Liūdnai pagarsėjęs Rusijos valstybinės televizijos vedėjas Dmitrijus Kiseliovas sekmadienio vakarą savo laidoje skaitė ilgą propagandinį monologą apie „specialią operaciją Ukrainoje“ ir tradiciškai dramatišku sau stiliumi uždavė klausimą: „Kam mums reikalingas pasaulis, jei jame nėra Rusijos?“
Tai nebuvo šiaip D. Kiseliovo pasvarstymai apie „JAV pavertimą radioaktyviais pelenais“, tai buvo tiksli V. Putino citata, kurią jis ištarė viename interviu kitam Kremliaus ruporui Vladimirui Solovjovui dar 2018-ųjų kovą, kai pasaulį baugino „superginklais“ – nuo hipergarsinių, sparnuotųjų, iki naujausių strateginių balistinių raketų su branduoliniais užtaisais.
Tuomet jis nepaliko abejonių kalbėdamas apie scenarijų, jei Kremlius turėtų duomenų apie neišvengiamą branduolinį smūgį – suduotų atsakomąjį branduolinį smūgį. „Taip, žmonijai tai bus globalinė katastrofa“, – pabrėždamas žodį „bus“ du kartus.
Naujausi D. Kiseliovo žodžiai taip pat nebuvo vien citata – tai buvo reakcija į V. Putino viešą išstojimą, prie ilgojo stalo pakvietus Rusijos generalinio štabo viršininką Valerijų Gerasimovą ir gynybos ministrą Sergejų Šoigu, kuriems prieš kameras buvo duotas įsakymas „paskelbti atgrasymo pajėgoms ypatingą kovinės parengties režimą“. Jeigu abu aukščiausi Rusijos generolai ir pakraupo, tai nesiryžo prieštarauti šiam spektakliui. „Klausau“, – lakoniškai atsakė S. Šoigu.
O tada pasipylė spėlionės – ar V. Putinas jau pasidarė visai neadekvatus ir tokie įsakymai reiškia, kad žengtas pavojingas eskalacijos žingsnis link branduolinio ginklo panaudojimo, o gal tai tėra eilinė Kremliaus psichologinio spaudimo priemonė? Ir ką apskritai reiškia „atgrasymo pajėgos“ bei „ypatingas kovinės parengties režimas“?
Atgrasymo pajėgos – ką tai reiškia?
Pastarieji terminai iki galo netgi nėra aiškūs, nors D. Kiseliovas suskubo juos interpretuoti būtent kaip strategines branduolines pajėgas. Rusija iš viso turi iki 1,4 tūkst. dislokuotų branduolinių galvučių balistinių raketų pavidalu – šachtose, mobiliose platformose ir povandeniniuose laivuose, o taip pat sparnuotose raketose, kurias gabena bombonešiai.
„Iš viso mūsų povandeniniai laivai gali paleisti daugiau kaip 500 branduolinių galvučių, o tai garantuoja JAV ir visų NATO šalių sunaikinimą. Rusijos branduolinius ginklus taip pat gabena greičiausi pasaulyje strateginiai bombonešiai. Rusijos branduolinis potencialas yra galingiausias pasaulyje“, – gyrėsi D. Kiseliovas.
„Dabar visai Rusijos branduolinei triadai įvesta specialioji parengtis. Putinas juos perspėjo. Nebandykite gąsdinti Rusijos“, – pridūrė Kremliaus ruporas, komentuodamas V. Putino pareiškimas, kad visa tai esą daroma reaguojant į „agresyvius NATO pareiškimus Rusijos atžvilgiu“.
Tačiau susitikime V. Putinas pabrėžtinai vengė termino „strateginės branduolinės pajėgos“ – tai būtų akivaizdus signalas, apie ką kalbama. Tuo metu „atgrasymo pajėgos“ gali reikšti ir konvencinius pajėgumus, ir branduolinius, tačiau strateginėms pajėgoms nepriskirtus, pavyzdžiui „Iskander“ su taktiniais branduoliniais užtaisais.
„Ypatingas kovinės parengties režimas“ – pagal skirtingas interpretacijas gali reikšti daug ką. Anot Rusijos branduolinių pajėgų eksperto Paveldo Podvigo, tokia parengtis skelbta vos du kartus per visą istoriją – per 1962-ųjų Kubos raketų krizę ir 1983-ųjų rudenį, kilus įtampai su NATO. Tada Sovietų sąjunga buvo per žingsnį nuo branduolinių ginklų panaudojimo.
