Užtvanka ten, kur jos neturėtų būti
Registrų centro duomenimis, sodyba ir sklypas Daukšaičių kaime šalia Šalpės upės kranto priklauso liberalui, Klaipėdos rajono tarybos nariui A. Liaudanskiui. Dalis jo sklypo ir visa upė patenka į Veiviržo ichtiologinį draustinį.
Šalia upės buvo pastatyta sodyba, o taip pat atstatytas ir senas malūnas bei įrengta užtvanka. Vis dėlto draustiniuose įrengti naujas ar atstatyti senas užtvankas draudžia Saugomų teritorijų įstatymas.
„Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį. Atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti“, - rašoma Saugomų teritorijų įstatyme.
Šiuo atveju, Registrų centro duomenimis, Daukšaičių kaime nėra jokio kultūros paveldo objekto, taigi užtvanka negalėjo būti atkurta. Negana to, Šalpės upė Vyriausybės nutarimu patenka į gamtai vertingų upių sąrašą, kur užtvankų statyti negalima.
Informacija apie galimai neteisėtą statinį dar 2014 metais buvo išlindusi į viešumą, aplinkosaugininkai pradėjo tyrimą, tačiau jis baigėsi be rezultatų. Vienas iš dažniausiai naudotų paaiškinimų – užtvanka yra sena ir nebuvo vykdomi statybos darbai. Tačiau DELFI pavyko gauti archyvinę nuotrauką, kurioje matoma, kad iš užtvankos buvo likę vos keli išsibarstę akmenys.
Kaip bebūtų, įdomu tai, kad užtvanka 2002 metais Registrų centre buvo įregistruota kaip privatus statinys.
O štai pernai DELFI žurnalistams susidomėjus užtvankos teisėtumu Aplinkos ministerijos iniciatyva tyrimas vėl buvo atnaujintas. Tuomet Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis teigė turintis duomenų, kad užtvanka buvo atstatyta ir kad ji turėtų būti pašalinta.
„Pripažįstame, turime medžiagą: užtvanka atstatyta, atstatyta po 2012 metų, tai padaryta nesilaikant Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimų. VTPSI kol kas oficialios pozicijos nėra pateikusi, bet abejoju, ar jie dar kažką gali atrasti. Bus pradėtos procedūros šios užtvankos atstatymui į pirminę padėtį, kokia ji buvo iki atstatymo, kai buvo tik likučiai“, - tuomet teigė A. Stanislovaitis.
Viltys dedamos į ekspertus
Vis dėlto praėjus beveik metams aplinkosaugininkai negali pasigirti turintys pasiekimų. Per šitiek laiko jiems nepavyko pasiekti reikšmingų pergalių. Kaip DELFI informavo Nemuno deltos regioninio parko, kuris ir prižiūri draustinį, direktorė Jovita Stanionienė, jau kuris laikas nesėkmingai bandoma įsigyti ekspertų išvadas, kuriose būtų išaiškinta, kada užtvanka būtų atstatyta.
Jos paklausus, kodėl reikalinga ekspertų išvada dėl užtvankos teisėtumo, jei Saugomų teritorijų įstatyme parašyta, kad atstatyti senas ir statyti naujas užtvankas draustiniuose draudžiama, direktorė teigė, kad viskas dėl to, jog Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai iki šiol trūksta įrodymų.
„VTPSI konstatavo, kad nepakanka duomenų nustatyti, kad užtvankos savininkas „atstatė visą užtvanką, arba pakeitė, pašalino, įrengė naujas, sustiprino ar susilpnino laikančiąsias užtvankos konstrukcijas ir taip atliko naujos statybos, rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbus“, todėl reikia ekspertų išvados. Tik išvados pagrindu galima bus pripažinti užtvankos rekonstrukciją savavališka statyba. Tikimės, kad ekspertų išvados parodys, kad užtvankos konstrukcijos betonuotos ne 1933 m., o vėliau, tai yra tuo metu, kai jau galiojo LR Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtinta nuostata, draudžianti įrengti užtvankas draustiniuose“, - aiškino J. Stanionienė.
Tačiau čia pat ji pripažino, kad niekaip nepavyksta įvykdyti paslaugos pirkimo procedūrų, nes trūksta pinigų. Iš viso buvo jau du nesėkmingi bandymai. Ir esą netrukus turėtų būti trečią kartą bandoma rasti įmonę, kuri pateiktų ekspertinę išvadą. Tam Aplinkos ministerijos prašoma skirti trūkstamų lėšų.
