Anksčiau Vilniuje gyvenusi jauna moteris Lietuvą paliko būdama šešiolikos. Iš pradžių Indra patraukė į Ameriką mokytis, tačiau pripažįsta, kad ten viliojo ne tik edukacija, bet ir finansinės galimybės. „Žinai, prieš penkiolika metų visi galvojo, kad Amerikoje pinigai auga ant medžių“, – juokiasi pašnekovė.
Vis dėlto laimės Jungtinėse Valstijose susikurti nepavyko. Praleidusi ten dvejus metus, mergina nusprendė vykti studijuoti juvelyrikos į Škotiją, o Glazgo mieste susipažino su dabartiniu draugu Axel. Baigusi studijas kartu su juo gyveno ne tik Ispanijoje, bet ir Anglijoje bei Brazilijoje, tad Barselonoje praleisdavo ne visą laiką.
Miestas, kuriame nesibaigia linksmybės
„Barselona yra itin gyvas, pilnas jaunimo miestas, labai šiuolaikiškas. Jame sukasi apie pusantro milijono gyventojų, tad visi ganėtinai susispaudę, tačiau, lyginant su Londonu, kuris atrodo labai šaltas ir oficialus, yra kur kas jaukesnis. Barselonoje ir oras geresnis, todėl žmonės daug laiko praleidžia gatvėse, yra linksmesni“, – įspūdžiais dalinasi moteris. Tiesa, pati Indra dabar gyvena Barselonos priemiestyje, esančiame už valandos kelio, o savo rajoną lygina su Antakalniu ar Valakampiais.
„Dabar kaip tik labiau norisi ramybės, tad užmiestis puikiai tinka, tuo tarpu pačioje Barselonoje įvairūs festivaliai vyksta nuolat, ypač daug jų – muzikos srityje. Čia organizuojamas ir nuo 1994 metų rengiamas elektroninės muzikos festivalis „Sonar“, ir britų pamėgtas „Primavera sound“, – pasakoja Indra. Vos prieš kelias dienas Barselonoje praūžė ir bene didžiausia Katalonijos miesto šventė „La Mercè 2017“, kuomet gatves keturioms dienoms užtvindė minios vietinių žmonių ir turistų.
Ispanų – ne pagrindinė Barselonos kalba
„Atvažiavusi į Barseloną, ispaniškai kalbėti visai nemokėjau, tad teko lankyti kalbų mokyklą. Nesu labai gabi lingvistė, tad prireikė ketverių metų, kol pradėjau laisvai kalbėti ispaniškai. Žinoma, mokėjau angliškai, tačiau iš to čia – mažai naudos. Dauguma vietinių šneka net ne ispaniškai, o kataloniškai. Na, o katalonų kalba nuo ispanų skiriasi panašiai kaip latvių ir lietuvių“, – teigia Indra.
Įdomu tai, kad savo šeimoje moteris kalba trimis, kartais net – keturiomis kalbomis. „Mano vyro mama yra vokietė, o tėvas laiko save ispanu. Taigi, su močiute ir tėčiu dukra kalba vokiškai arba ispaniškai, su manimi – lietuviškai, o aš pati su Axeliu bendrauju ispaniškai arba angliškai. Visgi geriausiai dukra supranta kataloniškai, nes taip visi kalba darželyje“, – sako beveik trejų metų dukros Onutės mama.
Vaikų darželiai – mokami ir brangūs
Indra sako, kad darželių problemos, su kuria dar visai neseniai susidūrė daugybė jaunų tėvų Vilniuje, Ispanijoje nėra – savo vaikui darželį ji surado iškart ir prie pat namų. Tačiau pašnekovė teigia, kad visi darželiai Barselonoje yra mokami ir ganėtinai brangūs: „Jei gerai pamenu, mums valstybinis darželis turėjo kainuoti apie 380 eurų, privatus – 425 eurus per mėnesį. Be to, privačiame darželyje dar buvo taikomas vienkartinis 300 eurų mokestis.“
Savo vaiką moteris nusprendė leisti į privatų darželį, kadangi kainų skirtumas palyginti nedidelis, o edukacinis lygis – kiek aukštesnis, mažylius ten, pavyzdžiui, dar moko anglų kalbos pradmenų, o štai valstybiniuose darželiuose visi be išimties kalba kataloniškai.
