„Mes tikėjomės, kad viskas bus daugiau mažiau ramu. Mūsų toks tikėjimas rėmėsi dviem faktoriais: pirma, mes gi nuo 2014 metų, nuo hibridinio karo Donbase pradžios, gyvename ant fronto linijos. Tačiau iki tol, 2014-2015 metais, pas mus buvo tik nedideli apšaudymai. O paskui apšaudymų buvo tik ant pačios ribos, ir jie miesto nelietė. Mes gyvenome ramiai, miestas sužydėjo: atsirado naujų parkų, kelių, remontuotos ligoninės, pastatytas naujas baseinas“, – „Delfi“ pasakojo S. Pakhomenko.
Dar daugiau, gyventojai tikėjo miesto ir nacionaline valdžia, kurie tikino, kad Mariupolis gerai apgintas, kad jis nepasiduos, ir, kad viskas bus gerai.
„Mūsų meras, visi deputatai apie tai kalbėjo. Net, kai vasario 24 dieną prasidėjo Ukrainos puolimas iš visų pusių, mūsų vietinė valdžia ir toliau tikino, kad Mariupolis yra apsaugotas, ragino nepanikuoti, ir jokios evakuacijos nebuvo.
Dar pirmą karo savaitę mes girdėjome sprogimus iš Vakarų pusės, bet negalvojome, kad prasidės toks siaubas. Kol dar buvo ryšys, pasijungdavo meras ir patriotiniai aktyvistai, ir kalbėdavo, kad viskas tvarkoje. Bet paskui sužinojome, kad daugelis jų jau iš pat pradžių išvyko iš miesto. Liko tokia nuoskauda dėl to“, – pripažino S. Pakhomenko.
Neteko komunikacijų
Kaip pasakojo pašnekovas, tikrieji sunkumai prasidėjo maždaug kovo 2 dieną, kada atjungė elektrą, dujas, vandenį ir mobilų bei interneto ryšį.
„Mes pasilikome informaciniame vakuume. Kartu su kaimynais gaminome maistą, kas ką turi, ant laužo, nuolat apšaudomi. Vos pastatydavome puodą arba virdulį, jau žiūrėk kažkas ir atskrenda, visi slepiasi laiptinėje. Ji gal ir nebūtų apsaugojusi, bet tai – iš savisaugos instinkto“, – sakė S. Pakhomenko.
Pasak jo, vandens nebuvo, todėl gyventojai eidavo prie upelio arba šaltinėlio.
„Tai buvo pavojinga, nes ten irgi buvo sviedinių. Eidavome kartu su kaimynais, kad būtų drąsiau. Paskui tas šaltinėlis buvo sunaikintas, ten pakliuvo bomba, tai mes radome kitą, kuris buvo prie kapinių. Ten, žmonės kalbėjo, kad vanduo buvo nelabai geras, nes – prie kapinių, bet mes neturėjome kito varianto, ir ėmėme vandenį iš ten“, – pasakojo S. Pakhomenko.
Slėpdavosi buto koridoriuje
Pono Sergijaus šeima gyveno „chruščiovkėje“.
„Pas mus aplinkui nebuvo jokių slėptuvių, ir rūsiai neįrengti, todėl mes visas šias dienas, nuo kovo 2 dienos, praleidome koridoriuje ir vonioje, nes ten nėra langų. Daug žmonių žūdavo nuo šukių, kai langai duždavo. Mes tik kartais įeidavome į kambarį, į virtuvę, kartais – į kiemą. Aš išeidavau vandens, žmona kažką su kaimynais gamindavo“, – pasakojo S. Pakhomenko.
Vyras prisiminė tą dieną, kai mieste dingo visos komunikacijos.
„Išėjome į gatvę. Vaizdas buvo apokaliptinis – troleibusų, tramvajaus laidai kabėjo, marodieriai apiplėšinėjo parduotuves, jokios valdžios nebuvo. Kartais atvykdavo policija ir nuvydavo marodierius, tačiau paskui, kai jau trūko maisto, policija pati išdauždavo parduotuvių langus, sakydavo, kad „imkite, ko reikia“, – sakė S. Pakhomenko.
Jis pasakojo, kad visos aplinkinės parduotuvės buvo išplėštos.
„Galima dar suprasti, jei žmonėms trūksta maisto, arba mažylius auginančios mamos pritrūksta sauskelnių, bet negaliu suprasti tų žmonių, kurie grobdavo buitinę techniką, aprangą, visokiausius daiktus, kurie nėra būtini. Tai jau yra marodieriavimas. To irgi buvo. Laimei mūsų kaimynai tuo neužsiiminėjo, bet aplinkui viskas buvo išplėšta“, – kalbėjo S. Pakhomenko.