Branduolinės parengties nematyti
Kita vertus, Rusijos atsargos pulkininkas Vladimiras Truchanas pažymėjo, kad yra keturi parengties lygiai ir dabar iš žemiausio pereita į aukštesnį „siekiant blokuoti Vakarų šalių veiksmus, jei Rusijai jos keltų grėsmę“ ir tai nebūtinai reiškia branduolines pajėgas.
Tačiau aukštesnė parengtis reiškia, kad koviniuose daliniuose atšaukiamos atostogos, atleidimai, visi pasirengę veiksmams savo daliniuose. Tokie parengties lygiai yra ir JAV, tiesa, ten jų yra penki, o šiuo metu JAV yra 4-ame parengties lygyje.
Trečiasis, žymintis pasirengimą mobilizuotis per 15 min, buvo aktyvuotas tik kelis sykius per JAV istoriją – Kubos raketų krizės, Jom Kipuro karo metu 1973-siais ir po 2001 m. Rugsėjo 11-osios atakų, o per Kubos raketų krizę bei Persijos įlankos karo metu strateginėms branduolinėms pajėgoms paskelbtas ir antrasis parengties lygis, žymintis paskutinį laiptelį iki branduolinio karo.
Tai, kad Rusija pasirengusi branduolinei eskalacijai, beje, pats V. Putinas įspėjo dar prieš atvirą invaziją į Ukrainą. Tiesa, tada jis kalbėjo užuominomis, esą „Rusija yra branduolinė valstybė“ ir tegu Vakarų šalys nesugalvoja grasinti Rusijai.
Iš pirmo žvilgsnio skeptikams dėl V. Putino bauginimų rimtumo abejonių netrūksta. Mat po V. Putino įsakymo, regis, nieko daugiau neįvyko. Rusija toliau konvencinėmis pajėgomis puolė Ukrainą, virė mūšiai, nors tuo pat metu buvo deramasi dėl taikos.
Be to, Jungtinės Karalystės – šalies, kuri turi žvalgybinius gebėjimus aptikti pasikeitusią Rusijos „atgrasymo pajėgų“ parengtį, Gynybos sekretorius Benas Wallace'as patvirtino, kad kol kas nematyti jokių su tuo susijusių pokyčių.
Tokiomis indikacijomis būtų Rusijos strateginius branduolinius ginklus gabenančių povandeninių laivų masinis išplaukimas iš bazių į jūras, mobilių balistinių tarpžemyninių raketų išvykimas iš bazių ir išsiskleidimas operaciniuose regionuose, strateginių bombonešių pakėlimas.
JAV – šalis, prieš kurią nukreipta didžioji dalis Rusijos branduolinio arsenalo, taip pat nesureikšmino V. Putino ar juo labiau D. Kiseliovo pareiškimų. JAV ambasadorė JTO pabrėžė, jog „Rusijai niekas nekelia grėsmės“ – kad nekiltų jokių abejonių dėl JAV ketinimų. Be to, Baltieji rūmai pripažino, kad JAV savo branduolinių pajėgų parengties lygio nepakeitė.
Todėl ne atsitiktinai skeptikai taip pat pažymi – tokie V. Putino pareiškimai labiau yra drąsinimasis ir signalizavimas Vakarams, psichologinio spaudimo priemonė.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, kad Rusijos branduolinių pajėgų parengties lygio didinimas yra dar vienas bandymas gąsdinti Vakarus.
„Vos kelios dienos prieš karą Rusija pradėjo vadinamąsias branduolinės triados pratybas, jos nevyksta vieną ar kitą dieną, tai yra ilgesnės pratybos. Gali būti, kad tai yra tų pratybų dalis“, – BNS sekmadienį teigė ministras. „Rusija mėgina tai išnaudoti kitų šalių spaudimui, gąsdinimui“, – pridūrė jis.
„O kas, jeigu?“
Vis dėlto vien toks viešas paskelbimas Rusijai kariaujant su NATO šalių palaikoma valstybe, pasak P. Podvigo, yra labai neįprastas, turint omeny racionalumo trūkumą pastarojo meto Kremliaus sprendimuose. Ir tai nėra geras ženklas, nes „ypatingas režimas“ gali reikšti ir didesnės kontrolės suteikimą automatizuotai branduolinio ginklo sistemai „Perimeter“, kuri užtikrina branduolinį atsaką bet kuriuo atveju – net jei Rusijos visa karinė ir politinė vadovybė yra sunaikinta.
Tokie neįprasti Rusijos signalizavimai neatsitiktinai atkreipė ir Aljanso dėmesį.
