T. Tomilinas mano, kad darbdaviai Lietuvoje turi didinti darbo užmokestį. Jis siekė, kad prieš priimant Darbo kodekso pataisas būtų pasirašomas nacionalinis susitarimas dėl darbo užmokesčio kėlimo, bet pastaruoju metu šios kalbos nutilo, o Darbo kodekso pataisos Seime juda pirmyn.
Tačiau parlamentaro cituota Profesinių sąjungų instituto apžvalga išties verta dėmesio. Joje aiškiai parodoma, kad realusis darbo užmokestis 2008-2015 m. Lietuvoje sumažėjo, kai produktyvumas žymiai išaugo.
Šio apžvalgos autorė Bela Galgoczi rašo, kad, remiantis standartine mikroekonomine teorija, tarp produktyvumo, darbo užmokesčio lygio ir darbuotojų paklausos regimas aiškus ryšys. Pagal šitokį mąstymą, darbo užmokesčio augimo apribojimas tiek, kad nepralenktų produktyvumo augimo, yra būtina sąlyga užimtumui didinti ir nedarbui mažinti.
Tačiau pati autorė teigia, kad ryšys tarp produktyvumo augimo ir darbo užmokesčio augimo nėra mechaninis, todėl galima puikiai diskutuoti, kas pirmiau: ar augantis produktyvumas tempia darbo užmokestį, ar didinamas darbo užmokestis augina produktyvumą.
Ji remiasi efektyvaus darbo užmokesčio modeliu, pagal kurį manoma, jog mokėti darbuotojui didesnį nei rinkos darbo užmokestį gali būti racionalu ir tai gali padidinti darbuotojo dedamas pastangas. B. Galgoczi mano, kad šis modelis galėtų padėti Rytų Europos šalims pasprukti iš žemų pajamų spąstų.
Kaip viskas vystėsi
Centrinės ir Rytų Europos valstybės patyrė daug transformacijų, iš kurių didžiausia buvo 1989-1991 m. perėjimas nuo planinės į rinkos ekonomiką. Šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, Čekoslovakijoje realaus darbo užmokesčio lygis krito apie 30 proc., bet per ateinančius dešimt metų kaip reikiant pakilo. 1996 m. čekų atlyginimai pasiekė 1989 m. lygį.
Vengrijoje tokio kritimo pačioje pradžioje nebuvo, tačiau norėdama pasiekti 1989 m. lygį Vengrija užtruko iki 2001 m.
2000-2010 m. periodu Centrinės ir Rytų Europos valstybių darbo užmokestis vienodėjo su Vakarų Europos šalimis. Pavyzdžiui, Vokietijoje realusis darbo užmokestis minimu laikotarpiu kilo nežymiai: 2010 m. jis buvo 0,9 proc. didesnis nei 2000 m., tuo metu Lenkijoje realusis darbo užmokestis didėjo 19 proc., o Lietuvoje - 62 proc.
Realūs atlyginimai augo iki pat krizės, bet net ir krizė augimo nesustabdė: Estijoje, Bulgarijoje ir Lietuvoje 2016 m. realusis darbo užmokestis nuo 2000 m. paaugo atitinkamai 70 proc., 87 proc. ir 95 proc.
Vis tik kitose Centrinės ir Rytų Europos šalyse realaus darbo užmokesčio augimas po krizės sulėtėjo: Čekijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje augimas buvo nuosaikesnis, Slovėnijoje – beveik nebeaugo, o Rumunija ir Vengrija patyrė kritimą, kai lyginami 2008 ir 2016 m.
Šitokios tendencijos kelia klausimų apie galimybes vienodėti darbo užmokesčiui bendroje Europos Sąjungos rinkoje, tai buvo vienas esminių klausimų Europos integracijos projektui.
Atlyginimai augo ne dėl darbuotojų kovingumo
Išskyrus Slovėniją, Centrinės ir Rytų Europos šalyse profesinės sąjungos atstovauja labai mažam kiekiui darbuotojų palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu. Todėl iš esmės darytina išvada, kad darbo užmokesčio augimui sąlygas sudarė ne kolektyvinės derybos, bet tiesioginės užsienio investicijos bei laisvas darbo jėgos judėjimas Europoje.
