Išgyvenę sovietų kariuomenės mėsmalę - apie šauktinių grąžinimą

Tarnauti ne savo, o okupanto kariuomenėje skirtumas toks, kaip būti su moterimi, kurią myli ir ta, kuri tau šlykšti. Taip DELFI teigė vilnietis Ainis.

Prieš pat Atgimimą tarnavęs sovietų kariuomenėje, tuos dvejus metus jis vadina prarastais, tačiau pritaria Valstybės gynimo tarybos sprendimui grąžinti šauktinių kariuomenę, nes „vyrui reikia mokėti ginti ir gintis, be to Lietuvos kariuomenėje daug geresnės sąlygos, nei prie sovietų“.

„Mačiau, kaip Lietuvos kariuomenėje gyveno šauktiniai prieš panaikinant privalomąją karinę tarnybą, kaip buvo maitinami. Sovietų kariuomenėje apie tai net svajoti nebūtų atėję į galvą. Valgėm vien kruopas, nes „seniai“ suvalgydavo visam daliniui skirtą mėsą, kurios būdavo tik tiek, kad visų sąskaita sočiai pavalgydavo 5-6 vyrai“, – prisiminė vilnietis.

Pasak jo, kojinių net nebuvo – su autais vaikščiojo, nors tarnavo jau Michailo Gorbačiovo laikais. Kerziniuose batuose tie autai nuslysdavo, kojas pritrindavo iki kraujo.

Žaliai dažė žolę

„Taisyklės kareivinėse – debiliškos. Didžiąją laiko dalį kareiviai ne užsiimdavo mokymusi kariaut, o sėdėdavo politiniuose užsiėmimuose, kur koks karininkas pasakodavo, kaip čia tuoj pastatysime komunizmą ir supus imperialistiniai vakarai. Kai neplaudavo smegenų, eidavom dirbti kokio nors visiškai beprasmiško darbo. Pavyzdžiui, prieš atvykstant kažkokiam generolui, kad būtų gražu, užuot palaistę veją ir ją atauginę, dažėme ją žaliai – su teptukais“, – juokėsi.

Dalinyje, kur tarnavo, buvo visiškas chaosas. „Baiginėjantys tarnybą „seniai“ iš viso darydavo, ką nori, dieną naktį girti voliodavosi pakampėmis. Vogdavo visi kas ką galėjo. Tai buvo ne kariuomenė, o valkatų orda. Gal buvo kitokių dalinių, bet kiek pasakojo iš kariuomenės grįžę draugai, kai kur ir dar baisiau“, – pasakojo vilnietis.

„Mūsų daliniui priklausė ir saugoti „neliečiamos atsargos“ sandėlius. Kareiviai iš kuopos, kuri ten budėdavo, net nesijuokdavo, o kvatodavosi, užėjus kalbai apie karą - pasak jų, milžiniškuose sandėliuose buvo išvogtas visas dyzelinas ir benzinas, mašinos buvo be akumuliatorių, lempų ir viso kito, ką tik buvo galima parduoti“, - pasakojo pašnekovas.

Paklaustas, ar jam tie kariuomenėje praleisti metai buvo išbraukti iš gyvenimo, Ainis apibūdino kur kas riebiau.

„Galbūt taip man viskas atrodė ir todėl, kad esu lietuvis. Rusų tautybės kareiviai ir kai kurie azijiečiai grįždami namo blizgindavo antpečius ir sagas, uniformas „gražindavo“ visokiais blizgučiais (tam labai tiko pieno ir kefyro butelių dangteliai iš folijos). Tai jiems atrodė gražu. O mes vos tik išėjom per kareivinių vartus, sutrypėm rusiškas kepures, nusiplėšėm antpečius ir šokom į draugų mašiną, kol dar mūsų nepagavo“, – prisiminė.

Ar nebus taip, kad sugrąžinus privalomąją karinę tarnybą pakviesti šauktiniai laiką, praleistą Lietuvos kariuomenėje, taip pat vadins išbrauktu iš gyvenimo? Ainis taip nemano, vienareikšmiškai palankiai vertina sprendimą atnaujinti privalomą karinę tarnybą Lietuvoje.

