į parodas ir renginius, kurių ten tiesiog apstu. Londone turiu labai daug draugų, kurie Lietuvoje būtų visiškai nesuprasti ir nerastų sau vietos. Tokių žmonių, kurie niekaip neįsipaišo į konformizmo reikalaujančios visuomenės rėmus. Būtent to ilgiuosi, kai prisimenu gyvenimą Londone“, – patikino ji.
Įdomu tai, kad į Lietuvą N. Rekašiūtę priviliojo ne tik meilė, bet ir nebaigti mokslai.
„Supratau, kad esu pasiruošusi juos pabaigti, nes Londone sukaupiau daug gyvenimiškos patirties, išsiaiškinau, kas yra mano aistra, kas mane domina kaip žmogų, kūrėją ir tyrėją“, – patikino ji.
Metė mokslus, nes jautėsi ne savo vėžėse
Lietuvoje ji studijavo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI).
„Kai baigiau mokyklą, buvau visiškai žalia, naivi ir nieko nežinojau apie save. Mokykloje man labai patiko istorija, bet grynos istorijos disciplinos nenorėjau studijuoti. Pasirinkau TSPMI dėl kelių priežasčių: tarpdiscipliniškumo ir labai gerų rekomendacijų. Iš tiesų TSPMI sugeba pritraukti tiesiog išskirtines asmenybes – daugiasluoksnes, turinčias daug talentų. Manau, tai didelis privalumas šiandieniniame pasaulyje, kuriame reikia būti lanksčiu ir greitai reaguoti į pokyčius.
Buvau sustabdžiusi mokslus dėl to, kad besimokydama supratau, kad visai nesuprantu, kodėl aš mokausi ir ką žadu veikti su tais mokslais vėliau. Pasidarė baisu, kad kai pabaigsiu, reikės pradėti „suaugusiųjų gyvenimą“, o aš lyg ir ne savo vėžėse.
Antro kurso pabaigoje atradau fotografiją ir mano gyvenimas sužibo naujomis spalvomis. Mane vėl vežė, įkvėpė, aš jaučiau, kad noriu sau kelti iššūkius ir mokytis, kad ši medija man galėtų padėti daug geriau papasakoti apie savo pasaulėžiūrą negu vien sausi moksliniai traktatai, kuriuos skaitys tik kiti tokie patys elitiniai mokslininkai. Mokslo pasaulyje labai daug arogancijos, neprieinamumo. Tačiau dabar, sugrįžusi pabaigti mokslus, aš esu jau asmenybė, žinau, kas esu, kas man svarbu, ir dėl ko kovoju. Dėl to nebesu tokia naivi ir nebesergu chronišku nepasitikėjimu savimi. Mano nuomone, pasitikėjimas savimi – tai pats svarbiausias dalykas gyvenime. Nes nesvarbu, kad ir kiek mokslų baigsi, diplomų gausi, pagyrimų ir liaupsių, jei niekur to nepritaikysi, nekelsi sau iššūkių – viskas perniek“, – įsitikinusi N. Rekašiūtė.
Praktikos metu atliktas darbas laimėjo UNESCO konkursą
Anot jos, studijos jai buvo ir yra labai naudingos.
„Man buvo suteikia galimybė tobulėti, į studentą žiūrėjo pagarbiai, nebuvo to „aš dėstytojas, o tu tik klausyk ir rašykis, durneli“ požiūrio. Dėstytojai yra užsidegę, o tai – svarbiausia. Man buvo nuolat siūloma, kaip tobulėti. Aišku, ir pats studentas turi būti atviromis ausimis ir akimis. Pavyzdžiui, viena mano draugė, studentė iš TSPMI, išvažiavo į Braziliją atlikti praktikos. Ir tokių istorijų ne viena ir ne dvi! Ir tai nėra kokia turčių dukra, kuriai viską apmokėjo tėvai. Ne, sąlygos būna sudarytos, jei tik turi noro ir parako.
Aš, pavyzdžiui, sugalvojau atlikti praktiką Multikultūrinių ryšių centre pas Egdūną Račių. Daug jam rašiau, atakavau visaip ir galiausiai mes kartu išvystėme projektą, kuris laimėjo UNESCO konkursą. Mano praktika buvo tiesiog nuostabi – važinėjau po Lietuvą, kalbinau ir fotografavau Islamą išpažįstančius žmones. „Islamas Lietuvoje“ kilo iš mano susidomėjimo Islamo religija. Esu labai neigiamai nusiteikusi prieš masinėje žiniasklaidoje vykstantį nuolatinį musulmonų užsipuldinėjimą. Tai mane pykdo ir dėl to, aš noriu kurti tikrovę atitinkančias istorijas, kur būtų išgirstami tikri balsai“, – pasakojo N. Rekašiūtė.
Projektai – moterims
Tai – toli gražu ne vienintelis šios fotografės sukurtas projektas. Itin daug atgarsių sulaukė ir projektas „Mes. Moterys“.
„Manasis kūrybinis procesas vyksta taip – idėja kyla kažkur pilve, pajuntu, kad man viena ar kita tema yra labai svarbios. Vėliau bandau tas pilvo idėjas perkelti į galvą ir racionalizuoti. Projektas „Mes. Moterys“ gimė iš kreivo mielo piešinuko, kurį nupiešė Beata (Beata Tiškevič-Hasanova – DELFI). Tuomet aš jį perkėliau į fotografinę erdvę. Mums labai padėjo ir kita projekto bendražygė Modesta Kairytė, ji rūpinosi projekto komunikacija ir tai darė fantastiškai. Įgyvendinti idėją truko beveik mėnesį – nuo idėjos iki parodos atidarymo. Viską darėme pačios. Tai buvo tikrai didelis iššūkis turint minimalias lėšas, bet kartu ir labai naudinga patirtis, kuri įrodo, kad nereikia fanfarų ir pinigų, kad padarytum poveikį savo socialinei aplinkai. Projektas išpopuliarėjo ir už Lietuvos ribų: nuotraukos buvo spausdintos Danijoje, Italijoje, Vokietijoje, Amerikoje ir t.t. Ji nenustoja daryti įtakos, tai yra nuostabiausia“, – džiaugėsi N. Rekašiūtė.
Šiuo metu ji yra ir viena iš renginio „Moterys Kalba” organizatorių. Jų metu būtent moterys lipa ant scenos ir kalba, juokauja.
„Tai yra reikalinga, nes Lietuvoje moterys yra kaip dinamitas, bet degtukai kažkokie sušlapę, todėl neišeina jų uždegti. Tai mes pasišovėme moteris padrąsinti. O tam reikėjo visų pirma išdrąsinti save“, – sakė ji.
Tik moterimis neapsiribos
Nesunku pastebėti, kad ir fotografuoja ji dažniausia moteris. Paklausta, kodėl, patikino, kad taip nutiko, nes siekdama pažinti save ji fotografavo tai, apie ką pati geriausia žinojo – moteriškumą.
„Norėjau atrasti savo santykį su juo. Ir dabar vis dar noriu. Tai neišsemiama tema. Bet neseniai pradėjau sportuoti – boksuotis. Tai manau pažadinau savyje ir vyriškąjį pradą, todėl nuo šiol mano nuotraukos neapsiribos vien moterimis“, – šyptelėjo ji.
N. Rekašiūtė pripažino, kad fotografija jai yra galimybė būti arčiau visuomenės ir ją keisti.
„Tai mano būdas būti išgirstai“, – atsisveikindama sakė ji.