„Iš Aplinkos rėmimo programos gavome pinigėlių ir apklausą vykdėme du kartus. Pirmą kartą pasiūlymą pateikė viena įmonė ir pirkimas neįvyko, nes buvo pasiūlyta beveik du kartus didesnė darbų suma. Antrą pirkimą bandėme išskaidyti. Vėl pasiūlymą gavome iš tos pačios įmonės ir kaina viršijo mūsų lūkesčius. Išvadų parengimas kainuoja apie 6000 eurų“, - sakė parko vadovė.
Pirmas konkursas paskelbtas gegužės 15 d. pasiūlymą pateikė viena įmonė - UAB „Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“, kurio vertė 6000 eurų. Antras paskelbtas gegužės 30 d. Pirkimas buvo skaidomas į dvi dalis - gręžimo mėginių (kernų) paėmimas ir ekspertizės ataskaitos pateikimas. Gręžinių paėmimui pasiūlymų nesulaukta, o ekspertizės ataskaitos pateikimui gautas pasiūlymas, kurio vertė - iki 3000 eurų.
Šiuo metu trūksta maždaug 2000 eurų. J. Stanionienė tikino, kad parko direkcija teiks papildomą paraišką trūkstamoms lėšoms gauti iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos. Jei nepavyks, dėl finansavimo bus kreipiamasi į Aplinkos ministeriją.
Statybų inspekcija problemų nemato
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas Albinas Keturka DELFI teigė, kad pareigūnai pernai atliko patikrinimą ir įvertino užtvanką.
Nors pagal Saugomų teritorijų įstatymą draustinyje draudžiama atkurti senas ar statyti naujas užtvankas, VTPSI tuomet pažeidimo nenustatė. A. Keturkos teigimu, tai tik remonto darbai.
„Statytojas atliko užtvankos Daukšaičių k., Veiviržėnų sen., Klaipėdos raj., paprastojo remonto darbus, kurių atlikimui, vadovaujantis statybos techninio reglamento nuostatomis, statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas. Patikrinimo metu, neturint pakankamų duomenų apie užtvankos techninius parametrus ir laikančiąsias konstrukcijas jos pastatymo metu 1933 m., nebuvo pagrindo laikyti, kad statytojas atstatė visą užtvanką arba pakeitė, pašalino, įrengė naujas, sustiprino ar susilpnino laikančiąsias užtvankos konstrukcijas ir taip atliko naujos statybos, rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbus. Užtvankos konstrukcijų būsenos ir kitų jos kiekybinių parametrų, buvusių užtvankos pastatymo metu (1933 m.), pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kaip pakito užtvankos konstrukcijos ir matmenys, VTPSI atlikto patikrinimo metu neturėjo. Taip pat nebuvo duomenų apie tai, kad užtvanka buvo visiškai sugriuvusi, todėl vadovautasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kuriame statinys įregistruotas, užtvankos statybos metai – 1933 m., o fizinis jos nusidėvėjimas – 75 proc.“, - tokią poziciją išsakė Statybų inspekcijos atstovas.
Vis dėlto VTPSI darbuotojų neįtikina ir istorinė nuotrauka, kurioje matyti sugriuvusi užtvanka. Dėl to Nemuno deltos regioninis parkas neturi kito pasirinkimo, kaip tik pirkti brangias ekspertų išvadas.
Aplinkosaugininkai dar nebaigė tirti, ar kūdros iškastos teisėtai
Tačiau įtarimų kelia ne tik užtvanka, bet ir 3 kūdros šalia jos. Nepaisant to, ir jų teisėtumas per beveik metus dar neištirtas. Kaip DELFI informavo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Alfredas Šepštas, pareigūnai pernai rugsėjį kreipėsi į žemės savininką, prašydami pateikti informaciją apie šių vandens telkinių įrengimą, nurodant, kada jie iškasti, pateikiant leidimus, parengtus projektus.
Tačiau A. Liaudanskis tuomet pareigūnams paaiškino, kad jis 2011 metais įsigijo sklypą su jau iškastomis kūdromis ir taip pat teigė, kad pats jų nekasė.
„Departamento specialistai palyginę tinklapyje Geoportal.lt skelbiamas šios teritorijos ortofoto nuotraukas, nustatė, kad visi šie vandens telkiniai galėjo būti įrengti 2007-2012 metų laikotarpyje. 2 iš jų – 2007-2010 metų laikotarpyje, o paskutinis – 2010-2012metų laikotarpyje. Tuo metu šį sklypą valdė UAB „Travenos paslaugos“. Kadangi paskutinis šiame sklype įrengtas vandens telkinys yra valstybinėje miško žemėje, Departamentas apie tai informavo Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinio poskyrio pareigūnus. Dėl kitų dirbtinių vandens telkinių įrengimo šiuo metu vyksta tyrimas. Artimiausiu metu numatoma apklausti UAB „Travenos paslaugos“, kuri 2007-2011 m. laikotarpyje valdė šį žemės sklypą, direktorių“, - teigiama DELFI atsiųstame Klaipėdos RAAD rašte.