Kalbantys apie diedovščiną Lietuvos kariuomenėje – kliedi?

„Visų pirma, to reikia šaliai. Antra, disciplina, karinė drausmė jaunimui padeda subręsti. Kariuomenėje keičiasi požiūris į gyvenimą, stiprėja pareigos jausmas“, – vardijo DELFI pašnekovas.

Nestatutiniai santykiai, vadinamoji diedovščina, Lietuvos kariuomenėje, Ainio įsitikinimu, buvo tik pačioje jos pradžioje.

„Komentatoriai, paistantys apie diedovšiną dabartinėje Lietuvos kariuomenėje, kliedi. Kokie gali būti nestatutiniai santykiai, kai tarnybos laikas nesiekia nė metų? Rusų kariuomenėje pusantrų metų atitarnavęs šauktinis galėjo jaustis veteranas, viršesnis prieš ką tik paimtą iš civilio gyvenimo. O kai tarnybos laikas toks trumpas, net nėra terpės nestatutiniams santykiams susidaryti“, – mano vilnietis.

Kiek atsimena iš ankstesnių laikų, Lietuvos kariuomenės šauktiniai dažnai galėdavo savaitgaliais grįžti namo.

„Jei žmogus mąstantis, karinės tarnybos laiką jis gali išnaudoti savivokai, ko iš tiesų gyvenime nori, kas yra. Pagaliau, į naudą ir fizinė parengtis, kasdienis sportas, kuriuo užsiimti daugybė žmonių tiesiog stokoja valios. Be minėtų dalykų, kariuomenėje stiprėja disciplina, pareigos jausmas, atsakomybė. Tačiau visa tai – šalutiniai dalykai. Pagrindinis, kad žmogus mokėtų kariauti. Kad, kai ateis Vladimiras Putinas, nestovėtų, kaip avinas“, – pabrėžė DELFI pašnekovas.

Kaip prisiminė Ainis, Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė su savo vyru buvo surengę mitingą prie Vilniaus universiteto prieš Lietuvos narystę NATO. Suvarė studentus, ir jis su draugais atėjo pasižiūrėti.

„Nebeatsimenu tų lozungų, bet vienas skambėjo maždaug taip: „Tik išsilavinusi Lietuva bus saugi“, neva nereikia kišti pinigų krašto apsaugai, geriau viską atiduoti švietimui. Tada juokėmės – atvažiuoja į Lietuvą rusų tankai, o A. M. Pavilionienė su studentukais okupantams per žandus kepši aukštojo mokslo diplomais. Tai – marazmas. Visi mažų mažiausiai turi mokėti šaudyti. O jei dar žino, kaip pasislėpti, iš kurio kampo prieiti prie priešo – iš viso puiku“, – sakė vilnietis.

Ne visi atlaikė gyvenimą tarp kriminalinių kalinių

Dviejų pilnamečių sūnų tėvas Algirdas tarnybą sovietinėje armijoje vadina šiokia tokia mėsmale, mat dalį jos praleido saugodamas pavojingus kriminalinius nusikaltėlius. Vis dėlto, to laiko išbrauktu iš gyvenimo nevadina, greičiau – vyriškumo mokykla, kurią išėjęs tapo psichologiškai, fiziškai atsparesnis.

Kaip pats mano, įgijo tam tikros patirties ir gyvenimo suvokimo, kad ir koks jis kartais žiaurus būtų. Kalinių išpuolius, diedovščiną vadina pamokėlėmis. Kaip prisimena, ne visi jo tarnybos draugai tas pamokėles atlaikė – pora nusišovė.

„Vyrai turi turėti tam tikrų savybių, kad galėtų apginti Tėvynę, šeimą. Karinės agresijos atveju šalies gynybai vien profesionalios kariuomenės neužtektų“, – mano Algirdas, primindamas, jog vyro kaip gynėjo savybė mūsų visuomenėje buvo akcentuojama visada.

„Vyrui žinoti, kas yra šautuvas, kaip jį panaudoti – pageidautina“, – mano vilnietis. To paties linkėtų išmokti ir savo sūnums. Mano, kad privaloma karinė tarnyba jiems išeitų į naudą.

