Iš prabangaus gyvenimo Vakaruose įtėvių šeimoje paaugles sugrąžino į skurdų butą be patogumų Naujoje Akmenėje, kur jų laukė mama, kažkada teises į dukras praradusi dėl sunkaus nusikaltimo ir girtavimo. Mergaitės patyrė baisų kultūrinį ir emocinį šoką (net nekalbėjo lietuviškai!), maldavo jas kuo skubiau grąžinti į JAV, pas įtėvius, tačiau paaiškėjo keisti dalykėliai: pasirodo, sesučių įvaikinimo dokumentai nebuvo iki galo sutvarkyti, svajonių šalyje jos gyveno nelegaliai, todėl kelias atgal joms užsidarė.
Gudri mamytė iš Amerikos
Romų kilmės Luizos gyvenimas prasidėjo liga ir vienatve. Jos penkiolikmetė mama Liuba paliko plaučių uždegimu iškart po gimdymo susirgusią mažylę ligoninėje ir dingo, neatskleidusi medikams jokios informacijos apie gyvenamąją vietą ar kūdikio tėvą. Mergaitė netrukus iškeliavo į Vilniaus Antakalnio vaikų namus.
Šešerius metus vaiko niekam nereikėjo, bet vieną giedrą 1996-ųjų dieną įvyko stebuklas. Į globos įstaigą įžengė išsipuošusi, plačiai besišypsanti moteris. Vadovybei ir vaikams prisistatė kaip Dalia Sallei – Amerikoje registruoto fondo „Širdis į širdį“ vadove. Moteris važinėjo po Lietuvos globos įstaigas ir iš ten, išsirinkusi mieliausius vaikučius, žadėjo jiems rasti Amerikoje mamą ir tėtį.
Oficialiai fondas vykdė našlaičių švietimo programą – neva rūpinosi mažylių dvejų metų kelionėmis į JAV, kur vaikai, gyvendami šeimose, mokysis anglų kalbos. Neoficialiai vaikai buvo tiesiog vežami įdukrinti ar įsūnyti, apeinant įstatymo numatytą įvaikinimo procedūrą. Už tai, kaip vėliau paaiškėjo, amerikiečiai įtėviai Daliai mokėjo nemažus pinigus. Sunku suvokti, kaip tuometinės Lietuvos vaikų apsaugos institucijos davė leidimus vaikams išvykti, neįsitikinę, kur mažyliai ten augs ir kada grįš, tačiau į, neva, laimingųjų vaikų sąrašą pakliuvo ir Luiza. Viešnia iš Vakarų neabejodama dūrė pirštu į tamsiaplaukę mergaitę didelėmis aksominėmis akimis.
„Ji pasakė, kad bus mano motina, vešis mane į Ameriką. Savo tikrosios romų tautybės mamos (jai Luizos teisės buvo atimtos dėl nepriežiūros ir teistumų) nebuvau mačiusi, tad apsidžiaugiau, kad pagaliau turėsiu mamą”, – pasakoja Luiza.
Pirmoji šeima: nusipirkta princesė
Pirmas keistas dalykas, kuris nustebino mergaitę – lėktuve į Ameriką kartu su ja ir Dalia dar skrido devyni mažyliai iš vaikų namų. Negi visų jų mama bus Dalia? Atsakymas mergaitę pasitiko vos nusileidus lėktuvui.
„Oro uoste prie manęs priėjo nematyti žmonės. Moteris, vyras ir jų mažas, metais už mane jaunesnis sūnus. Gestais davė suprasti, kad važiuosiu su jais. Išsigandau, apsiverkiau, bet Dalia pasakė, kad turiu paklusti. Klausiau jos, kodėl apgavo, juk žadėjo, kad pati bus mano mama, bet ji pasakė, kad turiu jaustis dėkinga už tai, kad rado man šeimą.“
Važiuodama automobiliu su naujais tėvais į savo naujuosius namus Luiza drebėjo iš siaubo. Kas bus? Ar tie žmonės tikrai ją mylės? Anglų kalbos mergaitė nemokėjo, jie nešnekėjo lietuviškai, tad tik keitėsi nedrąsiais žvilgsniais ir dirbtinėmis šypsenomis... Tačiau nujautė – jei pradės verkti, rodys ožius, bus išgrūsta atgal į vaikų namus. Tad sukando dantis ir ėmė žiūrėti, kuo viskas baigsis, tikėdamasi geriausio.