Miško žemėje kasti kūdras draudžiama. Tačiau sužinoti, ką nustatė Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai, DELFI nepavyko. Tarnybos vadovas Paulius Zolubas teigė pasidomėsiantis situacija, bet atsakymo taip ir nepateikė.
Pernai tyrimą dėl šio atvejo atnaujinusi tuometinė Aplinkos ministerijos vadovybė laikėsi pozicijos, kad pareigūnai tinkamai neatliko savo darbo ir ketino nusižengusiems pareigūnams skirti tarybines nuobaudas. Tačiau kaip DELFI informavo, Aplinkos ministerijos atstovas Marius Gorochovskis, tai nebuvo padaryta.
Jis teigė, kad sprendimas dėl nuobaudų bus tada, kai ekspertai pateiks savo išvadas. Esą tada bus sprendžiamas ir užtvankos likimas. „Tik įrodžius statinio neteisėtumą bus galima svarstyti tolesnius su užtvanka susijusius veiksmus, tarp jų – ir tarnybines nuobaudas darbuotojams“, - teigė M. Gorochovskis.
Užtvankos savininkas nemano nusižengęs
Tuo tarpu Klaipėdos rajono tarybos narys, liberalas ir degalinių tinklo „Trevena“ vadovas A. Liaudanskis teigė, kad užtvanka buvo pastatyta dar XIX a. pabaigoje. Nors Saugomų teritorijų įstatymas draudžia draustinyje atkurti arba statyti naujas užtvankas, A. Liaudanskis nesutinka, jog užtvanka turėtų būti griaunama.
„Ši užtvanka – Švėkšnos grafų Pliaterių palikimas, nuo seno funkcionavęs ir tarnavęs vandens malūnui. Nežinau, kokią turėčiau dabar teisę nugriauti ir išardyti šį palikimą“, – aiškino jis.
A. Liaudanskis įsitikinęs, jog užtvanka turi išlikti. „Yra nuosavybės dokumentai, yra faktinis statinys – apie kokius tyrimus čia dar galima kalbėti, kokiu sprendimu galėtų būti sunaikinamas privatus turtas? Kiek žinau, ŽŪM Žuvininkystės departamentas yra numatęs šioje vietoje įrengti žuvitakį“, – aiškina pašnekovas.
Aplinkos viceministras: tyrimas užtruko per ilgai
Aplinkos viceministras Martynas Norbutas DELFI teigė, kad tyrimas dėl užtvankos teisėtumo užtruko pernelyg ilgai ir vienintelis jį išjudinti galintis dalykas – ekspertizės atlikimas, kuriai trūksta lėšų.
„Ekspertizei lėšos skiriamos iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos, kuri suplanuojama kiekvienų metų pradžioje. Šiemet esame paskyrę lėšų šiai ekspertizei, tik kol kas nepavyksta rasti rangovo, kuris ją atliktų už skiriamą sumą. Bandome ieškoti papildomų lėšų, rėmimo programos likučių, nes akivaizdu, kad į skiriamą sumą nepavyksta įsitekti“, – sakė aplinkos viceministras.
Priešingai nei Statybų inspekcija, M. Norbutas nėra visiškai įsitikinęs užtvankos teisėtumu. Todėl, jo nuomone, būtina gauti ekspertų išvadas ir tuomet jomis vadovautis.
„Problema ta, kad prieš pradedant darbus nebuvo nustatytas užtvankos aukštis ir nežinome jos pradinio lygio. Jei jis buvo nors kiek pakeltas – tai jau pažeidimas. Norint tai įrodyti, ekspertai turi pasakyti, kiek naujo betono yra pridėta. Tada galime įrodyti, jog užtvanka yra neteisėta. Kol ekspertai nepateikė savo išvadų, niekas negali iš akies pasakyti, kaip viskas buvo“, – aiškina M. Norbutas.
Ekspertizės metu turėtų būti nustatyta, ar statybinės medžiagos apatinėje ir viršutinėje užtvankos dalyje yra tokios pačios. Jei paaiškėtų, jog jos skiriasi, būtų galima daryti išvadą, jog užtvanka buvo remontuota.
Pašnekovas pabrėžia ir Aplinkos ministerijos poziciją užtvankų klausimu: ji pasisako už upių išlaisvinimą nuo užtvankų. „Likti turėtų tik tos užtvankos, kurios atlieka savo funkciją ir neša ekonominę naudą – kitos iš esmės yra nereikalingos. Užtvankomis upėms sudaromi tam tikri barjerai ir ardoma vieninga upės ekosistema. Mes esame prieš užtvankų buvimą“, – sakė aplinkos viceministras.