Šiomis dienomis Baltarusijoje oficialiai prasidėjusios pratybos „Sąjunginis ryžtas“ gali labai skirtis nuo įprastų didžiųjų pratybų „Zapad“ – vien Baltarusijoje priskaičiuojama per 30 tūkst. karių. Bet svarbiau už šiuos skaičius yra tai, kas už jų slypi – ne tik šarvuotųjų, artilerijos ir paramos daliniai, bet ir specializuoti pajėgumai, tokie, kaip elektroninės kovos, persikėlimo per vandens telkinius, pasipriešinimą okupuotoje teritorijoje malšinti skirtų „Rosgvardijos“ junginiai.
Bet vienas didžiausių išskirtinimų – mažojo nuotolio balistinių raketų sistemos „Iskander-M“. Dar sausio mėnesį būsimosioms pratybos Baltarusijoje Rusija iš anksto į Osipovičius permetė „Iskander-M“, t. y. padarė tai, ko daug metų siekė A. Lukašenka: dar 2008 jis to prašė, bet pripažino, kad Baltarusija neturi pinigų. O pernai prašymas buvo pakartotas.
Vien tai jau savaime yra nedviprasmiškas signalas Vakarams – „Iskander-M“ yra mobilios raketos, kurios gali šaudyti 500 km. atstumu – tiek konvenciniais, tiek branduoliniais užtaisais. O būtent pastarųjų taip pat pernai irgi prašė A. Lukašenka. Jei ir šis jo prašymas bus įgyvendintas, kaip tai pakeis saugumo situaciją regione?
Paslaptingojo dalinio kontrolė
Dar pernai lapkritį duodamas interviu Rusijos propagandistui Dmitrijui Kiseliovui, A. Lukašenka mėgino spėti, kad jei Vokietija atsisakytų JAV branduolinių ginklų, jie būtų nugabenti į Lenkiją.
„Juos pervežtų į Lenkiją. Taip. O tada aš pasiūlysiu V. Putinui sugrąžinti branduolinį ginklą į Baltarusiją. <...> Susitarsime, kokį. Tokį branduolinį ginklą, kuris būtų pats veiksmingiausias tokioje akistatoje“, – pareiškė A. Lukašenka, reaguodamas į tuomet sklandžiusius gandus, kad naujoji Vokietijos valdžia negali apsispręsti dėl JAV branduolinių bombų B-61 likimo šalyje.
Anot A. Lukašenkos, jo valdomos šalies teritorijoje yra galimybių dislokuoti rusiškus branduolinis ginklus,o „tam pasiruošta“, mat tam sovietų laukais sukurta infrastruktūra esą nesugriauta.
Tai nėra tiesa. Branduolinis ginklas savaime, t. y. pati galvutė yra bevertė be pristatymo priemonių – ar tai būtų raketa, ar bomba, o kartu ir be infrastruktūros – ginklai turi būti prižiūrimi, saugomi.
Šaltojo karo laikais Baltarusija išties buvo tiesiog prikimšta branduolinių ginklų – nuo taktinių branduolinių iki vidutinio nuotolio ir tarpžemyninių raketų su branduolinėmis galvutėmis, tačiau
žlugus Sovietų Sąjungai, Baltarusija atsisakė branduolinio ginklo savo teritorijoje ir 1993-iaisiais, kaip branduolinio ginklo neturinti valstybė, prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (NPT). Visi branduoliniai ginklai iš Baltarusijos teritorijos buvo išgabenti iki 1996-ųjų.
Kai kurios bazės paverstos sandėliais, viena galvučių saugojimo bazė paversta gamykla, kita, netoli Gomelio – kalėjimu, o didžioji bazių tiesiog sunyko.
Pats A. Lukašenka negalėjo ir negali kontroliuoti branduolinių ginklų – net 1994-siais, kai Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose buvo tūkstančiai branduolinių galvučių, jų pavaldumas buvo priskirtas Maskvai, o konkrečiai – 12-jam Vyriausiajam Gynybos Direktoriatui (sutrumpintai GUMO). 12-sis Direktoriatas yra viena slapčiausių Rusijos karinių pajėgų organizacijų.
Čia tarnauja ypač didelis procentas aukšto rango karininkų, bet savo darbo pobūdžio jie neviešina ir neatskleidžia net sutuoktiniams. Juos galima išgirsti sakant „tarnauju tankų dalinyje“ arba „esu artileristas“. Netrūksta ir komiškų priedangų.