Baisiosios naktys
Pradžioje mergaitė jautėsi it princesė. Gražūs dideli namai su nuosavu, rožine spalva dekoruotu kambariu, draugiškas brolis, moderni mokykla, žaibiškai išmokta anglų kalba. Didelės meilės iš įmotės nejautė, tačiau naujasis tėtis itin ja rūpinosi: pirko dovanas, dalijo saldumynus, guodė, kai mažylė sapnavo siaubingus sapnus, persekiojusius ją dar nuo vaikų namų laikų. Tačiau netrukus mergaitės naktys virto tikru, nesusapnuotu košmaru.
„Vieną vakarą (Luizos įmotė dirbdavo naktimis) jis pasikvietė mane kartu pažiūrėti pornografinio filmo. Paskui paprašė su juo pažaisti tokį patį žaidimą. (Ką tada galvojai?) Jaučiau, kad kažkas negerai, bet dariau, kas liepta. Jis dar prigrasino, kad niekam nepasakočiau, kitaip tučtuojau grįšiu į vaikų namus. (Tylėjai?) Taip. (Kiek laiko visa tai tęsėsi?) Pusantrų metų. (Mama nieko neįtarė?) Manau, įtarė, nes tarpusavyje jie labai barėsi. Galiausiai mokykloje mokytojos pastebėjo, kad su berniukais elgiuosi ypač keistai: lendu bučiuotis, siūlau žaisti žaidimus, kurių aštuonerių metų mergaitės neturėtų žinoti.“
Informaciją apie gašlų Luizos elgesį netruko pasiekti namų. Šeima nusprendė eiti lengviausiu keliu – įmotė čiupo Luizą, įgrūdo į automobilį ir, tarsi iš prieglaudos paimtą ir nusibodusį kačiuką, išvežė ir paliko Daliai Sallei.
Antroji šeima: vilties spindulys
Netrukus Luiza buvo išvežta į kitą amerikiečių Pat ir Jameso Hughesų šeimą, kuri, be sūnaus, buvo priglaudusi dar dvi mergaites iš Lietuvos: seseris Vitaliją ir Sandrą Rymanovas, kartu su Luiza ir kitais vaikais skridusias į Ameriką prieš dvejus metus. Nauja šeima Luizą sužavėjo: visi šypsojosi, o būrys bendraamžių vaikų reiškė, kad bus labai linksma.
„Vos atvykusi nubėgau į pievą, priskyniau gėlių ir atnešusi naujai mamai padėkojau, kad mane priima. Dėkoti tikrai buvo už ką – ten gyvenau labai gerai. Tikrasis jų sūnus gyveno geriau, turėjo atskirą kambarį, o mes visos trys grūdomės viename, tačiau juk tai ne problema. Anksčiau buvau labai nervingas vaikas, dažnai rėkdavau, verkdavau, ožiuodavausi, o ten nurimau. Viskas vyko kaip amerikietiškam filme – pietūs prie stalo su malda ir visa šeima, sekmadieniai bažnyčioje. (Ir niekas tavęs iš Lietuvos neieškojo, neragino grįžti? Juk tau viza ir pasas turėjo baigtis!) Ne, nei manęs, nei sesių neieškojo. Gal pamiršo, o gal našlaičių niekas niekada ir neieško?“
Pavojaus signalas iš Lietuvos: kur mano dukros
O tuo metu Lietuvoje už nužudymą kalėjusi Gražina Kareivienė išėjo į laisvę ir pasigedo savo dukrelių. Kreipėsi į tuometinę vaikų teisių kontrolierę Gražiną Imbrasienę. Išgirdusi vaikų išgabenimo ir dingimo istoriją, pareigūnė suskubo padėti biologinei mergaičių mamai. 2000 metų gale paskelbta paieška, kurią vykdyti ėmė Lietuvos ir Amerikos pareigūnai. Po pustrečių metų mergaitės rastos Mičigano valstijoje, Hughesų šeimoje.
