Jeigu galėtų pasukti laiką atgal, depresija serganti Lina nebesiplėšytų dėl pinigų ir atidžiau rinktųsi draugus.
„Visiems ir savo vaikams sakau, kad žmogui būtinas poilsis. Visų pinigų neuždirbsi ir jei jauti, kad tau negera, silpna, atsigulk, ramiai pabūk užmerktomis akimis. Aš dabar taip ir darau, nors mama priekaištauja, kodėl gulinėju, nieko neveikiu“, - sakė dėl ligos kryžiaus kelius ėjusi, pakilimus ir nuopolius ištvėrusi moteris.
Linos ligos draugė (su ja susipažino vos susirgusi depresija, išbandė anksčiau tokiomis ligomis sergantiems žmonėms taikytą gydymą elektrošoku, vaistus, nuo kurių negalėjo valgyti ir kai kada net pajudėti) nusižudė.
„Buvo labai skaudu, bet aš tvirtai nutariau nepasiduoti. Net kai buvo sunku išlipti iš lovos, kėliausi ir ėjau į klubą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, į kurį renkasi depresija sergantys žmonės“, - pasakojo vilnietė.
Dėkoja likimui
„Vienintelis dalykas, kurį noriu pasakyti – ačiū likimui, kad susirgau, nes pamačiau, kas yra kas. Dabar atidžiau stebiu žmones. Anksčiau buvau uždara, nekalbi, linkusi nuryti nuoskaudas. Bet čia mane išmokė, kad turiu išsisakyti. Kitą kartą reikia ir išsišaukti, išsiverkti, rasti žmogų, kuriam gali atskleisti skaudulius, o jis pasidalytų savaisiais“, - sakė ligoninėje, kuri vadinama tiesiog Vasaros 5, sutikta moteris.
Vienu arimiausių žmonių Lina vadina ir draugę, su kuria bendrauja nuo technikumo laikų: „Tiesiog jaučiame viena kitą. Mano liga jos nesutrikdė, nepakeitė santykių, turime apie ką pasikalbėti, kur nueiti. Kitoms, kai nebeturiu pinigų, pareigų aš – niekas. Nes nebegaliu pasiūlyti atvažiuoti į suomišką pirtį, nebeesu reikalinga“.
Ypač skaudu buvo, kai, atsigulus į ligoninę, viena gera draugė pasinaudojo jos vyru.
„Dabar jis gyvena užsienyje, aš – čia. Atvažiuoja porą kartų per metus. Buvo momentas, kai ten turėjo kitą moterį, gal 3-4 metus tik pas vaikus atvažiuodavo. Aš jo paprašiau išeiti ir netampyti manęs už virvelių. Kai susituokėm pirmi jam pasakyti žodžiai buvo: „Jeigu ką nors rasi, ramiai imk ir išeik“. Mano tėvų šeimoje buvo labai prasti santykiai, todėl nenorėjau, kad aš taip pat gyvenčiau“, - neturi ko slėpti Lina.
Prasiskolinęs panoro grįžti
Jos žodžiais, gyvendamas svetur vyras prisidarė skolų ir vėl panoro grįžti: „Iš tų skolų mes ir dabar nepajėgiam išlįsti. Atvažiuoja tarsi į šeimą. Tačiau kokia čia šeima, kai žmonės gyvena skirtingose šalyse, miega skirtingose lovose?“.
Kai susirgo depresija ir ilgam laikui atsigulė į ligoninę, Linos sūnui buvo vos 14 metų. Norėdamas padėti mamai, vaikinukas išėjo dirbti.
„Savivaldybė parašė leidimą, pervedė jį į vakarinę mokyklą ir dirbo. Tiesa, vakarinės taip ir nebaigė ir dėl to aš jaučiu didelę kaltę“, - prisipažino.
Vilnietė didžiuojasi sūnumi, kuris paauglystėje likęs namuose vienas nepaslydo, bet išliko tvirtas ir net tapo pagrindiniu ramsčiu mamai. Sunkiausiais metais jis pasirūpino, kad šeima turėtų iš ko gyventi.
Naktinis darbas ir miego stygius artino ligą
Sunkumus Lina prisipažįsta ištvėrusi tik dėl vaikų: „Vienu momentu taip blogai jaučiausi, kad laukiau mirties. Bet kilau dėl vaikų. Užsibrėžiau tikslą išgyventi. 2001 metais pradėjau eiti į klubą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Tai ėjau, tai nėjau. Kai pablogėdavo – nieko nebenorėdavau. Bet kartą tvirtai apsisprendžiau: galėsiu, negalėsiu, bet privalau kiekvieną dieną atsikelti iš lovos ir eiti, nes čia mano draugai“.