Pavyzdžiui Rusijos okupuotame Kryme karinio dalinio Nr. 62047 karininkai, priklausantys 12-jam GUMO prisistato, kaip „vyno bendrovės darbuotojai“. Vienas GUMO dalinių yra ir Kaliningrade, kas yra iškalbinga ir daug pasako apie Rusijos paneigimus dėl branduolinių ginklų Kaliningrade, Černiachovske esančioje 152-oje brigadoje.
Būtent Kaliningrade, kaip ir dabar Baltarusijoje yra dislokuotos sistemos „Iskander“, kurioms ir gali būti priskirtos atskirose saugyklose saugomos branduolinės galvutės. Tik kitaip, nei Kaliningrade, Baltarusijoje „Iskander“ daliniams nėra sukurta infrastruktūra. Bet pagrindas tam jau ruošiamas.
„Iskanderai“ – iš dviejų pusių
Pernai lapkritį apie branduolinius ginklus užsiminęs, o šių metų vasario 27-osios konstituciniu referendumu jau oficialiai įteisinti branduolinių ginklų buvimą šalyje ketinantis A. Lukašenka ne šiaip pažeis kelių dešimtmečio senumo susitarimus. Tai padarytų ir Rusija, jeigu išties nuspręstų tenkinti dar vieną A. Lukašenkos prašymą.
Bet kuriuo atveju branduoliniai ginklai liktų Rusijos pavaldume, tačiau jie atsirastų gerokai arčiau Lenkijos ir Lietuvos. Arčiausiai Lietuvos buvusios kelios bazės, kuriose sovietmečiu laikyti branduoliniai ginklai – netoli Gardino buvusios vidutinio nuotolio raketų bazės ir aviacijos bazė Pastovyse yra apleistos ir norint ten įkurdinti „Iskander“ dalinius reikėtų sukišti daug pinigų.
Kol kas Rusijos „Iskander“ dislokuoti Osipovičiuose, kur atvyko mažiausiai keliolika paleidimo įrenginių. Iš čia „Iskander“ gali pasiekti tiek taikinius Ukrainoje, tiek Lietuvoje ir Lenkijoje. Net konvenciniai pusės tonos svorio užtaisai gali padaryti milžinišką žalą strateginiams objektams – vadavietėms, ryšių mazgams, ginkluotės ir technikos sandėliams, uostams, oro uostams ir pan.
Bet karine prasme tai tėra pajėgų daugiklis, mat Rusija dar nuo 2018-ųjų tokius taikinius gali pasiekti iš kitų bazių, pavyzdžiui, minėtos 152-osios raketų brigados Kaliningrado srityje. Žinoma, papildomi „Iskander“ keičia saugumo situaciją – daugiau raketų reiškia daugiau padengiamų taikinių, net jei savaime „Iskander“ yra mobilūs ir gali būti bet kada permetami į saugų rajoną.
Spaudimo ir šantažo priemonė
Kita vertus, pats branduolinis ginklas karine prasme nieko nekeistų. Ne tik todėl, kad A. Lukašenka jo panaudojime neturi žodžio teisės, bet ir todėl, kad tai pirmiausiai yra atgrasymo priemonė – labiau naudojama kaip signalas, nei tiesiogiai.
Suprantama, pačios branduolinės galvutės pirmiausiai sukurtos su panaudojimo tikslu – jos turi veikti ir atlikti savo didelės griaunamosios galios misiją.
Bet neatsitiktinai nuo 1945-ųjų branduoliniai ginklai karinių veiksmų metu buvo panaudoti tik du sykius – Hirošimoje ir Nagasakyje.
Iki pat šių dienų dešimtis ar net tūkstančius kartų už minėtas bombas, numestas ant Japonijos miestų galingesnės branduolinės galvutės yra atgrasymo priemonės. Bet tokia logika veiktų tik tada, jei Baltarusijai išties kas grasintų – A. Lukašenka tai nuolat pabrėžia, kad jam esą grėsmę kelia Lenkija ir net Lietuva bei ten esą sutelktos milžiniškos NATO pajėgos.
Atmetus tokias fantazijas lieka dvi branduolinių ginklų Baltarusijoje buvimo priežastys: arba tai yra siekis išties panaudoti tokius ginklus karinio konflikto atveju, kas yra sunkiai tikėtina, arba tai yra spaudimo bei šantažo priemonė, savaip interpretuojant atgrasymą.
Rengs branduolines pratybas, o kas tada?
Neatsitiktinai „Iskander“ dislokavimas Baltarusijoje yra ne vienintelis toks Rusijos žingsnis, iš pirmo žvilgsnio signalizuojantis pavojingą eskalaciją, tačiau iš kitos pusės tai gali būti ir būsimųjų derybų įrankis.