Mama Gražina, sužinojusi, kad vaikai gyvi ir sveiki, puikiai besimokantys, trumpam nurimo. Tiesa, paprašė vaikų adreso ir ėmė su jomis susirašinėti. Pasikeitus įstatymams, kai jos pasirašytas sutikimas atsisakyti teisių į dukteris ėmė nebegalioti, moteris pareiškė norą parsiskraidinti dukras ir jas pati auginti. Kadangi Amerikoje, kaip paaiškėjoo, sesės gyveno nelegaliai, šis prašymas vaikų teisių pareigūnams virto įsakymu. Hughesų šeimą pasiekė reikalavimas devynerius metus augintus vaikus siųsti atgal į jų gimtąją šalį, pameluojant, kad į Lietuvą skrenda tik atostogauti.
„Įsimylėjau tėtį“
Luiza sparčiai keitėsi ir brendo. Miela didžiaakė mergytė staiga virto figūringa penkiolikmete gražuole. Vyrai nuo fatališkos merginos gatvėse negalėjo atplėšti akių, o jei panelė apsivilkdavo mini sijoną – pypsėjo ir automobilių vairuotojai.
„Tėtis irgi pasikeitė. Staiga ėmė girti figūrą, kartoti, kad aš graži. Vieną vakarą išgėrė alkoholio, palaukė, kol kiti vaikai nueis miegoti, paprašė manęs pasilikti svetainėje ir pasisodino ant kelių. Ėmė glostyti. Viskas baigėsi... seksu.
(Kiek jam tuo metu buvo metų?) Beveik penkiasdešimt. (Ir tu nesiskundei?) Ne. Bijojau. (Ir sesėms nieko nesakei?) Ne. Jos nieko nežinojo. (O jų neprievartavo?) Ne, jis sakė, kad tik aš labai graži. (Girdėjau, kad prie Vitalijos lindo įbrolis.) Nieko apie tai nežinau. (Kiek tavo tvirkinimas tęsėsi?) Apie pusę metų. Man gėda dabar sakyti, bet... aš tą vyrą įsimylėjau. Jis man žadėjo, kad paliks šeimą, gyvensime kartu. Maniau, mes pora. Bet laikas bėgo, tėtis pažado neištesėjo, o aš staiga išsigandau, kad laukiuosi. Labai išsigandau! Mano sesės tuo metu turėjo skristi į Lietuvą atostogų ir aš pasiprašiau šeimos, kad leistų vykti su jomis. Žinojau, kad grįšiu į vaikų namus, bet norėjau pabėgti iš Amerikos. Kuo toliau nuo to vyro, man būtų buvę gėda netikrai mamai pažiūrėti į akis, kai sužinos, kad laukiuosi. (Kitos priežasties grįžti nebuvo?)* Ne. (Įtėviai leido rinktis, likti ar skristi?) Taip, leido, aš norėjau skristi namo.“
*Komentuodama Luizos grįžimo į Lietuvą priežastį, įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė spaudos atstovams ne kartą tikino, kad Luiza Amerikoje blogai mokėsi, jai grėsė būti išmestai iš mokyklos, todėl šeima ir nenorėjusi jos daugiau auginti.
„Mamą pamačiau šešiolikos“
Kai 2005-ųjų vasarą lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste, Luizos seseris pasitiko apsiašarojusi jų mama Gražina Kareivienė. Luizos lūkuriavo tik socialinė darbuotoja, kuri palydėjo mergaitę į globos namus. Mėnesį mergina tarsi gyveno sapne – su ja niekas nesusikalbėjo, laimė, paaiškėjo, kad ji nesilaukia. Po mėnesio pas Luizą atvyko jos biologinė motina Liuba, pasakė, kad susitvarkė dokumentus ir nori ją pasiimti pas save.
