Iš politikos pasitraukti planuojantis Salamakinas suskaičiavo didžiausias Seimo klaidas nuo pat 1992-ųjų

Beveik 30 metų parlamentinio darbo stažą turintis Seimo narys socialdemokratas Algimantas Salamakinas svarsto galimybę baigti parlamentaro karjerą ir nedalyvauti 2020 metų Seimo rinkimuose.

„Gyvenimas taip sutvarkytas, kad reikia pasakyti: gana. Manau, kad ir kiekvienam žmogui tą reikia pasakyti. Aš nesu iš tų, kurie sulaukę 80 metų ir daugiau dar norėtų sėdėti ir dirbti Seime“, – interviu naujienų agentūros ELTA žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė A. Salamakinas.

Septintą kadenciją Seime dirbantis Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys A. Salamakinas dirbo pozicijoje ir opozicijoje, jis buvęs ilgametis Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas. Paprašytas pasidalinti sėkmės receptu, kaip tokioje ilgoje distancijoje išsaugoti populiarumą tarp rinkėjų, politikas pataria būti savimi, dirbti žmonėms, neveidmainiauti, neužsiauginti ragų. „Jeigu politikas ateina į Seimą ir jam atrodo, kad su šlepetėmis pakils į dangų, tai čia jau ne politikas“, – mano A. Salamakinas.

Esate Seimo senbuvis, politinę karjerą Seime pradėjote nuo 1992 metų ir čia dirbate jau septintą kadenciją. Jūs, kaip ir Kovo 11-osios Akto signatarai Emanuelis Zingeris ir Kęstutis Glaveckas, Seimo vicepirmininkė Irena Šiaulienė, turite didžiausią parlamentinio darbo stažą. Todėl norėčiau paklausti, kuri kadencija jums buvo labiausiai prie širdies, kurioje dirbti buvo įdomiausia, o kuri atrodė blogiausia?

Kiekviena kadencija buvo savotiškai įdomi, ar dirbi valdančiojoje daugumoje, ar dirbi opozicijoje. Todėl neišskirčiau nė vienos kadencijos, bet paminėčiau 1992 metų kadenciją, kuri buvo, mano vertinimu, sunkiausia. 1992 metais Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) Seime gavo 76 mandatus, mes vieni turėjome absoliučią daugumą. Nepaisant to, ši kadencija buvo labai sunki, nes 1992 metais buvo priimta referendumu Konstitucija, kuri įpareigojo parlamentą priimti labai daug naujų teisės aktų, kurie padėtų sukurti naujas institucijas, pavyzdžiui, Konstitucinį Teismą, Seimo kontrolierių įstaigą ir kitas institucijas. Tada dirbdavome nuo 8 ryto, o jeigu plenarinis posėdis baigdavosi 22 val. vakare, tai būdavo normalu, dabar tas jau neįsivaizduojama. Aš negalėčiau atsakyti į klausimą, kuri kadencija buvo neįdomiausia, nes, pasikartosiu, man visos kadencijos buvo įdomios.

Jums teko dirbti pozicijoje ir opozicijoje. Matyt, nesuklysčiau sakydama, kad būti valdančiojoje daugumoje yra pats mieliausias politikui variantas?

Jeigu tu nemoki ir nenori dirbti opozicijoje, tada išvis nesi politikas, nes opozicija visada reikalinga demokratinėje valstybėje. Jeigu jau pasišventei dirbti Seimo nariu, dirbti valstybės politiku, tai turi ir opozicijoje padirbti, pamatyti, koks tai yra darbas, kas tai yra parlamentinė kontrolė, ar tu moki konstruktyviai kritikuoti. Pozicijoje yra lengva, o opozicijoje gal net sunkiau dirbti. Kai kas įsivaizduoja, kad jeigu esi opozicijoje, tai nieko negali. Bet tai netiesa, opozicijoje dirbdamas irgi gali daug ką padaryti Lietuvos žmonių labui. Pirmas dalykas – tai yra valdančiosios daugumos kontrolė. Aš nesuprantu Seimo narių, kurie sako, kad opozicijoje aš gyvenime nedirbčiau. Tada išvis nereikia būti Seimo nariu, jeigu tu negali dirbti opozicijoje, jeigu tau tik valdžia prie dūšios.

Ar per tuos 27 metus, kai dalyvaujate įstatymų leidybos procese, buvo padaryta, jūsų nuomone, lemtingų įstatyminių klaidų, kurios neigiamai paveikė šalies žmonių gyvenimą ir iki šiol galbūt neatitaisytos?

Buvo tokių klaidų ir, be abejonės, buvo ir lemtingų. Bet viena galiu pasakyti, kad niekas dirbdamas Seime nedaro specialiai, kad būtų blogiau Lietuvos žmonėms. Prie klaidų priskirčiau „Mažeikių naftos“ privatizavimą, „Williams“ atėjimą, LEO LT kūrimą ir kitas. Pamenu bankų griūtį 1995 metų, kai bankininkai visą laiką aiškino, kad pas mums viskas gerai, o po to įvyko bankų griūtis, kuri tikrai buvo didžiulis smūgis Lietuvos žmonėms. Manau, kad tuo metu vis tik parlamentui ir Vyriausybei reikėjo žymiai griežčiau kontroliuoti bankus.

Koks, jūsų akimis žiūrint, buvo svarbiausias Seimo darbas, kuriuo politikai gali didžiuotis?

Mintimis grįždamas į tuos 27 metų praeitą kelią, norėčiau pasakyti, kad vis tik kiekviena valdžia, nesvarbu, kuri partija būtų valdžioje, padarė ir gerų dalykų. Todėl mes šiandien pasiekėme tokį lygmenį, kokį turime.

Kadangi esame parlamentinė valstybė, tai visi darbai, kurie yra padaryti, praktiškai yra siejami su Seimu, nes nei prezidentas, nei Vyriausybė negali prisiimti kažkokių sprendimų apeinant parlamentą. Visi tie sprendimai buvo tikrai padaryti žmonių labui, ir jų buvo labai daug. Prie tų kertinių svarbių dalykų paminėčiau, pavyzdžiui, lito įvedimą.

Kalba apie lito įvedimą, kurio jau nebeliko, jau keistokai turėtų atrodyti jaunimui...

Dabartinei kartai tikrai keistoka. Matyt, vargiai rastume tokią kartą kaip mano, kuri pragyveno keturias valiutas – atsisakėme rublio, po to buvo vadinamos „vagnorkės“, po to litas, po to euras.