„Rusija pratybose „Zapad“ kartu su Baltarusijos karinėmis pajėgomis treniruosis didelio masto konfliktui su NATO Baltijos šalyse ir Tolimojoje Šiaurėje“, – tai ne ištraukta iš 2017-ųjų pradžios, kai Baltijos jūros regiono valstybės ruošėsi tuomet artėjusioms Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratybos „Zapad“. Daug nerimo, padidinto jautrumo ir įvairių vertinimų žiniasklaidoje sukėlusios pratybos išprovokavo tai, ką kritikai jau tada ir vėliau vadino isterijos banga.
Esą bauginimai, jog „Zapad“ gali baigtis kai kuo daugiau buvo visiškai nepagrįsti, nors ypač akyli ir padažnėję kai kurių NATO valstybių žvalgybinių platformų veiksmai rodė, kad tam tikro nerimo būta.
Vis dėlto minėta citata iš 2021-ųjų Estijos užsienio žvalgybos tarnybos kasmetinės ataskaitos, kuriose vertinamos šių metų rudenį vyksiančios pratybos „Zapad 2021“. Jos taip pat vyks Baltarusijoje, gali būti dar didesnės, o jose išbandomi dar agresyvesni scenarijai, nei 2017-siais.
„Nepaisant tam tikrų trikdžių, COVID-19 pandemija nepakeitė Rusijos ilgalaikių siekių. Priešingai, Kremlius įsitikinęs, kad pandemija pagreitins dvi Rusijos skatinamas tendencijas: daugiapoliškumo tarptautiniuose santykiuose ir Vakarų įtakos mažėjimo. (…) Rusijai tai yra geopolitinio manevravimo galimybė“, – teigiama Estijos žvalgybos ataskaitoje.
Ir nors joje taip pat pripažįstama, kad jei ką 2020-ieji ir parodė, tai, kad prognozės gali būti nieko vertos, „saugumo situacija aplink mus vis dėlto išliko tokia pati. Nacionaliniai interesai ir elgesio veikimo modeliai per naktį nepasikeičia“. Todėl nuostabos neturėjo kelti ir toks Estijos žvalgybos vertinimas, ir Kremliaus ruporų bandymai pasišaipyti iš estų ataskaitos.
Vis dėlto dar vienu nekintančiu dėsniu buvo ir Kremliaus reakcija į, regis, mažareikšmį sandorį tarp šiaurinės Estijos kaimynės ir JAV. Suomijai JAV Valstybės departamentas oficialiai leido įsigyti keliasdešimt raketų, atsarginių dalių ir kitos įrangos už 91,2 mln. dolerių.
Tai nebuvo nei kažkuo ypatingas, juo labiau ne pirmas, apimtimi ar suma ne įspūdingiausias sandoris. Tačiau Rusija reagavo ypač jautriai: iš pradžių pamokslaujantis Rusijos ambasados tonas, o tada ir straipsnių serija Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje, kurioje JAV pažerti kaltinimai bandymais įtraukti Suomiją į konfliktą su Rusija. Tad kodėl taip sunerimo Rusija?
Kodėl suomiai pildo atsargas?
„Galimas JAV raketų M30A2 ir M31A2 pardavimas Suomijai kelia klausimų. Kam reikalingi šie puolamieji ginklai? Prieš kokį priešininką? Mūsų patikimi santykiai su Helsinkiu išbandyti laiku.
JAV bandymas apginkluoti mūsų kaimynę yra klaidingas žingsnis, kuris kelia įtampą regione“, – tokią kone sovietinės diplomatijos klišių prikaišiotą žinutę galima aptikti vasario 18-osios Rusijos ambasados JAV paskyros įraše.
Viena vertus tokia žinutė sukėlė ekspertų bendruomenės šypsenas. Bandymas sudaryti įspūdį, kad JAV siekia kone priverstinai apginkluoti Suomiją – patikimą sąjungininkę regione, tačiau ne NATO narę ir valstybę, kuri palaiko delikačius santykius su Rusija ir netgi naudoja nemažai rusiškos ginkluotės išties atrodo juokingas.
Pats galimas sandoris yra tikras, bet jis inicijuotas Helsinkio: JAV valstybės departamentas vasario 17-ąją patvirtino, kad Suomijos vyriausybės prašymu leido parduoti 25 raketų M30A2 ER GMLRS-AW paletes ir 10 raketų M31A2 ER GMLRS-U paletes, o taip pat papildomą techninę įrangą, dokumentus ir kitas smulkesnes logistinio paketo dalis už 91,2 mln. dolerių.
