J. Brundza teigia islamą atradęs natūraliai. Iš pradžių jį kamavo su tikėjimu susiję klausimai, į kuriuos katalikų kunigai atsakyti nepajėgė, tačiau baigęs mokslus Vilniaus pedagoginiame universitete Justas tapo tikybos mokytoju. Vėliau vaikinas išvyko į Didžiąją Britaniją, dirbo įmonėje su musulmonais iš Pakistano, kurių užduodami klausimai vėl privertė susimąstyti apie Dievą ir tikėjimą.
Galiausiai lietuvis teigė apsisprendęs tapti musulmonu, nors dar kurį laiką gyveno gyvenimą, kuris, jo dabartine nuomone, tikram musulmonui nedera: su kolegomis musulmonais retkarčiais išgerdavo alaus, nesusituokęs gyveno su drauge, dirbo įmonėje, kurioje, šalia kitų produktų, buvo pardavinėjami kiaulienos produktai bei alkoholis.
„Mūsų siekis dabar yra išmokti arabų kalbą ir važiuoti iš čia, nes Anglija nėra islamo valstybė. Aš taip pat neturiu planų grįžti į Lietuvą, nes Lietuva irgi nėra islamo valstybė. Norėdamas šimtu procentų gyventi pagal islamą turi važiuoti į musulmonišką valstybę“, - interviu DELFI teigė J. Brundza.
Augo krikščioniškoje šeimoje
Pašnekovas pasakoja, kad krikščionių tikėjimas jam buvo įskiepytas vaikystėje, nes su šeima gyveno labai tikinti močiutė, kuri išmokė maldų. „Mano močiutė gyveno su mano tėvais ir manimi, rūpinosi ir išmokė poterių. Kiek atsimenu, nors būdamas vaikas mažai kalbėjau, bet poterius jau mokėjau“, - prisiminė Justas.
„Krikščioniškas tikėjimas, krikščioniškos tiesos buvo įdiegtos iki kaulų čiulpų“, - pridūrė Justas.
Tačiau vyras pasakoja, kad nuo pat vaikystės jam kildavo klausimų, į kuriuos atsakymų nerasdavo. Pavyzdžiui, didžiausių problemų keldavo Švenčiausiosios Trejybės konceptas: kaip vienas krikščionių Dievas gali būti trijuose asmenyse – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia.
Sulaukęs mokyklinio amžiaus J. Brundza lankė Kauno jėzuitų gimnaziją, vėliau išvyko mokytis į Vilniaus pedagoginį universitetą. Universitete vaikinas pasiekė, kad filosofija būtų pakeista į teologiją, tapo tikybos mokytoju.
„Ir tada man atėjo lūžis. Nors lindau į pačią fundamentaliausią teologiją, kurioje žmonės turėtų įgauti dar daugiau tikėjimo, bet man kilo dar daugiau klausimų. Toje teologijoje labai daug „nesurišamų“ dalykų“, - pasakojo Justas.
Pavyzdžiui, J. Brundzai keista, kad Naujasis Testamentas daugiausia yra sudarytas iš apaštalų laiškų.
„Tai tiesiog laiškai: pavyzdžiui, Pauliaus laiškas romėnams, Pauliaus laiškas korintiečiams, laiškai, laiškai, laiškai, o kur Jėzaus žodis? Pavyzdžiui, Senajame Testamente Mozei buvo atskleistos penkios knygos – tai Dievo žodis, sakomas „Aš sakau jums“, „Aš uždraudžiu jums“, o čia laiškai... Man visada buvo keista, kaip mes galime laikytis kažko, kas yra tik laiškas, o ne Dievo žodis“, - pasakojo J. Brundza.
Apie islamą susimąstyti privertė kolegos pakistaniečiai
Primiršęs apie kylančius tikėjimo klausimus, J. Brundza išvyko į Didžiąją Britaniją. Šioje šalyje vaikinas iš pradžių gyveno ir dirbo su lietuviais, vėliau persikraustė į kitą rajoną, pakeitė darbą ir atsidūrė tarp musulmonų pakistaniečių.
„Jie mane paveikė per klausimus. Aš buvau netgi pamiršęs tą dvasinį, religinį susidomėjimą, nes atvažiavus į Angliją buvo problemų, buvau visiškai vienas – jokios šeimos, jokių giminaičių. Tik vienas mano kaimynas buvo iš Kauno“, - pasakojo Justas.
