Taip teigia Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas ir socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Romas Lazutka, penktadienį Seime dalyvavęs diskusijoje apie Lietuvos socialinę politiką.
„Yra vaikų, kurie gimė žemesniame visuomenės sluoksnyje pagal pajamas. Skaičiuojama, kad jų yra apie 20 proc. Kokia tikimybė, kad jų padėtis pagerės, tai yra, kad jie palips socialiniais laiptais aukščiau? Lietuvoje ta tikimybė yra nedidelė ir čia mes galime mokytis iš estų. Estai pirmauja Europos Sąjungoje, jie sugeba vaikus iš žemiausių sluoksnių pakelti aukščiau ir jie dabar yra šalia tų Azijos tigrų: Honkongo, Pietų Korėjos, kur vaikų ateitis mažai priklauso nuo tėvų. Su tuo reikia tvarkytis, tai labai susiję su švietimo sistema“, - sako ekonomistas.
„O Lietuvoje labai džiaugiamasi, kai atsidaro dar viena papildoma privati elitinė gimnazija, kur eina vadinami „gerų tėvų“ vaikai. „Prastų tėvų“ vaikai lieka kitur. Taip mes tik programuojame ilgalaikę nelygybę visuomenėje“, - priduria R. Lazutka.
Lietuviai tikrai nėra išlaikytiniai
Kalbėdamas R. Lazutka apžvelgė, kaip Lietuva atrodo Europos Sąjungoje pagal socialinius rodiklius. Iš jų aiškėja, kad, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų ekonominis aktyvumas ir užimtumas yra pakankamai didelis. Tai reiškia, kad nedirbančių ir neaktyvių žmonių Lietuvoje yra gana mažai.
„Todėl tikrai netiesa, kai priekaištaujama, kad Lietuvoje vyrauja išlaikytinių mentalitetas, esą yra daug iš pašalpų gyvenančių žmonių. Tai tikrai nėra tiesa, jeigu mes žiūrime ne pagal savo įspūdžius kur nors pravažiuojant pro kaimo parduotuvę, o lyginame duomenis su kitomis šalimis“, - sako ekonomistas.
Lietuva išsiskiria ir tuo, kad mūsų šalyje panašus moterų ir vyrų užimtumas, bet iš esmės tai reiškia blogesnę moterų padėtį – tai lemia, kad jos dažnai dirba dviem pamainomis: darbe ir namie.
„Reikia pripažinti, kad moterys Lietuvoje dirba dviejuose darbuose – darbe pagal savo profesiją ir paskui namuose“, - sako R. Lazutka, pridurdamas, kad tai matyti iš to, jog moterų, dirbančių nepilną darbo dieną, kiekis Lietuvoje panašus kaip vyrų.
Tiesa, lyginant dalinį užimtumą pagal „Eurostat“ duomenis ir „Sodrą“, regimi skirtumai. Taip yra dėl šešėlio: Lietuvoje dalis žmonių dirba ne visą darbo laiką, bet ne dėl pastangų suderinti šeimą ir darbą, kaip populiaru Vakarų Europoje, o dėl to, kad darbdavys mokėtų mažiau mokesčių.
Dar vienas aspektas, kuo išsiskiria Lietuva – tai vaiko priežiūros atostogos. Bendra jų trukmė gali būti 3 metai, iš jų 2 metai yra apmokami: pirmus metus 70 proc. buvusio užmokesčio, antrus – 40 proc.
„Iš vienos pusės tai gerai. Bet naujausi psichologiniai tyrimai rodo, kad tame amžiuje formuojasi vaikų gabumai, kūrybiškumas, tik ne visuose namuose ir ne visose šeimose tie vaikai ugdomi. Kad prižiūrimi tai taip, smagu kad jie gali būti su mama ilgesnį laiką, bet svarbu ir priežiūros kokybė“, - aiškina R. Lazutka.
Tačiau ekonomistas kartu sako, jog Lietuvoje moterys yra labai išsilavinusios daug mokosi, todėl galima tikėtis, kad vaikai namuose yra prižiūrimi kokybiškai.