„Tokia retorika yra pavojinga. Toks elgesys yra neatsakingas“, – televizijos kanalui CNN sakė Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Problema yra ne tik retorikoje, bet ir praktikoje – pastaraisiais metais Kremlius lyg tyčia demonstravo pasiruošimą pereiti nuo taikos iki karo padėties – ne šiaip karo, bet ir branduolinio konflikto. Tokiam karui pratybose ruošėsi visas šalies politinis ir karinis elitas.
Be to, Rusijos karinėje doktrinoje palikta didelė pilka erdvė dėl branduolinio ginklo panaudojimo.
Oficialiai yra keturi tokie scenarijai, kai Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą: kai Kremlius turi patikimos informacijos apie balistinių raketų paleidimą į Rusiją, branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai panaudojami prieš Rusiją, suduodamas tam tikras smūgis į objektus, dėl kurio gedimo sutriks branduolinių pajėgų atsakas, vykdoma agresija prieš Rusiją naudojant įprastinę ginkluotę, kai kyla grėsmė pačiam valstybės egzistavimui.
Bet yra ir neoficialūs scenarijai, kurie dabar tiesiog negali būti atmesti dėl paprasčiausios priežasties: Rusija su V. Putinu ir jo režimu priešakyje ryžosi atvirai karinei agresijai prieš kaimyninę valstybę – parengiamieji veiksmai daryti atvirai telkiant pajėgas, o invazija į Ukrainą pagrįsta visiškai išgalvotais, melagingais teiginiais apie šalies „denacifikaciją“, „režimo nuvertimą“ ir prevencinėmis priemonėmis, siekiant užkirsti kelią ukrainiečių tariamai vykdomam genocidui prieš Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“.
Visa tai Kremlius darė ir tebedaro ne šiaip atvirai, bet ir nepaisydamas įspėjimų apie praėjusią savaitę tik žadėtas, o dabar masiškai pritaikomas Vakarų sankcijas. Jei Rusija tiesmukai ir grubiai signalizuoja, kad jai „nusi*ikt ant sankcijų“, net jei krenta rublio kursas, Rusijos įmonių akcijos, net jei uždaroma oro erdvė Rusijos aviacijai, o Kremliaus oligarchų turtui kyla arešto grėsmė, Maskva tęsia savo „karinę operaciją“ prieš Ukrainą.
Toks neišprovokuotas karas prieš kaimyninę šalį, naudojant aviaciją, artileriją prieš civilius objektus ir įvedant okupacines pajėgas gal ir šokiravo netgi dalį pačių rusų karių, kurie, paimti į ukrainiečių nelaisvę, manė arba bent jau teigė manę, kad išvyko į pratybas, bet, regis, nesukėlė nė menkiausių abejonių Kremliaus režimui.
Tai yra tas pats režimas, kuris ryžosi Antrajam Čečėnijos karui, pats inscenizavęs gyvenamųjų namų sprogdinimus, tas pats, kuris žudė žurnalistus ne tik Rusijoje, bet ir už jos ribų – nuodijo Aleksandrą Litvinenką ir bandė nunuodyti Sergejų Skripalį NATO teritorijoje – Jungtinėje Karalystėje, tas pats, kuris įsivėlė arba sukėlė karus Sirijoje, Sakartvele.
Bet kartu tai yra tas pats režimas, kuris niekada nekariavo didelio karo su lygiaverčiu priešininku ir, regis, nė nesitikėjo, kad pirmiausiai tokiais taps ukrainiečiai. Dar daugiau, galimai silpnesnės Vakarų reakcijos tikėjęsis Kremlius įsivarė savo į kampą – nevykusi ir keistais sprendimais pažymėta karinė operacija Ukrainoje sulaukė ne šiaip pasmerkimo, ne tik sankcijų, bet ir rimtesnio atsako į Kremliaus veiksmus, nei šis sulaukė 1939-siais užpuolęs Suomiją.
Tuomet Sovietų sąjunga buvo išmestas iš Tautų lygos, tačiau suomiams oficialiai karinę pagalbą teikė tik savanoriai. Šį kartą užpultai Ukrainai karinę pagalbą pagaliau ryžosi teikti visos NATO šalys, tarp jų ir nuosaikiai iki tol besilaikiusios Vokietija, Nyderlandai.