Tiesioginės užsienio investicijos padidino produktyvumą, o tai teoriškai turi atsispindėti darbo užmokestyje. Tiesioginės užsienio investicijos paprastai remiasi kvalifikuota darbo jėga, todėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, kuris pastebimas pastaraisiais metais, tapo svarbiu klausimu.
Automobilių gamybos įmonės, įsikūrusios pietinėje Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, šiaurinėje Vengrijoje ir vakarinėje Rumunijos dalyje, patiria sunkumų mėgindamos surasti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų ir inžinierių. Apie šiuos sunkumus Vengrijoje viešai jau prabilo „Bosch“, „Audi“ ir „Mercedes“, kurios ėmėsi pritraukti darbo jėgą iš aplinkinių šalių. Ir jei anksčiau trūkdavo kvalifikuotų darbuotojų bei inžinierių, tai pastaruoju metu ėmė trūkti ir gana paprastą fizinį darbą dirbančių žmonių.
Vengrijoje esančioje „Audi“ gamykloje 2016 m. pirmą kartą per dvidešimt trejus metus kilo streikas, kuris lėmė žymų atlyginimų pakilimą ir darbo sąlygų pagerinimą. Be to, vengrų profsąjungoms padėjo Vokietijos automobilių gamyklų profesinė sąjunga „IG Metall“, kuri Vengrijoje įkūrė partnerystės biurus.
Dar vienas darbo užmokesčio augimo faktorius Centrinės ir Rytų Europos šalyse buvo darbo jėgos emigracija.
Remiantis 2011 m. padaryta studija, emigracija 2004-2009 m. lėmė 0,44 proc. darbo užmokesčio kilimą Čekijoje, 0,68 proc. Vengrijoje ir 2,73 proc. Lenkijoje.
Tiesa, didelio masto emigracija Lenkijoje, Rumunijoje ir Baltijos šalyse lėmė atskirų sektorių darbo rinkos susiaurėjimą, todėl, pavyzdžiui, šiose šalyse trūksta mokytojų, gydytojų, slaugių, autobusų vairuotojų.
Bet, pavyzdžiui, kai kurios šalys ėmėsi vienašališkų veiksmų didindamos trūkstamų darbuotojų darbo užmokestį viešajame sektoriuje. Tarkime, 2002 m. Vengrijos socialistų Vyriausybė paskelbė didinsianti mokytojų ir slaugių atlyginimus 50 proc. Panašiai pasielgta 2012 m. padidinant sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį. Mainais jie turėjo įsipareigoti 5 metus neišvykti dirbti į užsienį.
Pasak autorės, remiantis Tarptautino valiutos fondu, šalys, kurios susiduria su kvalifikuotų darbuotojų emigracija, patiria didesnį spaudimą iš apačios kelti darbo užmokestį.
Po krizės užsimota riboti atlyginimų augimą
Tačiau krizė iškėlė klausimą, ar europietiškas idealas, pasiekti pajamų konvergenciją visoje Europos Sąjungoje, iš viso yra įmanomas.
Išskyrus Bulgariją, visame regione realaus darbo užmokesčio augimas atsilieka nuo produktyvumo augimo. Kaip rodo Europos Komisijos duomenų bazės „Ameco“ duomenys, nuo krizės darbo užmokesčio mažinimas arba santūrus augimas tapo viso regiono šalių bruožu. Negana to, tai vyksta tuo metu, kai žemais atlyginimais grįstas konkurencingumo modelis išsikvepia.
Remiantis Profesinių sąjungų instituto publikacija, prieškrizinė darbo užmokesčio konvergencijos politika po krizės patyrė iššūkių, mat, pagal Europos Sąjungos krizės suvaldymo strategiją, darbo užmokesčio augimas laikomas viena esminių problemų, kuri turi būti suvaldyta.
B. Galgoczi rašo, jog tai simplifikuotas požiūris, nes konkurencingumo pagal sąnaudas stoka turi daugiau bendro su šalių ekonomikos struktūra nei darbo užmokesčio augimu: pavyzdžiui, nurodoma, kad Graikija ir Portugalija pasižymėjo eksporto potencialo trūkumu, Ispanijoje, Baltijos šalyse ir Bulgarijoje buvo susiformavę nekilnojamojo turto burbulai.