Tai yra įprastas ir netgi ne pirmas toks sandoris. Pavyzdžiui, 2017-2018 metais Suomija įsigijo 48 tokias paletes. Kiekvienoje paletėje – šešios valdomos raketos, kurios talpinamos į paleidimo konteinerį. Pastarasis yra salvinės ugnies sistemos GMLRS esminė dalis – iš jo paleidžiamos įprastos raketos gali nuskrieti apie 70 km. Tačiau raidės ER, reiškiančios extended range tokį šūvio nuotolį gali padidinti iki 200 km.
Tokios skaičių ir raidžių kombinacijos iš pirmo žvilgsnio nedaug ką sako, tiesa, bent dalis yra matę vaizdus iš Pirmojo persijos įlankos karo, kai nakties tamsoje arba dieną iš sąjungininkų pozicijų viena po kitos kyla raketos – įprastos, nevaldomos salvinės ugnies sistemų M270 MLRS kovinės dalys.
Šaltojo karo laikais MLRS sukurta kaip atsvara sovietinėms salvinės ugnies sistemoms „Grad“ ir „Uragan“, o principas buvo toks pats: iš didelio nuotolio koncentruota MLRS baterijų ugnimi gali būti padengiamas didelis priešininko pozicijų plotas, kuriame naikinama ir gyvoji jėga, ir technika.
Tokia taktika yra mirtina ir šiais laikais, pavyzdžiui Ilovaisko mūšio metu 2014-siais būtent Rusijos salvinės artilerijos sistemos sustabdė iki tol pergalingą Ukrainos pajėgų žygį triuškinant separatistus ir pridarė ypač rimtų nuostolių ukrainiečiams, taip pakeičiant ir karo eigą.
Įprastų MLRS doktrina leido vienam paleidimo įrenginiui veikti ir pavieniui: vienas paleidimo įrenginys talpina dvi paletes, kurių kiekviena turi po 6 įprastas raketas arba su tūkstančiais kasetinių užtaisų. Viena MLRS baterija turi priskirtus 6 paleidimo įrenginius, tad gali paleisti 72 raketas ir padengti plotą, kuriam apšaudyti reikia dešimčių įprastos artilerijos batalionų. Kaip ir „Grad“ ar „Uragan“, MLRS taiklumas nebuvo stiprioji pusė.
Tačiau po 2006-ųjų modernizacijos naujos raketos M30 ir M31 šią sistemą pavertė išties taikliais ginklais – GPS taikymosi mechanizmai leidžia vieną raketą su 91 kg svorio kovine galvute paleisti į taikinį, esantį už 70 km 7 metrų taiklumu. Būtent tokias raketas įsigijo Suomija, turinti 22 MLRS paleidimo įrenginius ir dar 12 turinti rezerve.
Taiklumo trūkumas pridengtas kiekiu
Tai, kad Suomija, kaip ir kitos MLRS sistemas turinčios šalys modernizavo savo turimas sistemas ir dabar geba „bukas“ nevaldomas raketas šaudyti dideliais atstumais ypač taikliai tėra mažas, bet svarbus taktinio lygmens pranašumas.
Būtent minėtieji GLMRS šaudmenys kartu su paleidimo konteineriais ir tomis pačiomis paletėmis yra universalūs ir pritaikomi kitose sistemose, pavyzdžiui naujosiose HIMARS. Vietoje dviejų, naudojama viena 6 raketų paletė.
Tokiomis sistemomis šūvius Lietuvoje jau atliko amerikiečiai, tokias sistemas įsigyti nusprendė Lenkija, Rumunija. O ir Lietuvos kariuomenė prieš kelerius metus užsiminė apie svarstymus įsigyti salvinės ugnies sistemų, paminint MARSII – Vokietijoje naudojamą amerikietiško M270 MLRS analogą.
Rusija neturi jokio pagrindo stebėtis ar piktintis kitų šalių salvinės ugnies sistemomis – būtent Rusija iki šiol turi bene daugiausiai tokių sistemų pasaulyje ir jomis nevengia girtis. Nuo 20 km šūvio nuotoliu pasigirti galinčių „Grad“ iki 90 km atstumu šaudančių „Uragan“, „Tornado“ ir naujesniųjų „Smerč“ – Rusija turi šimtus tokių sistemų.
Tačiau rusiškos sistemos, nepaisant kelių bandomųjų modelių šaudo netaikliai ir tebėra skirtos tam pačiam tikslui, kokiam buvo naudojamos Antrojo pasaulinio karo laikų „Katiušos“ – vienos pirmųjų masiškai gamintų ir sėkmingų salvinės ugnies sistemų.