Be to, karinę pagalbą pažadėjo netgi ES, kuri Bendrijos vardu pasisiūlė ukrainiečiams skirti karo lėktuvų – tokių, kuriuos gali be didesnių papildomų mokymų naudoti ukrainiečių karo lakūnai, naikintuvų Mig-29 ir šturmo orlaivių Su-25. Tokius dar sovietų laikais pagamintus ir modernizuotus lėktuvus savo karinėse pajėgose turi Lenkija, Bulgarija, Slovakija.
Ir kai Kremliui nesiseka mūšiuose – nepaisant skambių teiginių apie tariamai perimtą oro viršenybę virš Ukrainos dangaus, ukrainiečių naikintuvų pilotai vis dar sugeba priešintis, rengti atakas, o Ukrainos bepiločiai orlaiviai Bayraktar TB2 sugeba netrukdomi atakuoti rusų karines kolonas, kai rusų desantininkų bei čečėnų smogikų atakas ukrainiečiai sugeba naikinti ir atmušti nuo Kijevo, kai antrojo pagal dydį Ukrainos miesto – Charkivo rusai nesugeba užimti netgi naudodami masiškai sutelktą artilerijos ugnį, kas belieka kone visus kozirius išnaudojusiam režimui?
Branduolinis ginklas pirmiausiai yra atgrasymo priemonė, būtent todėl Kremlius retorikoje akcentuoja atgrasymo priemones, tačiau tokiu atveju kalbama tik apie strateginius branduolinius ginklus, kuriais už Rusijos ribų niekas nenori abejoti.
Pačiame mūšio lauke Rusija gali panaudoti arba grasinti panaudoti taktinius branduolinius ginklus – mažesnės, bet vis dėlto siaubingos griaunamosios galios užtaisus, kurie tvirtinami prie balistinių ir sparnuotųjų raketų „Iskander“. Tokia eskalacija dabar atrodo neįsivaizduojama, ypač turint omeny, kad Rusija dar neišnaudojo visų konvencinių savo priemonių arsenalo.
Ukrainoje esančios Rusijos pajėgos kol kas vengia didžiųjų miestų, o jei ten įsivelia į mūšius, dažniausiai patiria sutriuškinimus – taip jau nutiko ir netoli Kijevo, ir Charkive.
Be to, civilių gyventojų taikus pasipriešinimas okupacinėms pajėgoms nieko gero nežada rusų kariuomenei bandant stumtis tolyn. O tai reiškia, kad Rusija dar gali pasitelkti iki šiol tik išimtinais atvejais – daugiausiai prieš Kijevą ir Černigovą naudojamą teroro taktiką: masinius artilerijos apšaudymus ir antskrydžių kampaniją.
Pirmieji ženklai jau rodo, kad nenusisekus sausumos kampanijai rusai vis dažniau kliaujasi būtent tokiomis priešo slopinimo arba įbauginimo priemonėmis. O tai reikštų dar didesnius Ukrainos civilių gyventojų nuostolius ir didintų Vakarų įsitraukimo į karą tikimybę – tai iš pradžių NATO atmetė, bet kad nuostatos gali pasikeisti dramatiškai, rodo ir Vokietijos sprendimas teikti ginklus Ukrainai, didinti savo gynybos išlaidas: kiekviena karo diena reiškia, kad nieko nėra neįmanomo.
Tačiau prieš atmetant branduolinio ginklo panaudojimo scenarijų reikėtų atsižvelgti į kelias aplinkybes: pirmiausiai pažadėta ir jau teikiama Vakarų karinė parama – tūkstančiai mobilių prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų yra blogos naujienos rusų manevriniams daliniams, aviacijai, ypač sraigtasparniams.
Nauji naikintuvai Ukrainos oro pajėgoms reiškia, kad ir taip neperimta oro viršenybė gali pakrypti netgi ne Rusijos naudai. Bet tai taip pat reiškia, kad rusams gali kilti pagundų visą šią karinę pagalbą sunaikinti kuo įmanoma greičiau – o tai jau didina susidūrimo su NATO šalių karinėmis pajėgomis riziką.
Kita aplinkybė yra pats V. Putinas. Jeigu jis, nepaisydamas visų galimų įspėjimų režimo viduje, nepaisant perspėjimų iš Vakarų dėl atsako priemonių ir nepaisydamas jokios logikos įsakė pradėti „karinę operaciją“ – atvirą karą prieš brolišką slavų tautą – karą, kurio prasmės ir tikslo nesupranta netgi dalis rusų karių, kas gali užtikrintai pasakyti, kad Kremliaus lyderis yra adekvatus ir neturi savų priežasčių eiti iki galo, ryžtis netgi branduolinei eskalacijai?