Tačiau, pasak autorės, Europos Sąjungos institucijose vyrauja vienas požiūris, kad Centrinės ir Rytų Europos konkurencingumo mažėjimą lemia darbo jėgos kainos augimas, todėl darbo užmokesčio augimas turi būti suvaldytas.
B. Galgoczi teigia, kad remiantis rekomendacijomis regiono šalims, praeityje stebėtas darbo užmokesčio augimas yra laikomas netvariu, taigi darbotvarkėje atsirado klausimas, kaip tai suvaldyti.
Tos šalys, kurios per krizę prašė Tarptautinio valiutos fondo arba Europos Sąjungos paramos, turėjo nurodytas privalomas sąlygas, ką ir kaip apkarpyti, tačiau panašiu keliu pasuko ir kitos šalys, kurios tokios paramos neprašė.
Darbo užmokestis kai kuriose šalyse, tarkime Baltijos valstybėse, Bulgarijoje, ėmė vėl augti tik apie 2013 m., o Vengrijoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje išliko panašaus lygmens. Lenkija juda labai nuosaikiu atlyginimų augimo keliu.
Institutas daro išvadą, kad krizės metu Europos Sąjungoje vykdyta taupymo ir vidinės devalvacijos politika buvo labai kenksminga Centrinės ir Rytų Europos ekonomikai, nes šios šalys pasižymi gana mažomis užsienio skolomis ir neturi fundamentalių konkurencingumo bėdų pagal sąnaudas.
Vietos darbo užmokesčio augimui yra
Remiantis Profesinių sąjungų instituto apžvalga, visame regione realus darbo užmokestis atsiliko nuo produktyvumo augimo. Kai kur realaus darbo užmokesčio lygis yra stipriai žemesnis nei leistų produktyvumas. Pasak B. Galgoczi, Centrinės ir Rytų Europos regione vykdoma politika palaikyti žemesnį atlyginimų lygį nėra pateisinama.
Pirmiausia yra įvertinama, kokia BVP dalis tenka darbo pajamoms. Čia situacija gana aiški: 2015 m. visame rytiniame regione darbui tenkanti BVP dalis yra 7 proc. žemesnė nei 12 Vakarų Europos eurozonos valstybių.
Tai reiškia, kad darbo užmokesčio lygis šiose šalyse yra žemesnis nei leistų ekonominis išsivystymas.
Tačiau net ir Centrinės ir Rytų Europos regiono šalys tarpusavyje skiriasi. Pavyzdžiui, vertinant 1995-2015 m. periodą Slovėnijoje darbui tenka žymesnė BVP dalis nei kai kuriose Vakarų Europos šalyse, o Lenkijoje ir Vengrijoje regimas gana žymus BVP dalies darbui mažėjimas, Estijoje ir Latvijoje šis procesas švelnesnis.
Lietuvoje, Čekijoje ir Slovakijoje pokyčiai per 20 metų nedideli, bet šiose šalyse BVP dalis darbo pajamoms yra pati menkiausia visą šį laikotarpį: taigi nei labai augo, nei mažėjo.
Kitas rodiklis, kuriuo remiasi Profesinių sąjungų institutas, tai produktyvumas pramonės darbuotojų kaštams.
Pavyzdžiui, palyginus su Centrinės ir Rytų Europos šalimis, Vokietijoje šis rodmuo yra žemiausias. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, 2013 m. Vokietijos gamybos pramonėje išleidus 100 eurų darbo užmokesčiui, sukuriama 132 eurai pridėtinės vertės.
Vengrijoje, išleidus 100 eurų, sukuriama 211 eurų pridėtinės vertės, Lietuvoje – 158 eurai, Latvijoje – 184, Lenkijoje – 193 eurai ir panašiai.
Profesinių sąjungų instituto apžvalgoje daroma išvada, kad gamybos sektorius puikiai demonstruoja, jog Centrinės ir Rytų Europos ekonomikose yra pakankamas produktyvumas darbo užmokesčio lygio kėlimui.