Praėjusią savaitę Lietuvoje dislokuotos ir sustiprintos NATO oro policijos naikintuvai be kitų orlaivių atpažino ir perėmė naikintuvą Mig-31K. Šios savaitės pradžioje pasirodė ir šio modifikuoto naikintuvo, besileidžiančio Kaliningrade esančioje Čkalovsko bazėje vaizdo įrašas.
Šie modifikuoti naikintuvai-perėmėjai, kurie skirti gabenti iš oro paleidžiamą balistinę raketą „Kinžal“, Lietuvos pašonėje dar niekada nebuvo dislokuoti.
„Kinžal“, kuri iš esmės tėra iš oro paleidžiamos „Iskander“ šūvio nuotolis – apie 2 tūkst. km, ji skirta smogti strateginiams priešininko objektams, gali gabenti tiek konvencinę 500 kg, tiek branduolinę, 500 kilotonų galios galvutę.
Rusija teturi keliolika tokių modifikuotų naikintuvų, dislokuotų prie sienos su Kazachstanu ir jiems paruoštų raketų „Kinžal“, tad net keturių jų permetimas į Kaliningradą yra dar vienas signalas, kuris skirtas ne Ukrainai, o pirmiausiai NATO. Mat norint panaudoti „Kinžal“ iš Kaliningrado prieš taikinius Ukrainoje, reikėtų pažeisti NATO oro erdvę. O „Kinžal“, kaip ir „Iskander“ gali taikytis į strateginius objektus regione, tarp jų ir NATO pastiprinimo pajėgas uostuose ar laivuose.
Bet tai jau reikštų atvirą konfrontaciją su Aljansu – scenarijų, kurio tikimybę atmeta tiek NATO šalys, tiek pati Rusija. Kita vertus, toks signalizavimas žvanginant balistinėmis raketomis ir nežinia dėl jų kovinių galvučių – ar tai yra konvencinės, ar branduolinės, išties gali būti skirtas būtent NATO narėms, kad jos nesugalvotų kištis į galimą Rusijos ir Ukrainos atvirą konfrontaciją.
Tarsi tokių signalų būtų mažai, juos turėtų sustiprinti Rusijos strateginių pajėgų vasario mėnesį rengiamos pratybos „Grom“. Šios strateginės pratybos įprastai planuojamos ir surengiamos rudenį, tačiau iš pernai spalio jos buvo netikėtai perkeltos į 2022-ųjų vasario mėnesį.
Ir tokių nors pratybų „Grom“ metu įprastai išbandoma visa strateginių pajėgų trejada – balistinių raketų šūviai iš šachtų arba mobilių paleidimo įrenginių sausumoje, iš povandeninių laivų bei sparnuotųjų raketų paleidimai iš bombonešių į atokius taikinius Rusijoje, 2019-ųjų pratybos „Grom“ parodė, kad jose galima naudoti ne tik įprastą strateginę, bet ir taktinę ginkluotę – tuo metu buvo išbandytos tiek „Iskander“, tiek sparnuostosios raketos „Kalibr“, kurios taip pat gali būti ginkluotos branduolinėmis galvutėmis.
Tad artėjančios pratybos gali pažerti dar daugiau staigmenų ir Rusijos signalizavimo, pavyzdžiui, „Iskander“ arba „Kinžal“ bandymų NATO pašonėje – to iki šiol nėra buvę, turint omeny, kad čia Rusija neturi tinkamų poligonų, kur būtų galima saugiai šaudyti dideliais atstumais. Tačiau atvirą eskalaciją su Vakarais pasirinkęs Kremlius jau leido suprasti, kad negavęs jį tenkinančių atsakymų į užklausas dėl saugumo garantijų atsakys „techninėmis karinėmis priemonėmis“.
Tokių raketų, dislokuotų Vakarinėje Rusijos dalyje o ir Baltarusijoje efektyvi demonstracija gali tapti ne šiaip eskalacijos ženklu, bet ir derybiniu įrankiu būsimiems susitarimams dėl tokio tipo raketų Europoje. Tiesa, nė viena NATO šalis Europoje neturi tokių raketų, dislokuotų sausumoje – JAV tokį žingsnį tik planavo, o Rusija jau tradiciškai žengė du žingsnius į priekį, taip galimai tikėdamasi nuolaidų būsimose derybose. Būtent tos nuolaidos ar susitarimai ilgoje perspektyvoje ir gali reikšmingai atsiliepti Lietuvos bei kitų Baltijos šalių saugumo situacijai.