Iš Europos žaidynių
E. Balčikonis – kuklus senjoras iš Panevėžio, su juo „Sekundės“ žurnalistai susipažino atsitiktinai.
Buvęs kelininkas ir kelio darbų darbų vadovas vieną pavasario dieną pakvietė žurnalistus pakalbėti apie keistus valdžios sprendimus tiesiant naujas miesto gatves bei šaligatvius. Baksnodamas į galimas kelininkų klaidas buvęs jų kolega nejučia prasitarė, kad sąlygos panevėžiečių judrumui būtina sudaryti labai geras, nes žmonės vis labiau links į tinginystę ir pasyvų gyvenimą ant sofos prie kompiuterio ar mobiliojo telefono.
Tokią Eimučio nuomonę lyg viso pokalbio apibendrinimas baigė tiesiog vidury šaligatvio netikėtai vyro atliktas špagatas. O nuostabai nespėjus išblėsti senjoras dar pridūrė, kad, be jo, visoje Europoje tik vienas vokietis bendraamžis sugeba parodyti panašų lankstumą.
Pasirodo, panevėžietis yra gausiai apdovanotas veteranų sporto atstovas ir Lietuvoje, ir tarptautinėse varžybose. Liepos mėnesį šis vyras, laimėjęs aukso medalį, grįžo iš Europos žaidynių Italijoje, kur su kitais vyresnio amžiaus konkurentais varžėsi sunkiosios atletikos rungtyje.
„Šios žaidynės – įvairių rungčių olimpiada. Atstovaudamas sunkiajai atletikai stūmiau ir roviau štangą. Jauni lietuvių sportininkai mėgsta po tokio pasirodymo viską baigti salto, aš, kaip visada, „sėdau ant špagato“, – šypsosi E. Balčikonis ir priduria, kad, deja, dėl dinamikos ir azarto stokos sunkioji atletika nesugeba sudominti žiūrovų taip, kaip futbolas ar krepšinis.
Prastų įpročių epocha
Tačiau kalbintam panevėžiečiui ši sporto šaka – mieliausia. Jis štangą pamėgo jaunystėje, kai smulkaus sudėjimo vaikinas išėjo į armiją.
„Tarnavau Rygoje, kartą patvory aptikau štangą ir pradėjau ją kilnoti. Paskui mus perkėlė į poligoną, čia laisvesniu metu iš lentų susikaliau potiltį ir ėmiau vis rimčiau sportuoti. Netrukus prie manęs prisijungė kiti vaikinai, subūrėme komandą ir pradėjome aktyviai dalyvauti varžybose. Keletą kartų per savaitę treniruotis mus vadovybė išleisdavo net už kareivinių teritorijos, o tai jauniems kareiviams atrodė kažkas tokio“, – prisimena pašnekovas.
Su liūdesiu ir šiokia tokia gėda Eimutis dabar prasitaria, kad buvusį sportą pakeitė netikusiu gyvenimo būdu. Bet sovietmečiu esą tai buvo įprasta.
„Epocha nelegalių pirčių, visuomenė, kur alkoholis buvo kaip valiuta ir liejosi laisvai“, – į savo praeitį grįžta mintimis sportininkas.
Tik perlipęs pusę gyvenimo amžių E. Balčikonis staiga atsitokėjo. Vyras suprato, kad jam ne prie širdies priklausomybė nuo cigarečių, o ir gėrėjas jis buvo prastas. Todėl panevėžietis per vieną dieną nutarė viską mesti. Taip ir padarė.
Lagaminas medalių
„Mečiau gerti, rūkyti, natūraliai atkrito daug draugų, o atsivėrusią tuščią laiko lentyną reikėjo kuo nors užpildyti. Buvau priaugęs nemažai antsvorio, kūnas išplero, tad nutariau nueiti į vieną pirmųjų Panevėžyje atletinės gimnastikos klubų „Gylys“, kuriam tada vadovavo garsus menininkas Algimantas Aleksandravičius“, – sako pašnekovas.
Penkiasdešimtmetį perlipęs vyras greit pamėgo tokią veiklą, bet pripažįsta, kad pirmi metai jam kainavo kibirus prakaito, kol sutvirtėjo sporto seniai nematę raumenys, sąnariai ir sausgyslės. Tik sulaukęs pusamžio jis ir špagatą pradėjo daryti. O netrukus su štanga ėmė važinėti ir į varžybas.
Per pastarųjų trisdešimt metų stažą šio senjoro bagaže atsirado krūvos medalių, kurių pats šeimininkas nebesuskaičiuoja ir dovanoja juos anūkams, draugams – kaip savo pasiekimų prisiminimą.
18 kartų Lietuvos čempionas ir du kartus antrosios vietos laimėtojas tokiose varžybose, septintųjų pasaulio lietuvių sporto žaidynių prizininkas, dukart Baltarusijos čempionas ir vienuolikos pastarosios šalies bei Lietuvos turnyrų nugalėtojas ar prizininkas, dukart Europos čempionato medalininkas, penktosios vietos laimėtojas 2016 m. pasaulio čempionate – tokius ir kitus apdovanojimus liudijantys medaliai dabar guli Eimučio sunkioje sportinių trofėjų dėžėje.
