Veronikos Pauliukienės vaikystė bėgo pasiturinčioje penkis vaikus auginančioje šeimoje. Kai 1948-aisiais sovietai ėmėsi didžiausios tremties operacijos „Vesna“ – lietuviškai „Pavasaris“, vyriausias brolis jau studijavo Kaune, vidurinysis gyveno su tėvais Rokiškio rajone Aleksandravėlėje. Ji pati, šeimos pagrandukė, kartu su šešiolikmete seserimi ir keturiolikmečiu broliu mokėsi Obelių gimnazijoje, ten ir gyveno pas šeimininkę „ant buto“.
„Pamenu, laikėme egzaminą, po jo grįžau namo ir atbėgusi draugė pasakė: „Jus veža“, – pasakoja V. Pauliukienė.
Nusitaikė į vaikus
Tokia žinia nebuvo labai netikėta. Tą rytą obeliškiai jau kuždėjosi, kad veža mokytojus.
V. Pauliukienė pamena, jog sklindant tokioms kalboms brolis sėdo ant dviračio ir bandė nukakti į namus pažiūrėti, kas darosi.
Pakeliui paauglį sučiupo stribai. Parvežę atgal į Obelius, įėję į nuomojamą kambarį du stribai ir karininkas liepė vaikams ruoštis.
„Greitai iškratėme patalynę, į užvalkalus susikrovėme, ką turėjome. Buvo karšta, bet apsirengiau kailinius: viduje avikailis, o viršus – veršelio oda“, – pasakoja V. Pauliukienė.
Tie kailiniai svetimame atšiauriame krašte tikrai labai gelbėjo nuo šalčio.
Prieš išeinant pro duris į nežinią, nuomojamo būsto šeimininkė davė vaikams pabučiuoti kryželį.
„Stribai rusiškai pasipiktino, ką čia ji sugalvojo, nustūmė šeimininkę, bet aš spėjau pabučiuoti Nukryžiuotąjį“, – susigraudina buvusi tremtinė.
Kaltas, nes buožė
V. Pauliukienė pasakoja, kad viename jų tikrųjų namų Aleksandravėlėje gale kurį laiką veikė mokykla.
Vėliau jos vietoje apsigyveno sovietų karininkai.
Vienas jų tėvelius perspėjo apie tremtį. Vėliau tas karininkas pats dalyvavo tremiant šeimą.
„Pasakė: jus veš, kaip norite, taip darykite, išeisite iš namų ar ne“, – pasakoja V. Pauliukienė.
Tėveliui nė minties nekilo, kad net ir tokiomis aplinkybėmis šeima galėtų išsiskirti.
„Jei veš, tai tik visus – visą šeimą“, – tąkart atrėžė tėvelis.
Jie jau žinojo, kokį pragarą tenka išgyventi besislapstantiesiems nuo tremties. Veronikos dėdė – tėčio brolis – buvo turtingas žmogus, jo sūnus – partizanas. Į sąrašus ši šeima buvo patekusi dar iki operacijos „Vesna“.
„Mes su mamyte darže buvome, kai senukai dėdė ir dėdienė, palikę visą turtą, išėjo iš savo namų, kad neišvežtų“, – pamena V. Pauliukienė.
Jau netrukus giminaičių turtas buvo išgrobstytas – svetimi vežė net sunkvežimiais. Dėdės šeimai Lietuvoje tapo ir pavojinga, ir nebeliko, kur grįžti.
Veronikos šeima trėmimų vykdytojų laukė jau pasirengusi ilgai ir sunkiai kelionei.
„Tėveliai su arkliais važiavo apie kilometrą nuo namų ir laukė mus visus išvežti turinčio sunkvežimio. Karininkas dar pasiūlė grįžti namo daugiau daiktų prisirinkti. Sugrįžus mūsų namuose susėdę jau puotavo stribai. Tėvelis tik tėvų nuotrauką pasiėmė“, – ašarą braukia V. Pauliukienė.
Praėjus ne vienam dešimtmečiui, Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, buvusi tremtinė archyviniuose dokumentuose aptiko, kad į sąrašus šeima pateko kaip buožės.
Nors buvo liudijimų, kad turėjo 21 hektarą žemės, tai yra vienu hektaru daugiau nei buvo sovietų nustatyta, tačiau, pasak V. Pauliukienės, realiai žemės tebuvo per 19 ha.
Kaip priežastį ištremti sovietų pakalikai nurodė, kad šie ūkininkai samdė žmones, net pabėgėlę iš Baltarusijos. Taip pat minima, kad šeima turėjo radiją, o jo pasiklausyti rinkdavosi kaimynai.