„Pirmą kartą pamačiusi mamą iškart viską jai atleidau. Tai buvo puikus jausmas, geriausia diena gyvenime. Žinojau, kad ji mane pagimdė penkiolikos metų, būdama vaikas, tokio amžiaus visi daro klaidų. Kaip džiaugiausi, kai dar po kelių pasimatymų kartu grįžome pas ją į tikrus namus!“
Vietoje pamokų - stiptizas
Buitis, kurioje atsidūrė Luiza, iš tolo neprilygo Amerikai. Kuklus butas, baisi santechnika, visur besitrinantis Liubos sugyventinis. Ką veikti per dienas? Kur eiti? Liuba dukros nevertė mokytis, o šešiolikmetei tik to ir reikėjo. Namuose prasidėjo trintis, barniai. Maištingo charakterio Luiza ištaikė progą, kai mama išėjo iš namų, ir išsikraustė pas tuometinį vaikiną į butą.
„Net nepasakiau mamai, kur išeinu, nes siaubingai ant jos pykau. Be to, nenorėjau, kas manęs ieškotų, prašytų grįžti. (Kas buvo tavo vaikinas?) Dirbo barmenu naktiniame klube. Įsimylėjau jį. Be to, jis man ten rado šokėjos darbą. (Tuo metu buvai nepilnametė?) Taip, bet mane priėmė. Pradėjau nuo go-go, bet labai mažai mokėjo, tada ėmiau šokti striptizą. (Kas tave pamokė šokti?) Pati išmokau. Gerai sekėsi. Tai buvo greičiausias būdas užsidirbti pinigų. (Ar jauteisi laiminga?) Iš pradžių taip, paskui – ne, nes ėmiau pyktis ir su vaikinu. Po dvejų metų pabėgau nuo jo atgal pas mamą. (Pyko?) Taip, bet atleido, nes pažadėjau dorai gyventi.“
Nuo elgetautojos iki pasileidėlės
Mama nusprendė sutvarkyti Luizai gyvenimą ir po neilgų paieškų rado jai vyrą. Netrukus devyniolikmetė gražuolė apsigyveno su keturiolikmečiu romų tautybės vaikinu, kuris nei dirbo, nei tvarkėsi, nei ką suprato apie šeiminį gyvenimą.
„Vestuvių nekėlėme, nes pas mus, čigonus, tokia tvarka – jei su vyru permiegi, vadinasi, tapai jo žmona. Nebegalėjau nuo jo pabėgti, nors nelabai patiko. Po pusės metų pastojau, iki gimdymo elgetavau Vilniaus senamiestyje, nes vyras neketino dirbti. Pagimdžiusi dukrą, nusprendžiau grįžti į striptizo klubą. Tačiau labai rizikavau. Pas mus, čigonus, tokia taisyklė – sužinos, kad dirbi nepadorų darbą, jų akyse tapsi pagannaja.* Paskutinė iš paskutinių. Su pagannaja niekas nekalba, prie vieno stalo nesėda. Visi tavęs išsižada. (Ir tu vis tiek šokai?) O ką daryti – vyras nedirbo, mane skatino šokti kitiems vyrams. (Tai gal bent dukrą augino?) Pyko, kad jam palieku.“
*(rus. paleistuvė).
Dukra pasidžiaugė trumpai
„Vieną naktį sugyventinis įsiveržė į naktinį klubą su mūsų kūdikiu ant rankų, pasakė, kad nebenori su manimi gyventi, o jei grįšiu pas jį namo, užmuš ir mane, ir vaiką.