Pašnekovo teigimu, kolegos iš Pakistano priminė jam tikėjimo klausimus. Jie diskutuodavo apie Jėzaus dieviškumą, mat krikščionys tiki, kad Jėzus yra Dievo sūnus, tuo tarpu musulmonams Jėzus yra tik vienas iš pranašų.
J. Brundza juokdamasis pasakoja, kad iš pradžių labai įsižeidė, kad jo pavaldiniai Jėzų „nudievino“ ir kartais klausdavo jų, ar jie nebijo, kad jis, būdamas jų vadybininku, išmes juos visus iš darbo už tokius žodžius.
„Aš tikrai buvau labai ant jų supykęs. Atsimenu, tą dieną, kai jie man taip tiesmukai pasakė, kad Jėzus nėra Dievas, aš paskambinau broliui ir paklausiau – ką man su jais daryti? Jie mane taip sunervino, važiavau metro ir kalbėdamas su broliu telefonu sakiau: „Na, aš jiems parodysiu!“ Brolis sako, ne, nereikia, Jėzus vis tiek yra Dievas, geriau parodyk pavyzdį, kad tie žmonės atsiverstų į krikščionybę“, - sakė Justas.
Būdamas vadovas J. Brundza sako nenorėjęs nusileisti net ir teologinėse diskusijose, todėl vėl įniko į knygas – iš pradžių sugrįžo prie krikščioniškojo mokymo studijų, vėliau pradėjo studijuoti islamą, kad mokėtų kontrargumentuoti. „Bet man ieškant kontrargumentų, aš suradau tiesą, va kaip išėjo“, - sakė Justas.
Vyras teigia prigalvojęs daugybę kritikos islamui apie tai, kad, pavyzdžiui, Mahometas iš viso turėjo dvylika žmonų (trys iš jų mirė), o vieną mergaitę vedė, kai šiai buvo šešeri metai, sutuoktinio privilegija lovoje pasinaudojo, suėjus devyneriems. „Tai ką, Mahometas yra pedofilas?“ - tuomet galvotas mintis pasakoja vyras, kuriam kolegos pasiūlė paskaityti Koraną.
Islamą priėmė pasibaigus darbo dienai
Susipažinęs su Korano turiniu, diskutuodamas su kolegomis, J. Brundza apsisprendė priimti islamą. Dar prieš formaliai priimdamas islamą J. Brundza jau buvo pradėjęs gyventi musulmoniškai – nustojo vartoti alkoholį, nevalgė kiaulienos, medituodavo, nors dar nemokėjo musulmonų papročiu melstis.
„2008-ųjų metų šeštąją Ramadano dieną kolegos pamatė, kad aš šešta diena pasninkauju. Jie pasakė man, kad aš jau šiaip ar taip gyvenu kaip musulmonas ir paklausė, kodėl neišpažįstu islamo. Jie tiesiog pastūmėjo mane ir ačiū Dievui. Jie sakė, kad aš negaunu jokio apdovanojimo už savo veiksmus: pavyzdžiui, net jeigu ir pasninkauju, tai galbūt valau savo organizmą, bet negaunu jokio apdovanojimo. Kai jie taip pasakė, aš pagalvojau: taip, esu musulmonas. Todėl išpažinau Dievą tiesiog darbovietėje prie einant namo iš darbo“, - pasakojo J. Brundza.
Tačiau J. Brundza sako, kad po tikėjimo išpažinimo jis dar pusę metų nevaikščiojo į mečetę. Joje apsilankė irgi nuvestas vieno kolegos, mat baiminosi keistai atrodyti baltas tarp tamsių veidų.
„Aš gėdijausi, kad būsiu vienas baltas tarp juodaodžių, galvojau, kad nueisiu ir visi į mane žiūrės – kas čia toks? Bet ačiū Dievui vienas iš mano kolegų, kuris buvo nelabai praktikuojantis, paklausė, ar buvau kada nors mečetėje. Jis pasiūlė nueiti, nes pusę metų jau buvau musulmonas, o nė karto nesilankiau mečetėje. Gerai, pagalvojau, kaip čia dabar vadybininkas, o rodysiu pavaldiniui, kad kažko bijau. Nuėjome į mečetę ir, žinokite, aš atsisėdau ir tas jausmas neapsakomas, aš jį dar dabar jaučiu“, - prisiminė J. Brundza.