Vis dėlto, Algirdui kol kas iki galo neaišku, koks yra atnaujintos šauktinių kariuomenės tikslas – išmokyti žmones gintis ar kariauti? Jis kategoriškai prieš, kad šauktiniai būtų siunčiami „kovoti nežinia kur ir nežinia dėl ko, nes tarptautinės misijos – jau profesionalios kariuomenės, o ne šauktinių reikalas“.

Tam pritaria ir Algimantas iš Utenos, kuris paimtas į sovietinę kariuomenę buvo išsiųstas kariauti į Afganistaną.

- Žinote, kas yra karas. Kaip vertinate sprendimą Lietuvoje atnaujinti privalomą karinę tarnybą? Kas jums buvo Afganistanas?

- Mėsmalė, bet ir išgyventi išmokė.

Dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo – pritariu. (Vaikinai – DELFI) nors lovas pasikloti išmoktų.

- Ko jūs pats kariuomenėj išmokote, ko nebūtumėt išmokęs šiaip?

- Supratau sąvoką „reikia“, o tai būdavo nenoriu, nedarysiu...

- Ar ne per didelė kartais tokių pamokų kaina? Kokios Afganistano pasekmės asmeniškai jums?

- Stogas nuvažiavęs. Man 19 buvo, kai rugpjūčio 6, per savo gimimo dieną, išlipau iš lėktuvo Kandagare.

- Algirdas iš Vilniaus mano, jog kariauti į kitas valstybes turėtų būti siunčiami tik kariai profesionalai. Ką apie tai manote jūs?

- Siųsti šauktinius - nesąmonė. Tai turėtų būti asmeninis apsisprendimas. Nori kariauti, pereik į profesionalią tarnybą.

DELFI komentatorių „už“ ir „prieš“

„Būtina atstatyti šauktinių tarnybą. Gaila, kad buvo nutraukta. Apsidairykime koks dabar mūsų jaunimas: beraščiai tešliai be patriotizmo jausmo. Savanaudžių banda su retomis išimtimis. Prie to prisidėjo visuomenę demoralizuojantys bevaliai, vien savų interesu siekiantys valdininkai, demoralizuojantys visą visuomenę“, – taip rašė vienas skaitytojas.

Susirūpinęs žinia apie šauktinių kariuomenės grąžinimą, vienas jaunuolis parašė laišką DELFI Piliečiui ir išdėstė, kodėl tam nepritaria.

Laiško autoriui neaišku, kodėl jaunas išsilavinęs, pridėtinę vertę kuriantis, vaikus auginantis tėvas 9 mėnesiams burtų keliu turėtų būti „ištremiamas“ į karinį dalinį. Tuo metu 19 metų, baigęs 12 klasių, niekur neįstojęs, iš pašalpų pas vienišą mamą gyvenantis „pyplys“ toliau liktų sėdėti kiauras dienas prie kompiuterio, ar šiaip su alaus skardine kieme.

„Koks čia dar loterijos principas? Apie ką mes kalbame?“, – klausė jis.

Nemažai šauktinių kariuomenės priešininkų kaip argumentą minėjo nestatutinius santykius ir kitas negeroves, kurias prisimena iš sovietinių laikų, jaunimas vardijo, kaip karinė tarnyba pakenktų jų planams, studijoms, karjerai.

Tačiau buvo ir tokių komentatorių, kurie apgailestavo, kad į karinę tarnybą bus kviečiami ne visi. „Reikėtų imt visus baigusius 12 klasių, nežiūrint kur žada stoti ir kuo nori būti. Visus iš eilės mažiausiai trims mėnesiams, o kitus pagal atranką ir jaunuolio motyvaciją, iki mažiausiai 1 metų. Valstybei mažiau kainuos pašalpos ir dotacijos, tuo pačiu patriotinis auklėjimas bus atliktas“, - įsitikinęs vienas jų.

VGT Sprendimą palaikančių vyrų komentarus apibendrina šio nuomonė, išsakyta DELFI: „Labai teisingi. Nereikia bijoti jokio „visuomenės militarizavimo“. Čia pacifistų kalba. Tėvynę visais laikais reikėjo ginti. Ir nereikia laukti kol kažkas ateis ir apgins“.