Per Rusijos ginkluotę liaupsinančias propagandines laidas kasmet netrūksta vis naujų pagyrų rusiškoms raketoms, o taiklumo trūkumo faktą Kremliaus ruporai mėgina kompensuoti išpučiant šūvio nuotolio, pačių raketų sprogstamosios galios veiksniams.
Kartais netgi lyginamos visiškai skirtingos raketos. Pavyzdžiui, tiek MLRS, tiek HIMARS gali vietoje 12 įprastų ar valdomų raketų naudoti trumpojo nuotolio balistines raketas ATACMS. Jų nuotolis siekia nuo 160 km iki 300 km naujausiose modifikacijose. Tai esą yra vieni juokai palyginus su „Iskander“ šūvio nuotoliu, kuris siekia 500 km.
Tačiau tokie nuotoliai žemėlapyje yra viena, o praktinė galimybė iš už dešimčių ar net šimtų kilometrų taikliai apšaudyti priešininko pajėgas, ypač strateginės reikšmės objektus nėra jokie juokai ir profesionalūs rusų kariškiai nesijuokia iš ATACMS raketų ar HIMARS ir MLRS pajėgumų.
Dar daugiau, būtent HIMARS platforma yra numatyta būsimajai ir jau išbandytai Lockheed Martin
raketai PrSM. Ši ypač taikli balistinė raketa gali pasiekti taikinius, esančius už 500 km. Neoficialiai šūvio nuotolis žlugus vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarčiai yra netgi didesnis.
Naujausias PrSM bandymas numatytas jau kitą savaitę. Tiesa, vien tai, kad PrSM galima naudoti iš universalaus paleidimo modulio, kuris naudojamas ir ant MLRS platformų šią raketą gali paversti universalia ir pavojinga salvinės ugnies sistemas turinčių kariuomenių pajėgose.
Nuo nerimo dėl raketų prie smūgio Kaliningradui
Kol kas Suomija tiesiogiai neišreiškė intereso įsigyti tokių balistinių raketų – PrSM dar tėra kūrimo stadijoje. Vis dėlto noras turėti atgrasomąsias priemones Suomijai nėra svetimas.
Tiesa, 2014-siais Helsinkis atšaukė ATACMS sandorį – už 70 tokių raketų Suomija buvo pasiruošusi sumokėti per 100 mln. eurų. Tuomet Suomijos vyriausybė atšauktą sandorį motyvavo biudžeto sumetimais – esą per didelė suma už senstančią sistemą.
Ir nors ne visi patikėjo tokiais Suomijos pasiteisinimais – ši šalis pastaraisiais dešimtmečiais nesyk yra patyrusi Rusijos ekonominį ir diplomatinį spaudimą bei nusileidusi Maskvai. Kita vertus Helsinkis pastaraisiais metais galėjo ne kartą įsitikinti, kad vis agresyvesnis Kremliaus tonas ir elgesys su kaimynais gali kelti tokį pat pavojų, kaip ir praėjusio amžiaus 4-jame dešimtmetyje.
Neatsitiktinai suomiams nerimą ir šleikštulį galėjo sukelti Rusijos bandymai pateisinti Žiemos karo metu įvykdytą Maskvos agresiją prieš Suomiją. dar didesnį nerimą suomiams turėjo kelti Rusijos ginkluotųjų pajėgų modernizacija: nauji tankai, šarvuočiai, artilerijos sistemos, aviacijos modernizavimas ir naujų karinių bazių steigimas Kolos pusiąsalyje bei Arkties regione suomiams tapo aiškiais signalais, todėl jie ėmė stiprinti savo karines pajėgas ir vis aktyviau bendradarbiauti karinėje srityje su Vašingtonu.
Sparnuotųjų raketų JASSM įsigijimas bei galimybė už ypač patrauklią kainą įsigyti naujausius 5-os kartos naikintuvus F-35 rodo Suomijos ambicijas sukurti efektyvias atgrasomąsias priemones savo ginkluotose pajėgose, kurios, kilus būtinybei gali būti panaudotos agresijos prieš Suomiją atveju.