„Taip sutapo, kad mūsų rajone daug katalonų ir ispanų, tad grupėje dukra – bene vienintelė užsienietė. Kita vertus, svetimšalių čia pilna ir jie niekieno nestebina. Aš pati tik po kurio laiko iš pažįstamos sužinojau, kad dukros darželio auklėtojoms jau anksčiau yra tekę dirbti su lietuvių vaikais. Jos pačios man apie tai nė neužsiminė, joms tai natūralu“, – pasakoja Indra.
Už butą kiaurais langais – nuo 700 eurų per mėnesį
Paklausta apie darbą, moteris sako, kad Ispanijoje daug dirbti neteko. „Pirmaisiais metais buvau įsidarbinusi padavėja, bet dabar daugiausiai laiko skiriu juvelyrikai. Mano kurtais papuošalais prekiauja keletas parduotuvių Lietuvoje, o privačius užsakymus pati siunčiu į gimtinę. Trumpai tariant, dirbu pagal individualios veiklos pažymą, kurią gavau ne Ispanijoje, o Vilniuje.“
Vis dėlto tai – ne vienintelis moters pragyvenimo šaltinis. Indra taip pat turi papildomą darbą nepilnu etatu – vertėjauja gerai žinomoje nekilnojamojo turto agentūroje, atlieka kitus biuro darbus. Indra noriai dalinasi patirtimi ir atskleidžia, kad mėnesiui išsinuomoti Barselonos centre esantį kambarį mažiausiai kainuoja apie 300 eurų, o nudrengtą butą – bent 700 eurų. „Tokiame būste langai greičiausiai bus kiauri, karšto vandens taip pat gali trūkti. Padoresnį butą tam pačiam laikui Barselonoje pavyktų išsinuomoti už 850 ir daugiau eurų per mėnesį“, – perspėja moteris.
Į minėtą sumą komunaliniai mokesčiai paprastai neįskaičiuojami, o jie taip pat gali būti gerokai didesni nei Lietuvoje. Anot pašnekovės, tai dažnai priklauso nuo namo tipo ir būklės, bet pasitaiko atvejų, kai vien laiptinės išlaikymas šeimai kainuoja kelis šimtus eurų, o kartais tenka mokėti ir už šildymą. „Be abejo, šildymo sezonas Katalonijoje nepalyginamai trumpesnis, tačiau temperatūra Barselonoje žiemą nukrenta iki keleto laipsnių, o daugelyje butų radiatorių tiesiog nėra – jų gyventojams tenka žvarbti“, – priduria Indra.
Ispanijoje maisto ir drabužių kokybė – gerokai prastesnė nei Lietuvoje
Nors daugelis lietuvių skundžiasi pernelyg aukštomis kainomis ir net pardavinėjamų produktų sudėtimi, į Ispaniją emigravusi moteris sako, kad Lietuvoje situacija kur kas geresnė. „Maisto produktų kainos abiejose šalyse labai panašios, tačiau kokybė Ispanijoje prasta. Dėl to stengiuosi pirkti ne vietinėse krautuvėlėse, o didesniuose prekybos centruose, tokiuose kaip ALDI ar LIDL, nes jie turi vokiškų produktų, daugiau lietuviui reikalingų pieno gaminių, juodos duonos“, – pirkimo įpročiais dalinasi pašnekovė.
„Kalbant apie drabužius, jų kokybė Lietuvoje taip pat gerokai aukštesnė. Nesu iš tų žmonių, kurie dažnai eina į „Primarką“ ir drabužius perka maišais. Aš pati geriau turėsiu vieną, bet tikrai kokybišką prekę“, – įsitikinusi lietuvė. Visgi ji pripažįsta, kad atsinaujinti aprangą Ispanijoje apskritai atsieina pigiau, juk būtent čia atsirado tokie prekių ženklai kaip „Zara“ ar „Mango“.