(Ką darei?) Paprašiau naktinio klubo direktorės, kad pasaugotų dukrytę. Ji lyg ir sutiko pasirūpinti kūdikiu, kol rasiu, kur gyventi. Tačiau po kelių dienų iškvietė policiją, kaltindama dukros nepriežiūra. (Kodėl taip padarė?) Bijojo, kad neteks darbo. O per ją aš netekau dukros. Mažylę netrukus perdavė į vaikų namus. Ne vieną kartą vykau ten, prašiau grąžinti. Vaikų teisės darbuotojos sakė – rask, kur gyventi, vyrą, darbą, tada atiduosime vaiką. Vyro po ranka nebuvo, gyvenau tai pas vieną draugę, tai pas kitą, antrąkart pastojau ir darbdaviai išmetė mane iš striptizo šokėjų... To laiko nenoriu prisiminti. Dukrą galiausiai iš manęs atėmė, ją jau įvaikino kita šeima.“
Teismas ir antros vestuvės
Laimė, aš irgi jam labai patikau, pasiryžo bet kam. Visi vykome į Vilnių, į čigonišką teismą, kuris turėjo nustatyti, ar aš tikrai pagannaja, ar galiu vėl ištekėti. Teisme papasakojau, kad pirmas vyras nedirbo, vaiko nemylėjo, mušė, vertė dirbti striptizo klube, kad išlaikyčiau jį ir anytai duočiau pinigų alkoholiui. Čigonai pasitarė ir mane išteisino. Buvusio vyro šeima tapo paganni, o mes su Spartaku išvykau į Senąją Varėną. Įsikėlėme į šitą nuomojamą butą.“
Skurdas, vaikai ir tobulasis Spartakas
Kai Luiza patraukia vabalais ir dulkėmis apkibusias užuolaidas ir pro vienintelį kambario langą žvilgteli į darganą už lango, tik graudžiai atsidūsta. Niekas iš jos Amerikos draugų nepatikėtų, kad tokia skurdi buitis, kuri ją dabar supa, realiai egzistuoja.
Nedidelis, kelių kvadratinių metrų kambarys apstatytas sukiužusiais, žmonių paaukotais baldais, spintoje kabo kelios draugių atiduotos suknelės, visur būriais laksto tarakonai. Tualetas – lauke, juo dalijasi dešimtys bendrabučio gyventojų. Vonią atstoja vandens bliūdas – gal todėl jos vaikai laksto murzinais vaidais. Palubėje šviečia vienintelė lempelė, tačiau ir už jos žibėjimą Luiza turi būti dėkinga kaimynams, nemokamai atvedusiems į jos kambarį elektros laidą. Savo elektrą turės, kai nežinia kada sugebės atiduoti 800 Lt skolą už komunalines paslaugas. Lovose miega jos didžiausias turtas: metukų dukra Džesika ir dvejų Ruslanas. Vyriausias ketverių metų sūnus nuo pirmojo vyro šiuo metu apsistojęs pas jos mamą, nusprendusią padėti vargstančiai dukrai. Juk ji laukiasi. VĖL. PENKTO VAIKO!
Nei sesių, nei milijono
(Ar žinai, koks likimas laukė sesučių Vitalijos ir Sandros Rymanovų Naujojoje Akmenėje?) „Kai grįžau į Lietuvą, kelioms savaitėms pas jas buvau nuvykusi paviešėti. Paskui mūsų ryšiai nutrūko. Kartais susiskambinu su jų mama Gražina. Žinau, kad Sandra išvažiavo į Angliją ir ten dirba. Vitalija serga depresija. Joms pasisekė prisiteisti pinigų iš valstybės (Vitalija dėl traumos, kad grįžo į Lietuvą, serga depresija, jai priteista 130 000 litų suma. Sukrėtimą lengviau išgyvenusi Sandra gavo 80 000 litų), bet pinigus jau išleido.
(O tu nebandei bylinėtis?) Vienas žmogus tyrė mano prievartavimo bylą, bet įrodymų nepakako. (Bylą tyręs prokuroras Mindaugas Gylys žurnalistams patikino, kad byloje buvo priimtas galutinis sprendimas, bet dėl asmenų konfidencialumo įstatymo negali pasakyti, koks tiksliai). Norėjau iš Lietuvos prisiteisti milijoną litų už skriaudą, kad neteisėtai išvežė į Ameriką, bet irgi nepavyko. (Kodėl?) Viena advokatė ėmėsi bylos ir metė.
(„Panelės“ žurnalistai susisiekė su Luizos nurodyta advokate, bet toji tikino, kad nieko apie Luizos bylą net negirdėjo.)
Aš nežinau, kodėl man taip nepasisekė, mane visi apgavo. Tikriausiai bėgsiu pas pažįstamus į Rusiją ir ten gyvensiu, nes čia nesijaučiu laiminga. (Gal žinai, kur liko kiti septyni iš Lietuvos išvykę vaikai?) Amerikiečių šeimose. (Be dokumentų?) Tikriausiai. (Ar buvo nuteista melagė Dalia Seller?) Jos niekam nepavyko rasti.“