Šiuo įstatymu sukurta paveldosaugos valdymo ir reguliavimo sistema, leisianti išvengti papildomų pertvarkymų, užtikrinti kultūros vertybių apskaitą, suderinti urbanistinės plėtros ir paveldosaugos, visuomenės ir paveldo savininkų interesus, taip pat racionaliai paskirstyti funkcijas tarp Kultūros ministerijos, Aplinkos ministerijos, apskričių ir savivaldybių, kurioms prioritetiškai suteikiama daugiau teisių ir atsakomybės.
Šiuo įstatymu nustatyti paveldosauginiai reikalavimai neleis valstybės tarnautojams kelti nepagrįstus reikalavimus, juos interpretuoti, be to, apribojimai bus registruoti Nekilnojamojo turto registre ir Kultūros vertybių registre ir bus visiems žinomi iš anksto. Įvedama paprastesnė projektų derinimo, statybos leidimų išdavimo tvarka.
Objektų savininkams pirmą kartą numatytas kompensavimas už taikomus veiklos apribojimus, objektų užkonservavimo išlaidas bei tvarkomuosius paveldosaugos darbus.
Taip pat pirmą kartą įstatymu reglamentuotos kultūros paveldo objektų apsaugos zonos. Tai ypač aktualu Vilniaus senamiesčiui, kadangi ten vykstančios statybos dažnai iškreipia sostinės istorinį kraštovaizdį.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas taip pat sudaro teisines prielaidas Vyriausybei kultūros paminklus įteisinti valstybinės reikšmės kultūros paveldo objektų, kurie valstybei priklausytų išimtine nuosavybės teise, sąraše. Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašas, kuris iki šiol nebuvo paskelbtas, užtikrins tikslingą valstybės biudžeto lėšų panaudojimą šių objektų tvarkymui.
Įstatyme atsižvelgta į Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos, Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos, Tarptautinės paminklų ir kompleksų konservavimo ir restauravimo chartijos reikalavimus.
Iki įstatymo įsigaliojimo dienos Kultūros ministerija parengė ir pusę poįstatyminių aktų. Kiti dokumentai, turintys labiau metodinį pobūdį ir neprieštaraujantys 1994 m. priimtam įstatymui, nenustoja galios, kol bus parengti juos pakeisiantys norminiai aktai.
Prieš įstatymo įsigaliojimą savivaldybių vadovai, naujų statybų projektuotojai ir investuotojai nuogąstavo, kad naujasis įstatymas, numatantis griežtesnes baudas už pateiktų projektų nesilaikymą statybos metu ir senamiesčiui padarytos žalos atlyginimą, gali stabdyti miestų plėtrą ir investicijas.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba kovo pabaigoje ragino stabdyti Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, savo pareiškime Seimui, Vyriausybei akivaizdžiausiu pavojumi vadindama galimą valdymo konfliktą, taip pat baimindamasi, kad įsigaliojus šiam įstatymui, senamiestis netektų kultūros paminklo statuso, o būtų paverstas draustiniu ar rezervatu. Įsigaliojus įstatymui savivaldybė jo bei padarinių miestui nebekomentavo.