Be to, vienu stipriausiu ir klasikiniu atgrasomuoju veiksniu be legendinės suomių valios priešintis ne vieną dešimtmetį buvo būtent artilerijos sistemos. MLRS nebuvo išimtis – didžiąją dalį suomių artilerijos sudaro sovietinės gamybos savaeigės ir buksyruojamos haubicos, o daugiau už MLRS Suomija turi čekiškų salvinės ugnies sistemų RM-70, kurios tėra modifikuota sovietinės „Grad“ versija. Be to, 2014-siais ATACMS sandorį atšaukusi Suomija leido suprasti, kad ateityje sieks turėti modernesnių raketinių sistemų.
Tokia galėtų tapti PrSM, kuriomis suomių artilerija galėtų kelti grėsmę Sankt Peterburgui, tačiau kol kas Suomijai užtenka GLMRS, kurios, kaip ir 1939-140 Žiemos karo metu taikliai dirbusi tuometinė suomių artilerija yra pajėgios atgrasyti, o kilus būtinybei – ir sukaustyti rusų pajėgas pasienyje.
Vis dėlto rusų didesnį nerimą kelia ne tik galimi Suomijos planai ir net ne teorinė galimybė smogti Sankt Peterburgui – vargu ar suomiai iš viso turi tokių agresyvių kėslų, bet jau ir dabartiniai Suomijos salvinės ugnies sistemų gebėjimai sukaustyti Rusijos pajėgas, konkrečiai Rusijos 6-osios armijos dalinius – 9 brigadas ir atskirus pulkus, sukoncentruotus aplink Sankt Peterburgą.
GLMRS šūvio nuotolis bei taiklumas turėtų kelti nerimą Kolos pusiąsialyje dislokuotoms rusų pajėgoms, tarp jų ir strateginei aviacijai bei laivynui. Net teorinė tokios grėsmės galimybė verčia rusų pajėgų vadus nervintis. Juo labiau, kad Estija neslepia savo planų įsigyti pajėgumų, kurie taip pat galėtų sukaustyti Rusijos pajėgų judėjimą regione.
Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje kaip mat pasipylė įtarinėjimai Suomijai. Neatsitiktinai prisimintas ne šiaip išaugęs JAV ir Suomijos sandorių karinėje srityje skaičius, bet ir 2018-ųjų susitarimas aktyviau bendradarbiauti gynybos srityje su Suomija ir Švedija.
O vasario pradžioje pasirodžius gynybos analitiko Robbino Lairdo straipsniui apie Šiaurės Šalių – Suomijos ir Švedijos gynybinius pajėgumus bei gynybinės ašies kartu su Lenkija ir Baltijos šalimis formavimą, Kremliaus ruporai tiesiog pasiuto. Vienas po kito pasipylė straipsniai, kuriuose JAV kaltinama bandymu įtraukti Suomiją ne tik į spąstus Rusijai, bet ir įvelti į tiesioginį konfliktą.
Esą amerikiečiai suomiams siūlo blokuoti ir sukaustyti rusų pajėgas Kolos pusiasalyje, o tuo metu JAV su sąjungininkais „pasirūpintų Kaliningrado srityje esančia rusų karine grupuote“.
Tokioje tariamoje operacijoje ypač reikšmingą vaidmenį suvaidintų tiek amerikiečių ir jų sąjungininkų artilerija, tiek suomių artileriniai pajėgumai. Keli rusų apžvalgininkai tokias beprotiškas mintis interpretavimo kaip JAV bandymą įtraukti Suomiją į karinę operaciją prieš Kaliningradą.
Nė viena regiono valstybė nedeklaravo ketinimų pulti Kaliningrado ir neparodė agresyvių veiksmų prieš Rusiją, kaip kaimyninę valstybę: visi NATO ir Aljansui nepriklausančių šalių veiksmai stiprinant savo pajėgas yra atsakas į Rusijos karinę agresiją Ukrainoje bei ginkluotųjų pajėgų modernizavimą. Juo labiau, būtent Rusija dislokavo puolamąją ginkluotę – balistines raketas „Iskander“ šalia NATO valstybių ir ėmė stiprinti Vakarų karinės apygardos pajėgas, kurdama naujus karinius dalinius.
Rusijos konvencinis pranašumas bent jau kiekybine prasme regione nekelia abejonių, tačiau būtent Kremlius piktinasi kaimyninių valstybių bandymais stiprinti savo pajėgumus. Kita vertus, toks atoveiksmis išduoda ir neracionalias Rusijos vadovybės baimes, kad toliašaudė ginkluotė gali būti panaudota prieš ją taikliai ir efektyviai. Tokios ginkluotės ir technikos Suomijoje, Baltijos šalyse ar Lenkijoje galėjo iš viso nebūti, jei ne paties Kremliaus agresyvi politika.