Tiesa, ilgainiui vyrą pradėjo stebinti, kad kolegos pakistaniečiai ne itin kruopščiai laikosi visų islamo priesakų: „Jie nesimeldė penkis kartus per dieną, jie nesilaikė tikėjimo raidės“.
„Aš net nustojau dirbti tame maisto produktų prekybos tinkle, nes jis prekiavo ir kiaulienos produktais, kituose filialuose buvo pardavinėjamas alkoholis. Mano kolegos dabar tebedirba ten, o aš esu žmogus prie raidės – jeigu jau esu pasirengęs kažko gyvenime laikytis, tai aš laikausi iki raidės. Jie lengva ranka numoja, nors aš jų klausiau, ar jie prisimena, ko mokė mane – kad Dievas myli, bet Dievas yra ir piktas“, - pasakojo J Brundza.
Vyras teigė iš kolegų išgirdęs, kad pardavinėti kiaulieną bei alkoholį galima, mat šiuos produktus vartoja kiti žmonės, tačiau pats J. Brundza sako su tuo nesutinkantis. Jam atrodo, kad tokie produktai negali eiti per musulmono rankas.
Lygiai taip pat jį nustebino, kad kolegos musulmonai po Ramadano pakvietė jį į barą išgerti pintos alaus. „Man buvo keista. Ėjau tada, nes vis tik kolegos, o aš pats jų vadybininkas, bet man vis tiek buvo keista dėl alkoholio“, - sakė vyras.
Tėvas išsižadėjo, mama verkė
J. Brundza teigia, kad žinia apie jo atsivertimą į islamą buvo itin sunki tėvams – tėtis jo atsižadėjo, o mama, kuri buvo dievobaiminga katalikė, tiesiog verkė. Problemų kilo ir su tuometine drauge, su kuria vyras palaikė romantiškus santykius, kartu gyveno, tačiau mergina buvo iš viso nereliginga.
„Mano tėtis pasakė „Tu man ne sūnus“, o mama labai verkė. Ji yra labai labai religinga ir jai tai buvo lūžis. Juolab, kad mano brolis buvo pranciškonų vienuolis ir paliko tikėjimą. Mamai tai buvo absoliutus šokas – vienas sūnus atsisakė vienuolystės, kitas – po ketverių metų pakeitė tikėjimą į islamą“, - sakė J. Brundza.
Pasak jo, tėvui atrodė, kad islamas yra teroristų ideologija ir esą negalima pasitikėti pranašu, kuris turėjo devynias žmonas iškart, buvo pedofilas ir panašiai.
„Aš nesipykau su jais, priėmiau, kas man duota. Paskambindavau kas kelis mėnesius, paskui vėl ir vėl – dabar su tėčiu jau kalbuosi, ačiū Dievui. Su mama irgi. Jie galvojo, kad aš palikau lietuvybę, nes tapatino religiją su kultūra, bet religija nėra kultūra. Paskui pamatė, kad kalbu lietuviškai ir panašiai, tik tiek, kad man labiau rūpi pomirtinis gyvenimas“, - pasakojo Justas.
Panašių problemų kilo ir su tuometine mergina, kuri nebuvo nei musulmonė, nei praktikuojanti krikščionė. Su ja Justas palaikė romantiškus santykius, drauge gyveno. Draugystė dar tęsėsi ir jam priėmus islamą, tačiau vyras teigia sulaukdavęs nuomonės, kad taps teroristu. Jam nusprendus griežtai laikytis islamo raidės, su mergina santykiai sutrūko, nes ji nenorėjo tapti musulmone.
„Mano tuometinė draugė manė, kad tai teroristinė religija, kad moterys užspaustos, neturi jokių teisių. Pusę metų ji griežė dantis, bet kai nuėjau į mečetę pirmą kartą ir pajutau dvasinį pakilimą, jau turėjau pasakyti, kas ir kaip. Aš nesu žmogus, kuris iš karto liepia moteriai – priimk tikėjimą arba ne. Sakiau, kad tikrai ją myliu ir noriu vesti, bet islame neįmanoma vesti moters, kuri net ne krikščionė. Ji nebuvo krikščionė, ji buvo laisvo oro direktorė, neturėjo pažiūrų“, - pasakojo Justas.
