Iš Rusijos į Lietuvą pabėgusi žurnalistė Jekaterina pasakė, kodėl žmonės jos šalyje masiškai neina į mitingus: negaliu jų teisti

Rusijai užpuolus Ukrainą 2022 metais daugelis rusų žurnalistų buvo priversti palikti savo šalį, jei ir toliau norėjo skleisti objektyvią informaciją. Jekaterina Lobanovskaja – viena jų. Šiandien ji gyvena Vilniuje ir yra naujienų portalo „7x7“ redaktorė. Kai prieš du metu čia atvyko, moteris tikėjosi, kad užsibus vos kelis mėnesius, bet karui nesibaigiant, planai pasikeitė. Ji sutiko atvirai papasakoti, kodėl išvyko, kas vyksta Rusijoje ir kokie jos artimiausi planai.

– Papasakokite, kada ir kodėl atvykote į Lietuvą? – Į Lietuvą atvykau 2022 metų gegužę, bet tai nebuvo mano pirmoji stotelė. Iki karo gyvenau Belgorode, tai miestas, kuris yra šalia Ukrainos. Istoriškai jis labai ilgai buvo susijęs su Charkivu Ukrainoje. Iki ten vos 80 km. Tai labai artimi miestai ir kultūriškai, ir ekonomiškai. Belgorode visi buvo susimaišę: ukrainiečiai, rusai. Labai gerai pamenu, kaip 2022 metų vasario 24-ąją prabudau šeštą ryto nuo sprogimų. Perskaičiau žinutę nuo savo pažįstamo iš Charkivo, kad Rusija apšaudo Ukrainą. Tai buvo siaubinga žinia. Tas rytas, kaip ir daugeliui, buvo blogiausias mano gyvenime. Tu girdi naikintuvus, šaudymus, bet nieko negali padaryti. Po poros savaičių supratau, kad negaliu likti mieste, nes nuolat šalia vyko karas. Visa tai kėlė didžiulį nerimą. Pamenu, vienas kolega atvyko į Belgorodą, norėdamas padaryti reportažą. Kadangi puikiai pažįstu miestą ir jo apylinkes, sutikau jam pagelbėti. Važiavome su juo iki Ukrainos sienos. Ten mus sustabdė, priėjo keturi pasieniečiai su automatais ir liepė rodyti visus dokumentus. Mano visus duomenis nusifotografavo. Buvo labai baisu. Supratau, kad tai – nieko gero. Kai reportažas išėjo, man iškart paskambino viena pašnekovė ir paprašė, kad jį ištrinčiau. Tada supratau, kad bus geriau, jei išvyksiu. Kaip tik dar prieš karą mes su kolegomis buvome nusipirkę bilietus į Stambulą kovo 4 dienai, bet tai turėjo būti vos keturių dienų kelionė. Man reikėjo išvykti ilgesniam laikui, nes cenzūra tik augo. Jei pirmiau negalima buvo rašyti žodžio „karas“, kuo toliau, tuo situacija blogėjo. Bijojau sankcijų prieš save ir supratau, kad negaliu gyventi mieste, kur visur jaučiau karą. Užtruko, kol gavau vizą, bet galiausiai man pavyko išvykti į Vilnių. Čia jau buvo anksčiau atvykę mano draugai, todėl jie man padėjo. Bet iš pradžių galvojau, kad čia pagyvensiu vos porą mėnesių, bet štai jau eina antri metai.