Paprašyta prisiminti, kaip viskas prasidėjo, pasakojo pagal specialybę dirbusi buitinio aptarnavimo srityje. Tačiau perversmo metais viskas žlugo, tad po dekretinių atostogų grįžo į elektros tinklų statybos įmonę. Viešbutyje naktimis dirbo administratore.
„Darbas buvo labai sunkus, bet aukojausi, nes dienomis reikėjo prižiūrėti vaikus“, - sakė vilnietė. Kaip dabar supranta, tas naktinis darbas ir poilsio stygius artino ją prie ligos.
Per 8 naktinio darbo metus vaikai paaugo, kadrų skyriuje atsilaisvino vieta, kurią direktorius pasiūlė Linai.
Intrigos ir kova dėl valdžios
„ Aš gyvenu pagal principą „Geriau žvirblis saujoje negu erelis danguje“, tad prieš sutikdama direktoriaus tiesiai paklausiau, ar nebus taip, kad nuėjusi į tą skyrių viską sutvarkysiu ir mane išmes. Direktorius patikino, kad taip nebus. Patikėjusi vadovo žodžiais, ėmiausi naujo darbo, tikėdama, kad bus geriau“, - pasakojo moteris.
Tuomet niekuo nesiskundė, „materialinė padėtis buvo aukštumoje, vaikai prižiūrėti, atrodo, tik ir džiaukis gyvenimu“.
Tačiau atsitiko būtent tai, dėl ko nerimavo. Darbe prasidėjo intrigos. Vieną dieną ji įvesdavo į kompiuterį duomenis, kitą rasdavo juos ištrintus ir panašiai.
„Kai bendradarbiai švęsdavo gimtadienius, prisidėdavau prie dovanos, bet pati neidavau, nes negalėdavau dėl darbų gausos. Tai irgi neišėjo į naudą. Be to, bet kas galėdavo mane iškviesti iš atostogų. Mano darbas buvo susijęs su buhalterija, o buhalterė siekė vadovo posto. Atmosfera buvo slogi. Paskui bendradarbiai pradėjo skambinėti namiškiams ir sakyti, kad aš – durna ir lakstau laukais. Kad jei nepaguldys į ligoninę, išveš jie. Žodžiu, į darbą važiuodavau su ašaromis, iš darbo – su ašaromis. Per pietus užsirakindavau, atsiguldavau ant kėdžių ir gulėdavau užmerkusi akis, kad nors truputį nuo viso to pailsėčiau. Tiek buvau nusialinusi“, - prisiminė.
Nebepajėgė valgyti
„Atsidūriau tarp daugybės ugnių. Pradėjau nebenueiti į darbą, negalėjau pakelti ir jokio maisto kvapo, vienu metu net vandens negėriau. Taip nukrito svoris, kad tilpdavau į 12 metų mergaičių drabužius. Su visokiais vaistais bandžiau tempti, kad tik nereikėtų gultis į ligoninę. Bet vaistai buvo per silpni ir nieko man nepadėjo“, - pasakojo moteris.
Baisiausias dalykas Linai buvo netekti darbo, nes būtų reikėję išeiti ir vyrui, kuris toje pačioje įmonėje dirbo apsaugininku. Pagal tuometinius įstatymus, žmonės, kurių šeimoje yra sergančiųjų psichikos liga, neturėjo teisės laikyti šaunamojo ginklo.
„Man buvo baisiausia, kad liksim be pajamų. Supratau, kad mano liga vyrui bus karjeros pabaiga. Taip ir atsitiko“, - sakė moteris.
Netrukus jai teko atsigulti į ligoninę, tačiau, kaip pati sako, vyras nė už ką nenorėjo pripažinti ligos.
„Užsidariau ligoninėje, vis sau kartodama: „aš nenoriu bejėgystės, aš nenoriu būti silpna, aš nenoriu, kad mano paauglys vaikas mane tokią matytų“. Dėl sūnaus buvo sunkiausia, nes dukra kaip ir buvo užauginta, pilnametė“, - prisimindama graudinosi vilnietė.
Išvyko į Japoniją
Netekęs apsaugininko vietos, vyras pradėjo dirbti turguje, paprasčiausią darbą. Neiškentęs išvažiavo į Ispaniją. Dukra, pasitaikius progai, išvyko į Japoniją – Lina ne stabdė, o drąsino naudotis galimybe, prašydama, kad gyventų savo gyvenimą.