Vyras pasakoja bandęs įtikinti merginą savo tikėjimu, davęs skaityti islamo veikalus, diskutavęs su ja apie religiją, bet santykiai nepasistūmėjo ir nutrūko.
Žmoną surado internete
Tačiau J.Brundza vienišas ilgai nebuvo, mat gyventi kitos religijos šalyje ir neturėti žmonos jam atrodė grėsminga: „Mes, vyrai, turime savo lytinius poreikius, todėl kai suaugęs vyras neturi nei žmonos, nei panelės, jam sunkiau valdytis“.
Vyras sako puikiai supratęs, kad tokioje valstybėje kaip Didžioji Britanija niekas nebaudžia musulmonų už nesantuokinius santykius, bet norėjo laikytis islamo priesakų.
„Aš jaučiau poreikį vesti iš karto. Neturėjau jokios šeimos čia, o musulmoniškoje bendruomenėje jaunus žmones suveda šeima – jaunuoliai pamato vienas kitą, tiek ir užtenka. Nėra tokių ilgalaikių svarstymų“, - pasakojo J. Brundza.
„Turėjau eiti į interneto svetainę, kur musulmonai susipažįsta vienas su kitu. Moterys su vyrais ten kalba internetu, parodo video, bendrauja par „Skype“ ar „Messenger“. Buvo netgi tokių atvejų, kai moteris nusiėmė hidžabą – parodė nuotrauką su hidžabu ir parodė be hidžabo bei pasakė norinti ištekėti. Aš jai sakiau, kad jeigu ji TAIP daro, nors mane pažįsta mane tik vieną dieną, tai sėkmės jai, bet aš turiu nuojautą, kad mums ne pakeliui“, - prisiminė Justas.
Vyras teigia, kad praėjus penkioms dienoms po užsiregistravimo minėtoje svetainėje jį užkalbino dabartinė jo žmona ir beveik po mėnesio pora susituokė. „Mes susimatėme tik du kartus ir apsivedėme“, - sakė lietuvis su žmona jau auginantis du vaikučius.
Justas teigia, kad jo žmona dėl ligos juda su vežimėliu, tačiau vyras sako supratęs, kad tai toji moteris, kurią reikia vesti: „Aš žinojau, kad aš noriu ją vesti, apėmė tokia ramybė. Dar prieš pamatydamas žinojau, kad ją vesiu. Man nerūpėjo nei jos amžius (moteris buvo septyneriais metais vyresnė – DELFI), nei jos fizinis būvis, aš apsivedžiau dėl to, kad ji myli Dievą, stengiasi džiuginti Dievą savo darbais ir poelgiais“.
Kalbėdamas su moterimi pasuka galvą ir nuleidžia akis
Klausiamas, kaip perėjimas į islamą pakeitė jo elgesį su moterimis, J. Brundza teigia, jog iš pradžių didelių pokyčių nebuvo – sveikindamasis su moterimis paduodavo ranką, kalbėdamas žiūrėdavo į akis. Tačiau nusprendęs sekti islamo raidę, vyras po kiek laiko sako pakeitęs elgseną.
„Pažiūrėjus į mano elgesį prieš tai ir vėliau – aš esu visiškai skirtingas žmogus. Pavyzdžiui, jeigu būtumėte Londone, aš vis tiek sakyčiau, kad geriau kalbėtis telefonu nei susitikti asmeniškai. Prieš tai aš būčiau susitikęs su jumis, paspaudęs ranką, sakyčiau „Laba diena, prašom išgerti kavos“ ir visa kita. Bet šiuo metu, kai aš jau žinau, kas yra Viešpačiui malonu ir kas piktina Viešpatį, aš labiau renkuosi saugų kampelį, aš nenoriu piktinti Viešpaties, kad nedarau pakankamai gerų dalykų. Žinau, kaip yra sunku patekti į dangų, todėl kiekviename žingsnyje reikia mąstyti – ar tai gerai, ar negerai“, - sakė pašnekovas.
Tiesa, Justas pasakoja, kad bendraujant su moterimis kyla kai kurių nesusipratimų. Pavyzdžiui, dalykiškai bendraudamas su kokia nors moterimi J. Brundza arba nuleidžia akis, arba pasuka galvą 30 laipsnių kampu. Tačiau kai kurios pašnekovės, susidūrusios su tokia elgsena įsižeidžia, nes jaučiasi negerbiamos.
