D. Adomavičiaus nuomone, jeigu iš globos namų į savarankišką gyvenimą išlydimi jaunuoliai gautų iš valstybės kad ir menką pastogę, o socialinių darbuotojai ištiestų pagalbos ranką, gal ir jam nebūtų reikėję eiti tokiais klystkeliais.
Dainius gali tik įsivaizduoti, kas yra tikra šeima. Gimęs iškart buvo atiduotas į globos namus. Ten praleidęs visą vaikystę ir paauglystę, sulaukęs aštuoniolikos jis turėjo užverti Algimanto Bandzos socialinių paslaugų namų duris. D. Adomavičius iš pradžių glaudėsi pas draugus, vėliau prieglobstį suteikė nakvynės namai.
„Kiek žinau, į eilę socialiniam būstui gauti našlaičiai gali būti įrašomi jau septyniolikos, bet globos namai kažkodėl nesutvarkė reikiamų dokumentų. Turėjau glaustis pas draugus. Ir kiti mano likimo bičiuliai išeina į nežinią – kas kur gali, tas ten ir ieškosi stogo virš galvos“, – kalbėjo našlaitis.
Gyvenimo startui iš valstybės jis gavo beveik tris tūkstančius eurų. Už juos įsigijo televizorių, bet šis netrukus buvo pavogtas iš jo kambario profesinės mokyklos bendrabutyje. O likusiais pinigais taip ir nespėjo pasinaudoti – iš patiklaus jaunuolio jie apgaule buvo išvilioti.
„Tuos pinigėlius galima išleisti būsto nuomai, mokslui ar reikalingiems daiktams pirkti. Atsirado geradarys, kuris neva norėjo padėti man užpildyti dokumentus, bet juose nurodė ne mano, o savo sąskaitą. Ir paskolų mano vardu prisiėmė, ir dar Savivaldybės pinigus pasisavino. Vėliau sužinojau, kad ne aš vienas nuo jo nukentėjau. Kažkam tai savotiškas verslas – pelnyti tokių žmonių kaip aš patikėjimą ir vėliau juos apgauti“, – pasakojo D. Adomavičius.
Tėvystės jausmo nepažadino
Nors Dainių į skolas įgramzdinęs vyras jau perduotas policijai, vaikinas nelabai tiki, kad pavyks atgauti pinigus. D. Adomavičius neslepia visaip bandęs kabintis, tačiau susidėjęs su netinkamais draugais įlindo į dar didesnį liūną. Supratęs, kad pasiekė savotišką dugną, Dainius ėmėsi ieškoti niekad nematyto biologinio tėvo, tikėdamasis jo pagalbos.
Vaikinas atviras: su mama visuomet palaikė ryšį, bet šiuo metu socialinės globos namuose dienas leidžianti gimdytoja nelabai galėtų sūnui padėti. O tėvas, Dainiaus žiniomis, gyvena Biržuose. Pirmasis susitikimas nebuvo toks, kokį devyniolikametis įsivaizdavo – tėvo namuose vietos sūnui neatsirado.
„Taip tikėjausi, kad mūsų su tėčiu santykiai bus kitokie, bet jis girtauja, todėl nebebendrauju“, – sako D. Adomavičius.
Dabar Dainius tvarkosi dokumentus socialiniam būstui gauti. Taip pat susirado laikiną darbą ir laukia darbdavių skambučių.
Šokas neišvengiamas
D. Adomavičiaus teigimu, jeigu iš globos namų išeinantys jaunuoliai turėtų stogą virš galvos, savarankiško gyvenimo pradžia būtų daug lengvesnė. Tai būtų ir motyvacija greičiau ieškotis darbo, mat tektų ne tik pasirūpinti savimi, bet ir išlaikyti valstybės skirtą būstą.
„Nakvynės namuose ar pas draugus nėra tas gyvenimas, kuris skatina siekti ko nors daugiau, motyvuoti save. Jeigu išėję iš globos namų jaunuoliai iš karto gautų socialinį būstą, jiems nereikėtų gatvėmis slankioti“, – įsitikinęs Dainius.
Jo įsitikinimu, valstybės sukurta globos sistema gerokai šlubuoja. Vos sulaukę pilnametystei jaunuoliai išlydimi iš globos namų ir turi kapanotis savarankiškai. Tačiau už globos namų tvoros verdantis gyvenimas nuo jų įsivaizduotojo labai skiriasi. Globos namuose auklėtiniai aprūpinami maistu, drabužiais, gauna pinigų savoms išlaidoms, bet palikę valdišką įstaigą visu tuo privalo rūpintis patys.