„Barselonoje rankų darbas menkai vertinamas. Čia gyvenančios merginos nueina į vieną iš minėtų parduotuvių, nusiperka kokius nors didelius auskarus už 15 eurų ir neilgai tarnaujančių drabužių. O aš nemėgstu daug vaikščioti po parduotuves, tad minėtų prekių verčiau įsigyju atvykusi į Lietuvą. Man reikia kokybės“, – sako Indra.
Palaiko Katalonijos norą atsiskirti
Kalbėdama apie spalio 1 dieną visos Europos dėmesį prikausčiusį referendumą, moteris teigia, suprantanti katalonų norą atsiskirti nuo Ispanijos. „Žmonės gyvena demokratinėje šalyje, tačiau balsuoti jiems neleidžia, o juk iš Katalonijos, apkrautos didžiuliais mokesčiais, visa Ispanija turi milžiniškos finansinės naudos. Manau, šio konflikto esmė – politinis pareiškimas, tai tarsi sakyti: „Mes čia ir mums nepatinka, kad mūsų negirdi.“ Kita vertus, ne visi buvo linkę duoti referendumo šalininkams savo balsą, nes kai kurie iš jų nusiteikę pernelyg agresyviai.“
Indra pasakoja, kad praėjusią savaitę į Barseloną Madridas atsiuntė net 5000 policijos pareigūnų, skirtų, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ne užtikrinti sklandų „La Mercè“ festivalį ar užkirsti kelią dar vienam teroristiniam išpuoliui, bet raminti galimas protestuotojų bangas. Tiesa, policijos pareigūnų apgyvendinimas kruiziniame laive, papuoštame gerai žinomų animacinių personažų piešiniais, sukėlė viešą visuomenės pajuoką.
„Visi iš to šaipėsi, nes akivaizdu, kad Madridas daro kvailystes. Valdžia iki šiol nekontroliuoja situacijos“, – sako Indra.
Provincijai skiriama daugiau pinigų
Paklausta apie kitas Ispanijos vietoves, kuriose teko pabuvoti, lietuvė išskiria baskų kraštą: „Vykdama į provinciją, reikia pripažinti, nesitikėjau, kad kaimas mane kažkuo nustebins, bet Ispanijoje jis toks turtingas... Čia išlikusios tradicijos, į jį apskritai daugiau investuojama. Tiesą sakant, jokiam baskui nesiūlyčiau važiuoti gyventi į Barseloną, nes gyvenimo kokybė pas juos daug geresnė.“ Indra sako, kad kur kas žalesnė Baskija jai pasirodė kažkiek panaši į Lietuvą ir neslepia norinti sugrįžti į gimtinę. Deja, greitu metu to padaryti greičiausiai nepavyks. „Vyras čia turi gerai apmokamą darbą, kokį Lietuvoje specifinės srities inžinieriui apskritai būtų sunku gauti“, – apgailestauja ji.
Moters neguodžia ir ganėtinai aktyvi vietos lietuvių bendruomenė. „Jau seniau žinojau, kad egzistuoja kažkokia lietuviška mokyklėlė, bet kol neturėjau vaiko, man ji nebuvo labai aktuali. Vėliau atsitiktinai pastebėjau skelbimą, kviečiantį burtis lietuvius, o neilgai trukus, atsirado ir tam skirta interneto grupė. Keletas iniciatorių Barselonoje nuolat rengia įvairius susitikimus. Pati esu su lietuviais žaidusi tinklinį, per Užgavėnes kartu valgėm blynus, liepą, žinau, jie ėjo giedoti himno“, – prisimena emigrantė.
Ji sako, į Lietuvą keliaujanti bent trejetą kartų per metus, tiesa, kol dukra buvo mažesnė ir lėktuvo bilietų vaikui pirkti nereikėdavo, gimtinėje pasirodydavo dažniau. „Vasarą visi atvažiuojame bent savaitei ar dviems. Kai turiu darbo reikalų, kelioms dienoms atvykstu ir viena. Labiausiai pasiilgstu pačios Lietuvos, kartais kyla mintis niekam nepranešti, kad sugrįžau, paslapčia pabūti gimtoje aplinkoje, ramiai pasivaikščioti po mišką ar dar kur nors“, – šypsosi Indra.