„Rašo, kad gerai gyvenome, kad tėtis buvo ūkininkas, taigi, buožė. Mūsų namas stovėjo prie miestelio, gal jiems buvo reikalingas? Išbuožino ir viskas“, – svarsto V. Pauliukienė.
Ir traukiniu, ir laivu
Ūkininko šeimą su penkiais vaikais nuvežė į Obelių geležinkelio stotį ir sulaipino į vagonus. Veronikai draugės dar spėjo atnešti pažymą, kiek ji klasių baigė.
„Pamenu, stotyje žmonių buvo labai daug. Kitą dieną traukinys pajudėjo. Prasidėjo verksmai, žmonės kalbėjo poterius, kilo didelis triukšmas“, – niekada nepamirš V. Pauliukienė.
Tremtinė puikiai pamena, kaip kelionės metu sustojus traukiniui visus varydavo po vagonais atlikti gamtinių reikalų. Niekas nežiūrėjo – vyras, moteris.
„Žiaurus dalykas, kai važiuodamas nieko nematai. Vagonas pilnas. Vieni poteriauja, kiti dar ką daro. Nei kur prigulti, nei prisėsti – tik ant daiktų“, – pasakoja Veronika.
Birželio 12-ąją tremtinius išlaipino Krasnojarske.
V. Pauliukienė pamena, kad visus vedė į pirtį. Žmonės, prisimindami kalbas, kad per 1941-ųjų trėmimus šeimų nariai taip buvo atskirti vieni nuo kitų, dar prieš maudynes pradėjo atsisveikinti su artimaisiais. Tačiau šį kartą buvo kitaip.
Sunkios kelionės nualinti tremtiniai stotyje, lauke, laikyti dar parą ar dvi.
„Jaunimas tuoj pradėjo žaisti tinklinį, kiti dainavo, šoko. Atrodė kaip turistai, atvykę iš Lietuvos“, – pamena Veronika.
Galiausiai visi susodinti į sunkvežimius ir išgabenti į laivą. V. Pauliukienė niekada nepamirš jo pavadinimo: „Stalinas“.
Juo žemyn Jenisiejumi plaukė dar 200 kilometrų.
V. Pauliukienės šeima išlaipinta Stepanovkoje.
Ją, 14-metį brolį ir mamą su daugiau žmonių jaučiais nuvežė 12 kilometrų į mišką. Ten jau stovėjo anksčiau gyvenusių tremtinių statyti namai. Miške ir pragyveno visą vasarą.
Kiti šeimos nariai Stepanovkoje liko statyti barakų, į kuriuos vėliau visi susikėlė.
Per dieną – 200 gramų duonos
Svetimame krašte išgyventi padėjo tremtinių vienybė.
V. Pauliukienė pamena, kaip vieningai visi ėjo už 30 kilometrų pirkti karvių. Bijodami Sibiro miškuose klaidžiojančių meškų, kompanija stengėsi kuo garsiau triukšmauti.
Kadangi šeima Sibire atsidūrė vasarą, šalia namo susikasė nedidelį daržiuką – pasodino iš vietinių pirktą kibirą bulvių, mama turėjo iš Lietuvos atsivežusi morkų sėklų. Tad derliaus žiemai šiek tiek užderėjo.
„Su mama žiemą pasikinkydavome savo karvytę ir važiuodavome parsivežti vasarą prišienauto šieno“, – pasakoja tremtinė.
Kadangi buvo mažiausia, jos nevarė į mišką sunkių darbų, tačiau pareigų netrūko ir vaikui.
Tekdavo kartu su suaugusiaisiais rūpintis ir šienu šeimos maitintojai karvei, ir dirbti kitus darbus.
O svarbiausia buvo nueiti paimti duonos davinio.
„Buvome septyni šeimos nariai. Mamytei duonos buvo skiriama 200 gramų per dieną, man ir jauniausiam iš brolių – po 300 gramų, tėveliui – 400 gramų, seseriai – 600, kitiems, dirbusiems miške, broliams – po 800 gramų. Mums nedaug tekdavo. Daugiau tiems, kurie dirbo miške“, – pamena V. Pauliukienė.
Rudenį, vietiniams rusams nukasus bulves, vaikai su mama dar susirinkdavo viską, ką rasdavo laukuose.
„Būdavo labai sunku žiūrėti, kai sesuo ir broliai grįždavo iš miško. Žiemą baisiai šalta, veidai nušalę. Man to neteko patirti, nes buvau mažesnė“, – tremties prisiminimus atgaivina Veronika.
Atminty išliko ir tas nuolatinis bandymas apsiginti nuo įkyrių mašalų.