Žmonės dažnai keičia darbo vietą
Pasak R. Lazutkos, Lietuvoje didelis ir jaunų bei pagyvenusių žmonių užimtumas, taigi žmonės mūsų šalyje pradeda dirbti santykinai anksti ir baigia gana vėlai. Tai prisideda prie ekonomikos augimo.
Be to, Lietuvos piliečiai yra gana mobilūs ir neužsisėdi vienoje darbo vietoje ištisus dešimtmečius. Pasak ekonomisto, tik apie 55 proc. žmonių Lietuvoje vienoje darbo vietoje dirba ilgiau nei 5 metai, visi kiti vienoje darbo vietoje dirba mažiau kaip 2 metus arba tarp 2-5 metų.
„Tai reiškia, kad apie pusę žmonų per pastaruosius keletą metų yra pakeitę savo darbo vietas. Darbo rinkos mobilumas yra realus. Ir tai yra gerai“, - sako R. Lazutka, pridurdamas, kad tam nė nereikia jokio Darbo kodekso ar jo pakeitimų.
„Žinoma, iš kitos pusės galime sakyti, kad tai pokrizinis laikotarpis, daug žmonių buvo netekę darbų ir įsidarbino. Tai gali būti ir krizės poveikis. Bet negalima sakyti, kad darbo rinka yra stagnuojanti, kad žmonės įsikibę tos savo darbo vietos“, - sako ekonomistas.
Moterys ypatingai išsilavinusios
R. Lazutka taip pat nesutinka su teiginiais, kad esą per daug jaunimo Lietuvoje siekia aukštojo mokslo. Jo nuomone, tai kaip tik yra labai gerai, tik tiek, kad galima diskutuoti, ar aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje yra pakankama.
„Mes barstomės galvas pelenais Lietuvoje, nors tai yra šiuolaikinių visuomenių siekis, kad žmonės mokytųsi. Nuo senų laikų Lietuvoje ir kitose šalyse buvo didžiulis noras šeimoms išleisti vaikus į mokslus, todėl tai, kad Lietuvoje jaunimas eina mokytis yra puiku. Žinoma, galime kritikuoti studijų kokybę. Bet Lietuva pirmauja pagal jaunimą, kuris yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Ir čia ypatingai išsiskiria merginos, jaunos moterys, kurių su aukštuoju išsilavinimu yra apie 70 proc. Tai yra puiku. Galima kritikuoti išsilavinimo kokybę, bet tai reiškia, kad mes turėtume gerinti kokybę nenuslopindami žmonių siekio lavintis. Tai turi didžiules pasekmes ne tik profesinei veiklai, bet ir visuomenės brandai, demokratijai“, - mano R. Lazutka.
Mūsų šalyje taip pat iš mokslų pasitraukia nedidelis skaičius jaunimo ir nėra daug jaunuolių, kurie nei dirbtų, nei mokytųsi. Šiuo klausimu atrodome geriau nei Europos vidurkis.
Tiesa, suaugę ir dirbantys žmonės mokosi mažai.
„Iš tikrųjų tos priemonės Lietuvoje nepakankamos. Iš kitos pusės būtų galima patyrinėti, ar yra toks poreikis. Kadangi pas mus vis tiek dominuoja tos tradicinės ūkio šakos, tradicinės technologijos, nėra sparčios visuotinės technologinės pažangos, tai gali būti ir taip, jog neatsiranda ir didelis poreikis“, - svarstė R. Lazutka.
Atlyginimai – vieni mažiausių
Nepaisant to, kad lietuviai daug dirba ir būna išsilavinę, ypač tai pasakytina apie jaunimą, tačiau Lietuvoje labai paplitęs skurdas, o gyvenimo lygis nėra geras. Lietuvoje darbo kaštai vieni mažiausių.
„Jeigu žiūrime apmokėjimą už darbą, tai Lietuvoje darbo kaštai yra vieni mažiausių, 2015 m. esame penktoje vietoje nuo galo Europos Sąjungoje, praktiškai lygūs su Vengrija“,- sako R. Lazutka.
Kitaip tariant, darbas Lietuvoje yra pigus.