„Globos namuose vienos taisyklės ir tvarka, o kai išeini gyventi savarankiškai, jas kuriesi pats. Ištinka savotiškas šokas, todėl labai svarbu, kad būtų, kas padėtų planuoti finansus ar bent patartų“, – sako D. Adomavičius.
Šeimos paieškos nuvilia
Algimanto Bandzos socialinių paslaugų namų direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui ir ugdymui Salomėja Jareckienė pamena, kad sulaukęs 18-os Dainius globos namus paliko labai norėjęs būti savarankiškas. Pasak pavaduotojos, net ir sulaukusieji pilnametystės toliau gali gyventi globos įstaigoje, kol mokosi vidurinėje ar gimnazijoje, o pasirinkusieji studijas profesinėse mokyklose ar kolegijose apsigyvena jų bendrabutyje.
„Dainius to nenorėjo, planavo išvažiuoti į užsienį, bet vėliau sužinojome, kad neišvyko. Išties gaila, kad susidėjo su netinkamos reputacijos žmonėmis. Šie, pasinaudoję vaikino patiklumu, jį apgavo. Tokie vaikai dažnai įsivaizduoja, kad visi aplinkui nuoširdūs, ir jiems skaudžiai tenka nusivilti“, – buvusio auklėtinio gaili S. Jareckienė.
Jos teigimu, visi išeinantieji į savarankišką gyvenimą gauna vienkartinę įsikūrimo išmoką, siekiančią beveik tris tūkstančius eurų, taip pat gali tvarkytis dokumentus socialiniam būstui gauti. Didžioji dalis jaunuolių nuomojasi būstą, o kad būtų pigiau, dažnai viename kambaryje apsigyvena dviese. Retas kuris jų bendrauja su biologine šeima.
„Ne paslaptis, kad išėjusieji pirmiausia bando susirasti pačius artimiausius žmones – tėvus, bet dažnai laukia didelis nusivylimas. Jeigu gimdytojai nesidomėjo, nelankė ir nesirūpino vaikais, kol šie gyveno globos namuose, naivu būtų tikėtis, kad jiems suaugus atgims tėviški jausmai. Ta tikrąja šeima tampa vaikai, su kuriais augo globos namuose. Globotiniai labai palaiko vienas kitą. Žinau, kad nemažai yra išvykusiųjų į užsienį ir ten įsitvirtinę, tokie vėliau padeda vieni kitiems, pasikviečia pas save“, – pasakojo globos namų pavaduotoja.
Mokomi gyventi
Anot S. Jareckienės, dabar, kai vaikai gyvena nebe masiniuose globos namuose, o šeimynose, jie įgauna daugiau savarankiškumo: ne tik mokosi ruošti valgį, pirktis būtiniausius daiktus, bet ir planuotis išlaidas. Šeimynose kartu su socialiniais darbuotojais po kelis gyvenantys paaugliai jau turi savo banko sąskaitą, į kurią ateina vaiko pinigai ir našlaičio pašalpos.
„Šie vaikai tikriausiai moka daug daugiau darbų, nei šeimose augantys jų bendraamžiai. Jie geba viską, net tvarkyti reikalus banke, Savivaldybėje, Mokesčių inspekcijoje. Žinoma, kiekvieno atskira istorija, tad ir pradėjus savarankišką gyvenimą skirtingai klostosi jų likimai. Turime labai daug gražių ir sėkmingų pavyzdžių, todėl labai skauda širdį, kai gyvenimas kuriam nors nesiklosto“, – kalbėjo S. Jareckienė.
Nors globos namai auklėtiniams išėjus neteikia palydimosios priežiūros, tačiau, anot pavaduotojos, daugelis ir toliau palaiko ryšį su įstaigos darbuotojais, šie dalyvauja buvusių auklėtinių vestuvėse ir net krikštijant vaikus. Anot S. Jareckienės, labai svarbu, kad tą pagalbą norėtų priimti.
„Dainius pagalbos nepriima. Paklaustas, kaip sekasi, jis visada sakydavo, kad labai gerai, bet iš aplinkinių sužinojome, kad tikrai nėra gerai. Mūsų galimybės ribotos, negalime paremti finansiškai, bet patarimais visada galėsime padėti“, – tvirtina pavaduotoja.