Man 29 metai. Atrodytų, kad dar visas gyvenimas prieš akis. O aš planuoju ekspromtu sumanytas vestuves, nes tiksliai nežinau, kiek dar man liko gyventi. Delsti nebėra kada.
Gedžiu to, ką iš tikrųjų mylėjau. To, kuris vienintelis mane suprasdavo. To, kuris buvo pats geriausias šioje žemėje. Būtent tokios emocijos užplūdo išgirdus diagnozę – vėžys. Retos formos vėžys, atsiradęs tarsi iš niekur. Neoperuojamas. Nepagydomas. Pradėjau nepaguodžiamai savęs gailėtis.
Man 29 metai. Turėčiau planuoti trisdešimtmečio šventę (mano gimtadienis vasario pradžioje) ir galvoti apie galimybes, kurias atneš naujas dešimtmetis, bet to nedarau.
Realybė kitokia. Nuolat migruoju tarp ligoninės ir namų, kenčiu chemoterapiją, pildau dokumentus invalidumo pašalpai gauti. Kodėl nusprendžiau ekspromtu surengti vestuves? Nes nežinau, kiek man dar liko. Arba leiskite pasakyti kitaip: nežinau, kiek man dar liko kokybiško gyvenimo.
Metų metus kentėjau nuolatinį nerimą – perfekcionistams būdingas simptomas. Visada maniau, kad padariau per mažai arba nepakankamai pasistengiau. Buvau įsitikinusi, kad mano karjera nenusisekė. Nervinausi dėl per lėtos draugų reakcijos socialiniame tinkle „Facebook“, svarsčiau, ar tai galėtų reikšti, kad jie manęs nemėgsta. Buvau nepatenkinta savo išvaizda, nes taip ir nesugebėjau atsikratyti spuogų, varginusių nuo pat ankstyvos paauglystės. Kompleksavau dėl pilvo, kuris nebuvo toks plokščias, kokio norėjau.
Viskas pasikeitė. Esu pasirengusi padaryti viską, kad išsaugočiau savo kūną. Nebesuku galvos dėl šlaunis išvagojusių strijų, spuogų ant nugaros ir žilų plaukų, kurių vis daugėja. Priimu ir myliu save tokią, kokia esu – neramią asmenybę, kuri penkis kartus patikrinta, ar užrakino duris, ir tik tada nusiramina.
Nerimas dingo. Vos per vieną naktį – supratau, kad tai smulkmenos, nevertos mano dėmesio. Užvaldė naujos emocijos.
Pirmiausia sielvartas. Nekontroliuojama isteriška rauda, galinti prasiveržti bet kur ir bet kada ir lygiai taip pat netikėtai nurimstanti.
Antra emocija – pyktis. Laikas, praleistas ligoninėse, šalia raukšlėtų pensininkų – buvau vienintelis jaunas žmogus. Dar labiau siutino žmonės gatvėse, kurie akivaizdžiai žaidžia su likimu, bet laimi: rūkaliai prie biurų pastatų, kelių gaideliai gatvėse, alkoholiu piktnaudžiaujantis jaunimas, kuriam po šeštadienio linksmybių mieste turėtų grėsti kepenų problemos, tačiau jie sausi išlipa iš balos.
Neviltis. Kodėl aš? Kodėl nesu viena iš tų, kurie skaito tokią istoriją, o ne ją išgyvena. Kodėl negaliu būti tik skaitytoja, paraleliai galvojanti, ką pagaminti vakarienei, nes tai vienintelis rūpestis, dėl kurio reikia sukti galvą? Visai neseniai ėjau pro savo mėgstamiausią parduotuvę ir vitrinoje pamačiau nuostabų švarką, tačiau ramiausiai praėjau pro šalį. Kodėl? Nes nemačiau prasmės jo pirkti. Tikrai nežinau, kaip elgtis. Juk artėja Kalėdos, o aš neturiu žalio supratimo, ką daryti. Gal jau metas pagalvoti apie atsisveikinimo dovanas?
Tam tikra prasme aprimau. Didžiąją dienos dalį jaučiuosi gana gerai. Tačiau bet kurią akimirką gali atsirasti dirgiklis. Nuotrauka. Parduotuvės iškaba ar reklama, priminusi, ką nuveikiau ar planavau nuveikti. Imu svarstyti, ar tai paskutinis kartas, kai dar galiu tai padaryti. Galbūt daugiau tokių nebebus.
Nenusipelniau tokio likimo. Visada valgiau tinkamą maistą, niekada nerūkiau ir nevartojau narkotikų, jau labai seniai nebevartoju alkoholio. Neegzistuoja jokie akivaizdūs genetiniai veiksniai. Sportavau, prieš trejus metus pradėjau aktyviai bėgioti. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau persišaldžiusi.
Būtų daug lengviau, jeigu būčiau jautusis blogai, ir tik vėliau išgirdusi diagnozę. Jeigu organizmas mane būtų perspėjęs. Mano ligos simptomai buvo tokie sunkiai pastebimi, kad, nuėjusi pas gydytoją, jaučiausi nejaukiai. Bijojau, kad pamanys, jog išsigalvoju. Maniau, kad paprasčiausiai sutriko virškinimas, galbūt organizmas ėmė netoleruoti konkrečių maisto produktų.
Gydytojai sakė, kad kitaip elgtis negalėjau, tačiau dėl to nesijaučiu geriau. Tikimybė susirgti buvo itin menka, tačiau man, ačiū likimui, pasisekė laimėti šią makabrišką loteriją. Neturėjau pasirinkimo, man tiesiog taip nutiko, tačiau galiu rinktis, kaip į tai reaguoti.
Atėjo metas prabilti apie jus. Tikrinkitės kraują. Net jeigu jaučiatės sveiki ir tikri pasaulio valdovai. Reguliariai. Bent jau kartą per metus.
Dar svarbesnis patarimas: liaukitės bijoti gyventi. Nebijokite mesti nemėgstamo darbo ir vykitės svajonę. Pakvieskite patinkantį žmogų į pasimatymą. Neigiamas atsakymas nėra toks baisus, kaip graužatis, kad to nepadarėte. Šokite su parašiutu, nusidažykite plaukus rožine spalva. Liaukitės nerimavę, ar vilkite pakankamai brangius rūbus. Nesukite galvos, kad negalite įpirkti prabangaus automobilio ar nuosavo būsto. Atidėkite į šalį kreditinę kortelę ir praleiskite šventes su mylimiausiais žmonėmis, o ne prekybos centre. Išeikite pasivaikščioti ir pakelkite akis į žvaigždėtą dangų.
Gyvenau taip, kaip norėjau. Neprarandu vilties, kad dar daug dalykų laukia ateityje. Jeigu galėčiau, kai ką pakeisčiau, tačiau iš esmės neturiu dėl ko gailėtis. Dar prieš kelias savaites buvau tokia kaip jūs. Maniau, kad man priklauso visas pasaulio laikas. Jūs greičiausia manote tą patį. Taigi kaip ketinate jį išnaudoti?