Sibire kamavo ne tik uodai, bet ir vadinamosios moškės.
„Išeiti į lauką vasarą buvo sunku. Gyvenome prie upės. Nuėję maudytis skubėdavome greitai sulipti į vandenį, kitaip apspisdavo mašalai, uodai“, – pasakoja V. Pauliukienė.
Vabzdžiai didelė problema buvo tol, kol tremtiniai pasisiuvo specialius apdangalus, o jiems tinklelių gavo iš Lietuvos. Be to, lietuviams pravalius ir pačią upę, ir vietinių neprižiūrimą aplinką, mašalų sumažėjo.
Užtraukė liaudies dainą
Ištremtai vos dvylikos, Veronikai mokslus tęsti teko vietinėje mokykloje.
Į Sibirą atvyko rusiškai mokėdama vos vieną kitą žodį.
Ji juokiasi, kad taip „gerai“ mokėjo rusiškai, jog per muzikos pamoką lietuviukai užtraukė liaudies dainą.
„Per dainavimo pamoką sustojome visi – keturi ar penki tremtinių vaikai – ir pradėjome dainuoti „Šėriau, šėriau sau žirgelį rytą vakarėlį“. Kitiems vaikams buvo juoko iš to „šėriau, šėriau“, – pamena V. Pauliukienė.
Vietiniai nebuvo itin draugiškai nusiteikę tremtinių atžvilgiu.
„Kai vaikai žaisdavome, rusiukai sakydavo: „paganyje litovcy“ – bjaurybės lietuviai. Buvo visko, tik gal tėveliams viso to kliūdavo daugiau“, – svarsto buvusi tremtinė.
Kiek paaugusi V. Pauliukienė įsidarbino. Pradžioje parduotuvėje valytoja, vėliau paštininke. Galiausiai brolį valdžia išleido į Krasnojarską mokytis.
„Paskui ir sesutė ten išvažiavo dirbti ir mokytis. Ir mane, jauniklę, paėmė“, – pasakoja V. Pauliukienė.
Krasnojarske ji praleido porą metų. Ten mokėsi siuvėjos amato ir dirbo duonos kombinate.
Šeima Sibire išgyveno beveik dešimtmetį. Kai leido sugrįžti į gimtinę, vyresnysis brolis dar mokėsi, sesuo jau buvo ištekėjusi. Jiedu kuriam laikui ten dar liko, o Veronika su tėvais grįžo į Lietuvą.
Nepasiūlė net prisėsti
Buvusius tremtinius Lietuvoje, geležinkelio stotyje, su vežimu pasitiko kaimynai. Jie ir priglaudė bedalius po savo stogu. Taip atsidėkojo už kadaise jiems ūkininkų šeimos parodytą gerumą.
Nors žmonės gyveno skurdžiai, tačiau trobelėje tilpo visi.
„Ir mama, ir aš labai norėjome nueiti į savo buvusius namus. Tėvelis nėjo. Mūsų name jau gyveno mokyklos direktorius su žmona mokytoja. Nuėjusios namuose ją radome vieną. Nei pasodino, nei davė atsigerti. Pastovėjome virtuvėje ir išėjome“, – prisimena V. Pauliukienė.
Ji guodžiasi, kad, laimei, to nematė tėtis. Jam, savo rankomis stačiusiam tuos namus, būtų buvę dar skaudžiau.
Nors buvę tremtiniai gyveno pas gerus žmones, tačiau reikėjo galvoti ir apie savo kampą, ieškotis darbo.
Veronika išvažiavo į Obelius. Ten, kur anksčiau nuomojo butą, net nenorėjo matyti buvusios tremtinės. Sau kampą mergina rado vienuolės namuose. Ten pat po kambarį nuomojosi ir Obelių spirito gamyklos vadovas, ir mokytoja.
Tremtinė pasakoja tuo metu neturėjusi nei ką pasikloti, nei kuo užsikloti. Patalyne sušelpė irgi vienuolė. Obeliuose Veronika pradėjo dirbti. Uždarbis menkas, merginą gelbėjo Sibire susitaupyti pinigai. Vėliau ir tėvai pajėgė persikelti į Obelius.
Visa šeima išsinuomojo vos 9 kvadratinių metrų kambarį su virtuvėle. Pati Veronika miegodavusi sandėliuke, tėveliams užleidusi kambarį.
Vėliau, užsidirbę ir kiek prakutę, išsinuomojo didesnį būstą.
Brolis gyveno Panevėžyje, sesė, grįžusi iš Sibiro, irgi įsikūrė Aukštaitijos sostinėje, o galiausiai čia persikraustė ir visa likusi šeima, atsisveikinusi su Rokiškio kraštu.