„Aš vaikštau gatvėje, aš žiūriu į apačią, stengiuosi nežiūrėti į moteris. Pavyzdžiui, vairuojant aš turiu matyti kelią, bet kai sustoju prie perėjos ir žmonės turi praeiti, aš turiu žiūrėti į apačią, o kai praeina (matau akies kampu), važiuoju toliau. Panašiai ir parduotuvėse, nes kasininkėmis dažnai dirba moterys. Taip elgiuosi visur, kur yra moters ir vyro kontaktas“, - teigė Justas.
„Bet čia, Anglijoje, moterys mato tai arba kaip kuklumą ir drovumą, arba kaip įžeidimą. Sako: tu į mane nežiūri, kodėl nežiūri, kodėl nusuki savo veidą? Aš kalbuosi pasukęs veidą 30 laipsnių kampu, žiūriu į apačią. Jos tai supranta kaip pažeminimą, bet aš jų nežeminu, aš jas gerbiu, aš taip rodau savo pagarbą, nes nežiūriu nuo galvos iki kojų įsivaizduodamas visokius dalykus“, - aiškino J. Brundza.
Islame moteris – kaip Anglijos karalienė?
Kalbėdamas apie moters vaidmenį visuomeniniame gyvenime, pašnekovas pabrėžė, kad laikantis islamo priesakų moteris neturėtų dirbti, o jeigu dirba – tai geriau iš namų arba tik moteriškame kolektyve, kai su vyrais bendraujama telefonu arba per kokį kitą asmenį. Vyras sako, kad jo žmona prieš santuoką dirbo valstybiniame sektoriuje, bet po vestuvių šeimoje buvo priimtas sprendimas šio darbo atsisakyti.
„Mes esame lygios sielos, bet fiziniame lygmenyje esame skirtingi, todėl mūsų pareigos yra skirtingos. Kai Vakarų pasaulis bando sutapatinti moterį su vyru, tai savo esme yra klaida. Nes Dievas davė moteriai tokias savybes, kurių vyras neturi, ir atvirkščiai. Per tas savybes Dievas davė ir pareigas. Pavyzdžiui, vyras negali gimdyti, negali pastoviai sėdėti namuose. Tai kažkas nenatūralaus – vyrui duotos tokios savybės: eiti, dirbti ir uždirbti šeimai, apsaugoti šeimą, vadovauti jai. Nenatūralu vyrui būti namuose, nenatūralu vyrui nedirbti“, - aiškino pašnekovas.
Pasak J. Brundzos, Dievas yra liepęs moterims prisidengti kūną, išskyrus veidą ir plaštakas, o apranga formaliai netgi turėtų būti ilgesnė nei moters ūgis – kad drabužis vilktųsi. „Moterys prisidengia iš meilės Dievui“, - aiškino Justas, pridūręs, kad moters apranga negali būti aptempta, išryškinti krūtinės, klubų, liemens ar kojų.
Kalbėdamas apie veido pridengimą, jis pabrėžė, jog ši tradicija kilo iš praeities: pranašo Mahometo žmonoms buvo įsakyta prisidengti savo veidus, tad šiais laikais kai kurios musulmonės tiesiog seka pranašo žmonų pavyzdžiu.
Vyro teigimu, moterys dengia savo figūrą ir plaukus dėl to, kad tai yra turtas, kuris neturi būti matomas visiems: „Ir tas turtas priklauso tam, už kurio ji ištekėjo. Ji turi visą teisę dėvėti „Gucci“, „Versace“ ar „Prada“ drabužius, gali vaikščioti net nuoga, bet namuose – tai priklauso tik namams“.
Tačiau argumentuodamas, kodėl musulmonės moterys yra palankesnėje padėtyje nei kitų religijų tikinčiosios, J. Brundza pateikė Jungtinės Karalystės karalienės pavyzdį: „Ar Anglijos karalienė vairuoja? Ne, ji nevairuoja, nes turi vairuotojus. Ar Anglijos karalienei reikia eiti į parduotuvę? Ne, už ją viską nuperka. Ar jai reikia daryti visokius žemiškus dalykus? Ne, nereikia, nes už ją viską padaro, ji tiesiog yra karalienė. Tai mūsų moterys islame yra kaip karalienės, mes joms duodame viską. Jų poreikiai mums, vyrams, yra įsakymas“.