Gyveno pastoviai apšaudomi
Vyras pasakojo, kad dvi savaites jie gyveno visiškame informaciniame vakuume, be jokios pagalbos ir nuolat apšaudomi.
„Ypač siaubinga buvo, kai rytais virš miesto skrisdavo lėktuvai ir mesdavo bombas, ir mes laukdavome, kur ji nukris. Čia kaip tame populiariame korėjietiškame seriale „Kalmaro žaidimas“, – kas išgyvens? Tik priešingai nuo to serialo siužeto, mes tai nepritarėme tokiems išbandymams. Vyko pastovūs apšaudymai „Grad'ais“, šalia skrido sviediniai“, – sakė S. Pakhomenko.
Pasak jo, jų gyvenamasis rajonas buvo dar palyginti geroje padėtyje.
„Jis buvo apšaudomas, bet namai nebuvo stipriai sugriauti. Kituose rajonuose, kur namai yra labiau elitiniai, nuo pat kovo pradžios jie buvo sugriauti, žmonės sėdėdavo arba rūsiuose, arba kažkur slėptuvėse, buvo daug lavonų.
Mes tuo metu nematėme gatvėse kūnų. Mums tik pasakodavo, kad štai ten pataikė į kaimyninę mokyklą, arba, kad kažkas gamino maistą, ir žuvo. Laimei patys to nematėme. Vienintelis dalykas, ką matėme, kad žmonės, kurie mirė savo mirtimi, nes medicininės pagalbos nebuvo, juos paprasčiausiai užkasdavo kieme, nes kitaip buvo neįmanoma“, – pasakojo S. Pakhomenko.
Kaimynai padėdavo vieni kitiems
Pono Sergijaus šeima turėjo šiek tiek maisto atsargų.
„ Bet pas mus jų buvo mažiausiai, nes mes jau buvome atpratę nuo sovietinio įpročio viską kaupti. Pas mus buvo kažkiek konservų, kruopų, kažką atnešdavo kaimynai, labai ačiū jiems.
Pas mus ten gyvena daugiausiai darbininkų klasės žmonės, ir mes ten buvome vieninteliai inteligentai. Aš universitete dėstau, o žmona – mokytoja mokykloje. Bet mes labai susidraugavome su kaimynais, ir jie mums labai padėdavo produktais, nes pas juos būdavo atsargų. Vos vieną kartą policija atvežė po krepšį kepinių, ir tada buvo keturiasdešimties žmonių eilė.
Padėdavome senukams gamintis maisto. Žmonės vienas kitam padėdavo“, – sakė S. Pakhomenko.
Kaip apsisprendė bėgti?
Pasak jo, vienintelis ryšys, kuris veikė, buvo radijo.
„Turėjome radijo apartą su batareikomis, tai mes jo klausydavome, bet apie Mariupolį ten mažai pasakojo. Tik sakydavo, kad vyksta humanitarinė katastrofa. Mes supratome, kad miestas apsuptas“, – teigė S. Pakhomenko.
Vienu metu gyventojai išgirdo, kad mieste bus evakuaciniai autobusai.
„Kiekvieną dieną apie tai vis skelbė, mes jų laukėme pusantros savaitės, bet jų rusų pusė nepraleisdavo. Paskui išgirdome, kad pradėjo praleidinėti važiuojančius asmeniniu transportu, čia – jau riziką prisiimi pats, be jokių garantijų.
Pirmieji automobiliai išvažiavo. Mes tada nusprendėme ieškoti, kas mus priimtų į automobilį, nes nuosavo neturime. Mūsų kaimynai kalbėjo, kad nevažiuos, nes neturi kur“, – pasakojo S. Pakhomenko.
Paskutinis lašas šeimai buvo, kai stipriai pradėjo apšaudyti ir jų rajoną.
„Ir netoli nuo mūsų namo, į neseniai renovuotą baseiną, pataikė bomba. Ten stovėjo ilga eilė žmonių, laukusių humanitarinės pagalbos, kurios taip ir neatvežė. Kas atsitiko su tais žmonėmis, aš nežinau. O mes kelios minutės iki to praėjome pro ten“, – sakė S. Pakhomenko.
Atėjęs į kiemą, vyras pamatė, kad kaimynai skubinasi išvykti, bando susirinkti savo artimus žmones.