Keturis kartus panevėžiečiui lygių beveik nebuvo Lietuvos respublikos prezidento taurės „Lietuvos sveikuolis“ varžybose.
„Darbas, judėjimas, atsisakymas žalingų įpročių – kelias į ilgą kokybišką gyvenimą“, – teigia kone dvidešimt metų jauniau atrodantis senjoras ir siūlo savo bendraamžiams nelaukti, kol kas ką paduos.
Pats E. Balčikonis vis dar tris kartus per savaitę lanko sporto klubą, kur kilnoją svarmenis, sportuoja su treniruokliais. Prieš varžybas jo režimas būna dar aktyvesnis – pusantro ar du mėnesius vyras dirba tik su štanga ir tobulina jos stūmimo ar rovimo techniką.
Pašnekovas prisipažįsta, kad pernai su tokiu rimtu šiek tiek persistengė ir pajuto nesantis visagalis.
Nėra vietos seneliams
E. Balčikonis tikina vis dar itin trokštantis pamatyti, kas ten, už kalniuko. Jis stengiasi kuo daug keliauti, dalyvauti varžybose, renginiuose, sutikti bendraminčių.
Tačiau problema – valstybės požiūris į senjorus. Panevėžietis savo sode augina 10 arų braškių, jas pats prižiūri, tvarko ir pagalbos ieško tik derliui nuimti bei realizuoti. Uogos, kaip juokauja pašnekovas, jo papildomas uždarbis prie „Sodros“ atlyginimo – kuklios pensijos. Tuos pinigus vyras skiria savo pomėgiams.
„Su liūdesiu žiūriu į neteisingą valstybės požiūrį į veteranų sportą ir apskritai seną žmogų Lietuvoje, – savo nuomonę ima dėstyti E. Balčikonis. – Pavydas ima, kai matau, kaip kitos šalys į varžybas atlydi savo sportininkus veteranus. Mano įsitikinimu, tikras sportininkas ir yra tas, kuris sportuoja visą gyvenimą, su amžiumi keldamas sau atitinkamus tikslus ir uždavinius. Jaunystėje siekti maksimalių rezultatų daug lengviau, padeda trykštanti jėga, optimizmas, veržlumas, o senstant tai reikia jau išlaikyti. Garbė turėti tokius sportininkus, bet mes, lietuvių sporto veteranai, ir į pasaulio čempionatus važiuojame iš savo lėšų.“
Anksčiau, pasak Eimučio, panaši situacija buvo ir dėl neįgaliųjų sportu, bet jie garsiai kalbėdami išsireikalavo valstybės dėmesio bei paramos. Ir Lietuvos sunkiaatlečiai veteranai susibūrė į savo federaciją, išsirinko jauną energingą prezidentą – panevėžietį Kęstutį Kalundą, tad labai norėtų paramos sulaukti ir iš valstybės bei privačių rėmėjų.
Ši organizacija nepamiršta savo medalininko, už jį vyresnis toje pačioje sporto šakoje tik 82-ejų klaipėdietis Albinas Nausėda. Deja, pastarasis veteranas išvyko dirbti ir gyventi į Londoną, kad galėtų finansiškai išsilaikyti profesionaliame sporte.
Mėgaukis, džiaukis ir gyvenk
E. Balčikonis dar nenusiteikęs padėti štangos į kampą. Vyras dabar ieško pigesnio sporto klubo. Net ir jauniems – tai puikus pavyzdys, kaip svarbu judinti kūną.
„Man labai smagu bendrauti su tais jaunais vaikinais, kurie ateina kartu pasportuoti. Visada juos pagiriu, paskatinu. Net ir pasisveikinti deramai išmokiau, – juokiasi senjoras. – Žiūriu, jie ateina ir spokso į tuos telefonus, rūbinėj persirengiant nė mur mur. Kartą ir klausiu, ką aš jiems blogo padariau, kad jie man labas nepasako. Nuo tada ir sveikinasi, ir ranką kaip tvirti vyrai spaudžia.“
Jaunimui, pasak pašnekovo, ir šiais laikais dar labai reikia vyresnių, ypač tėvų, dėmesio.
„80 metų – sunkus svoris, bet viduj dar turiu optimizmo, džiaugsmo. Kaip gera braidyti per rytinę rasą, kai aušta aušra, bunda gamta. Savo kaime visada vaikštau basas, darbus dirbu be pirštinių, kūną atiduodu saulei. Dažnai sėdu ant dviračio (nereikia brangaus, sportinio, užtenka paprasto ir pigaus) ir leidžiuosi nuo Skaistakalnio iki Pajuosčio. Kokie čia vaizdai pasitinka: kalniukai, nuokalnės, viskas sutvarkyta – tik mėgaukis, džiaukis ir gyvenk“, – pokalbį baigė vienas vyriausių Europoje špagato ir štangos meistrų.