„Aš ligoninėje buvau ne ištisai. Kai kada porai savaičių išleisdavo. Buvo labai gili depresija ir ilgai nepritaikė vaistų. Kiek jų išbandžiau, kiek lašelinių buvo pristatyta – be skaičiaus. Nuo vaistų visa išsipūčiau, išburkau. Dukra net vengdavo mane ligoninėje lankyti – buvo per skaudu, per sunku į mane tokią žiūrėti. Sūnui kažkaip lengviau sekėsi. Bet ir aš pati artimųjų nenorėjau matyti, mamos visiškai neprisileidau, nes po tėvo mirties jai buvau kaip antrarūšė“, - pasakojo DELFI pašnekovė.
Liną žeidė, kad ligos pradžioje mama jos nepalaikė, kai turėjo problemų darbe, tikėjo ne ja, o bendradarbiais. Atkryčių periodais galėdavo būti tik su vyro teta, kuri ją lankydavo.
Kai pagaliau pavyko gerai pritaikyti vaistus, moteris visai neblogai pasijautė, 3-5 metus net nereikėjo gydytis, užsidirbdavo pragyvenimui prižiūrėdama vaikus.
„Per tuos metus patyriau, kad požiūris į depresija sergantį žmogų dar labai negatyvus. Netgi kai kurios mano artimiausios draugės nuo manęs nusigręžė. Liko ištikimiausios. Tačiau svarbiausia, kad su vaikais viskas gerai, tik vyresnioji vengia kam nors sakyti apie mano ligą“, - netikėtą atsivėrimą Vilniaus Vasaros g. 5 Dienos centre baigė Lina.
J. Hilbigas: taikomas naujas gydymo būdas
Kaip DELFI informavo gydytojas rezidentas Janas Hilbigas, tokiems pacientams kaip Beatričė Lietuvoje pradedamas taikyti naujas, Europoje populiarėjantis lėtinės depresijos gydymo būdas, CBASP psichoterapija. Didelių apimčių moksliniai tyrimai rodo, jog tinkamai taikoma metodika 85 proc. atvejų leidžia pasiekti visišką ar bent dalinį lėtinės depresijos simptomų išnykimą.
Gydytojo teigimu, sergant lėtine depresija žmogaus mąstymas kinta specifiniu būdu, artėdamas prie vaiko mąstymo. Žmogui tampa sunku įžvelgti ryšį tarp jo elgesio ir pasekmių, suvokti, kad jis pats iš dalies daro įtaką savo gyvenimo situacijoms bei aplinkinių reakcijoms.
„Lėtine depresija sergantiems žmonėms tampa sudėtingiau abstrakčiai mąstyti, jų žvilgsnis į pasaulį tampa gana egocentriškas: reiškiniai ir įvykiai vertinami iš asmeninės perspektyvos, į situacijas darosi sunku pažvelgti iš šalies. Įsijungia proto filtrai, kurie atsijoja informaciją ir priima tik tokią, kuri patvirtina, kad jis – serga, yra menkavertiškesnis, jo sėkmė priklauso tik nuo atsitiktinumo, o asmeninės pastangos ir veiksmai niekuo dėti“, - pasakojo DELFI pašnekovas, pridurdamas, jog pamažu mažėja ir gebėjimas empatiškai jausti kitą žmogų: kokie jo jausmai, kodėl jis vienaip ar kitaip reaguoja?
Naujoje psichoterapijoje kaip tik ir naudojamos technikos, kurios leidžia pacientui vėl išmokti brandaus suaugusiojo mąstymo.
Naujo gydymo būdo Lietuvos medikai mokėsi padedant Baltijos ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biurui bei fondui „Hochschulkontor“, kuris finansuojamas Vokietijos užsienio ministerijos lėšomis. Tikimasi, kad per dvejus metus CBASP psichoterapiją įvaldys 10 specialistų.
Per metus depresija suserga iki 2000 Lietuvos gyventojų
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje kasmet depresija suserga 1500-2000 žmonių.
Lėtine depresija vadinamas depresinis nuotaikos sutrikimas, besitęsiantis ilgiau nei 2 metus, kai laikotarpiai be simptomų yra trumpesni nei 2 mėnesiai.
Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad 2020 metais depresija taps antra liga pagal išlaidas, kurias valstybės skiria ligonių gydymui ir jų nedarbingumui kompensuoti.