„Pas daugelį giminaičiai gyveno dar pavojingesniuose rajonuose. Visi sakė, kad norėtų mus paimti, bet neturėjo vietos. O pas mus dar katytė, ir žmona sakė, kad būtinai ją turime pasiimti. Pas ją prasidėjo isterija, kad mus palieka, niekas mūsų nepaims, ir mes ten liksime bomboms krentant“, – pasakojo S. Pakhomenko.
Sudėtingas išvykimas iš miesto
Laimei, gretimame name gyvenantys žmonės turėjo furgoną, ir sutiko priimti šeimą.
„Nuolatinio apšaudymo sąlygomis, visi įšokome į furgoną, net nepaklausę, kur jie važiuoja. Mes norėjome į Zaporožę, tai yra į Ukrainos teritoriją, o jie vyko į kitą vietą. Jie sakė, kad „mes jus išvešim už miesto, o toliau – jau patys“. Tada mes pirmą kartą vykome per miestą, pamatėme siaubingus vaizdus sugriautų namų, teatrų“, – kalbėjo S. Pakhomenko.
Jie vyko iki artimiausio kaimo – į Berdiansko ir Zaporožės pusę.
„Įprastai tas užtruktų dvidešimt minučių, bet mes automobilių eilėje stovėjome septynias valandas. Jau vakare, apie septintą, privažiavome tą kaimą, ten jau buvo DNR (Donecko liaudies respublikos) kontrolės punktas, jie patikrino dokumentus. Įvažiavome į kaimą, ir jie mus išleido kelyje.
Mes, tryse plius katytė, nežinojome, ką daryti. Ten stovėjo eilė automobilių, bandėme eiti ir prašytis, kad nors po vieną mus paimtų“, – pasakojo S. Pakhomenko.
Taip bevaikštant, išėjo vietinis vyrukas ir sako atvykėliams, kad „užeikit, pernakvosite“.
„Tai buvo labai nepasiturinti šeima, bet visko mums davė. Pirmą kartą per dvi savaites pamatėme duonos, nusiprausėme, ir pernakvojome. Tame kaime, kur jau buvo DNR, Rusijos kontroliuojama teritorija, girdėjome, kaip iš ten skrido „Grad'ai“ į mūsų Mariupolį“, – sakė S. Pakhomenko.
Kitą dieną jie pradėjo ieškoti, kas juos nuvežtų į Zaporožę. Žmona su dukra keturias valandas stovėjo ant kelio ir tranzavo. Visi automobiliai buvo pilni.
„Nežinojome, ką daryti, tuo labiau, kad jau ten DNR policija pradėjo vaikščioti po namus, surašinėjo žmones. Jie jau turėjo užeiti į tą namą, kur mes buvome apsistoję. Vietiniams tai dėl to nieko nebūtų buvę, bet mes buvome patriotinių, proukrainietiškų pažiūrų, ir dėl mūsų yra daug kompromato. Aš nebuvau aktyvistu, nepriklausiau ginkluotosioms pajėgoms, bet kaip dėstytojas dažnai pasireikšdavau užsienyje, kalbėdavau apie Rusijos agresiją. Bijojome, kad užeis į tą namą, viską pradės tikrinti“, – pasakojo S. Pakhomenko.
Visiškai atsitiktinai jis sutiko kolegę iš to paties universiteto tik kito fakulteto, kuri su vyru vyko automobiliu.
„Jie sustojo šalia, pas juos buvo automobilis, bet nebuvo benzino. Pavyko jiems nupirkti benzino, ir jie mus paėmė“, – sakė S. Pakhomenko.
Kelionė į ukrainiečių kontroliuojamą teritoriją
Kaip pasakojo vyras, iki Zaporožės dar buvo maždaug 20 rusiškų kontrolės punktų.
„Pakeliui pas gerus žmones pernakvojome. Ten dar buvo Rusijos kontroliuojama teritorija, bet tas labai nesijautė, gyvenimas buvo daugiau mažiau ramus. Ir paskui jau – ukrainiečių kontroliuojama teritorija ir Zaporožė. Tik ten atsikvėpėme. Punktuose ypatingos patikros nebuvo, tačiau tikrindavo telefonus, ypač paskutiniame patikros punkte“, – pasakojo S. Pakhomenko.
Zaparožėje šeimą priėmė pabėgėlių centre, pamaitino, apgyvendino vaikų darželyje.
„Mes pernakvojome, ir tada mūsų paklausė, kur toliau važiuosime? Kai jau buvo ryšys, tai susisiekiau, ir kolega mus pakvietė į Lvivą, pas save į vasarnamį. Mes evakuaciniu traukiniu ten išvykome. Aš dabar esu Lvive, o savo mergaites, žmoną ir dukrą, užvakar išsiunčiau pas jus, į Lietuvą.