„Pasamdyti darbuotoją vienai valandai ar kitam valandų skaičiui Lietuvoje yra pigu. Ir sakyti, kad darbo jėgos apmokestinimas trukdo tarptautinei konkurencijai iš tikrųjų yra neteisinga. Nepaisant to, kad nuo atlyginimo reikia mokėti nemažas socialinio draudimo įmokas, bet atlyginimas yra labai menkas ir visa suma, kiek darbdavys išleidžia samdydamas darbuotoją, yra maža. Lietuvoje darbas yra pigus, deja“, - teigia ekonomistas.
O skurdas šalyje paplitęs, akis bado nelygybė. „Labai svarbu sugretinti rodiklius. Kai mes žiūrime ekonominius pasiekimus ir ypatingai per krizinį laikotarpį, lyginame prieškrizinius 2008 metus ir, tarkime, 2015 metus, tai Lietuvoje ekonominė pažanga ir netgi vidutinės pajamos augo labai smarkiai, tai yra apie 30 proc. Bet žinome, kad didelė dalis pensijų beveik nepadidėjo, valstybės remiamos pajamos nepadidėjo. Tai reiškia, kad skurstančiųjų parama nepadidėjo, daugelyje sričių, ypatingai biudžetiniame sektoriuje, atlyginimai neaugo. Taigi kažkieno pajamos išaugo ne 30 proc. o 60 proc., o kitų liko tokios pat. Nelygybė padidėjo vien todėl, kad mūsų darbo rinkoje yra segregacija, o socialinė apsauga dėl savo skurdumo nekilsteli žmonių viršun“, - aiškina R. Lazutka.
Negana to, Lietuvos vaikų sąlygos taip pat labai nelygios, o tai reiškia, kad nelygybę mes taip programuojame ateičiai. Kitaip tariant, žemesnių pajamų šeimoje išaugęs vaikas Lietuvoje turi menkesnes galimybes palypėti socialiniais laiptais nei, pavyzdžiui, Estijoje.
Airija – ne toks jau geras pavyzdys
„Kodėl to skurdo ir neteisingumo yra daug? Esame paskutiniai pagal lėšas socialinei apsaugai. Po mūsų yra Airija skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto (BVP)“, - teigia ekonomistas.
Tačiau, pasak R. Lazutkos, pavyzdžiu dažnai pristatoma Airija vis tik yra ypatinga ta prasme, kad šioje šalyje sukuriamas labai didelis BVP, bet mažas BNP – bendrasis nacionalinis produktas. Taip yra dėl to, kad į Airijos ekonomiką yra investavę labai daug užsieniečių, taigi sukuriamas produktas didžiulis, bet pajamos iš to sukurto produkto atitenka kitų šalių investuotojams.
„Nepaisant to, kad Airija yra antroje vietoje pagal ekonominius pasiekimus Europos Sąjungoje, atlyginimai joje yra kaip Italijoje, tai yra gana vidutiniški. Ir socialinė sritis nėra tokia dosni, kad išsiskirtų, kaip išsiskiria pagal BVP vienam gyventojui“, - sako ekonomistas.
R. Lazutka sako, kad Lietuvoje šią tendenciją – menką lėšų skyrimą socialinei apsaugai – galima apsukti tik kreipiant dėmesį į didesnį biudžeto surinkimą iš mokesčių.
„Ir iš tų trijų banginių – sveikatos apsaugos, švietimo ir sveikatos apsaugos – būtent socialinė apsauga yra tokia kūdžiausia, jai mažiausiai skiriama lėšų. Pagal išlaidas švietimui mes esame virš Europos Sąjungos vidurkio, pagal išlaidas sveikatos apsaugai esame šiek tiek žemiau, o štai pagal išlaidas socialinei apsaugai esame apačioje“, - mano ekonomistas.
Jo manymu, norint labiau finansuoti socialinę apsaugą būtina kalbėti apie mokesčių reformą. Be šito, ekonomisto manymu, niekas nesikeis: perskirstydami esamas lėšas su nelygybe bei skurdu nesusitvarkysime.