Turime gerų draugų Kaune, jie pas save apgyvendino. Turime pradėti gyvenimą iš naujo. Pas mus nieko neliko. Ukrainoje neturime kur gyventi, nėra darbo. Tikiuosi, kad bent mano mergaitėms ten pas jus kažkas pavyks“, – kalbėjo ponas Sirgijus.
Jo dukrai septyniolika metų.
„Ji šiemet turėjo baigti vienuolika klasių, ruošėsi stoti į universitetą. Sėdėdami tamsiuose koridoriuose, neturėdami, ką veikti, krentant bomboms, ruošdavau ją istorijos egzaminui“, – pasakojo S. Pakhomenko.
Papasakojęs apie realybę, kurią patyrė jo šeima, vyras net neklausiamas puolė aiškinti, kad jų šeimos istorija toli gražu nebaisiausia.
„Tuo metu mūsų gyvenamasis rajonas buvo atokus, ne taip stipriai apšaudomas, nors žmonės ir žūdavo. Buvo ir daug baisesnių istorijų, kada subombarduodavo gimdymo namus, kai mirdavo gimdyvės, kai žmonės žūdavo, greta gulėjo kūnai.
Mano kolega išvažinėjo vėliau (mes išvažinėjome kovo 16 dieną, o jis 20 dieną), tai jis miesto centre matė apokaliptinį vaizdą. Ten žmonės – be rankų, be kojų, visur buvo lavonų. Mes to dar nematėme, mes matėme tik sugriautus pastatus, ir mes vykome ne per centrą, o per pakraštį. O, kai jis išvažinėjo, pakraščiuose jau vyko mūšiai, ir teko važiuoti per centrą“, – sakė S. Pakhomenko.
Nesitikėjo tokio žiauraus scenarijaus
Istorikas, politologas prisipažino, kad nesitikėjo tokio žiauraus scenarijaus.
„Maniau, kad štai jie pripažino DNR ir LNR, ir toliau vyks nuolatinės provokacijos“, – teigė S. Pakhomenko.
Jo vertinimu, Mariupolio puolimą paaiškina kelios priežastys.
„Pirmoji priežastis yra fanatiko Putino beprotybė. Antroji, kad Mariupolis yra paskutinis taškas, kuris jiems trukdė užbaigti koridorių į Krymą. Jie be problemų užėmė Chersono apskritį,tada toliau – Berdianską, Zaporožės apskritį, ir jiems liko tik Mariupolis. Už Mariupolio jau yra DNR. Mariupolio užėmimas turėjo užbaigti šį kelią sausuma į Krymą“, – sakė S. Pakhomenko.
Eksperto iš Ukrainos vertinimu, visa tai vyksta taip barbariškai dėl to, kad Mariupolis nepasidavė.
„Kai mums sakė, kad jis apsaugotas, tas buvo tiesa. Bet jis buvo apsaugotas kaip teritorija, o ne kaip gyvenamoji vieta. Ukrainos armija priešinosi, todėl taip barbariškai ir bombardavo“, – teigė S. Pakhomenko.
Jo nuomone, dar prie to prisidėjo tai, kad, ginant Mariupolį, Ukrainos armijoje dalyvavo Azovo batalionas, kuris „kaip tik pakliūna po Rusijos platinamu apibūdinimu apie Ukrainos nacistus, ir tai kėlė dvigubą jų pyktį“.
„Nors tas niekaip nesisieja, nes daugiau kaip 90 proc. Mariupolio gyventojų yra rusakalbiai. Taip gaunasi, kad jie gelbėja rusus, naikindami rusakalbę visuomenę“, – aiškino S. Pakhomenko.
Jis pritartų teiginiui, kad tai, kas vyksta Mariupolyje, galima vadinti genocidu.
„Galbūt tai taip pat įsipaišo į velnišką planą dėl moralinio sunaikinimo. Nes daug žmonių kalbėdavo, kad „tegul jie tą Mariupolį atiduoda, kodėl jie ginasi, mes gi kenčiame“, – sakė S. Pakhomenko.
Istorikas V. Putino istorinius išvedžiojimus vadina manipuliacija ir falsifikacija.
„Tai yra imperinis istorijos matymas, kuris nieko bendro su realia istorija neturi. Tai yra imperinės fantazijos, kažkokie fantomai, kurie būtų juokingi, jeigu jie nebūtų realizuojami praktikoje“, – konstatavo S. Pakhomenko.