- Ar sunku klausytis išpažinties?
- Be abejo, nėra lengva, nes ateina žmogus su vidinėmis problemomis. Norisi jam padėti, tačiau ta pagalba ne visada yra tokia, kokios žmogus tikisi. Kunigas negali duoti tabletės, kaip stipresnio antibiotiko nuo ligos, nes išpažintis yra darbas su savimi. Kunigas gali tik paskatinti, o rezultatas priklauso nuo to, kiek pats nuoširdžiai su savimi dirbi.
- Kada išpažintis tampa dvasiniu pokalbiu, kada tik nuodėmių „atbeldimu“?
- Jeigu žmogus sąmoningai eina išpažinties, jis ateina ir dvasinio pokalbio, nors pirmutinis tikslas – susitaikyti su Dievu ir gauti iš Jo nuodėmių atleidimą.
- Kokia išpažinties esmė?
- Išpažintie esmė – susitaikymas su Dievu, priimant Jo atleidimą. Kad gaučiau nuodėmių atleidimą, turiu suvokti, kad esu nuodėmingas, kad klaida slegia mano sąžinę, už nuodėmę gailėtis.
Atėjęs pas kunigą tą nuodėmę išpažįstu ir pasižadu, iš širdies pasiryžtu kiek leidžia mano jėgos tos nuodėmės nebekartoti. Tada atlieku kunigo užduotą atgailą, jeigu kam nors mano nuodėmės padarė žalą - už jas atsilyginu ir sau toliau ramiai gyvenu, stengdamasis nekartoti to, kas sujaukia arba apsunkina mano sąžinę. Tokia yra išpažinties esmė.
Jeigu žmogui išpažintis – užsidėti pliusiuką, kad atlieka religinę praktiką ir tuo išpildo pareigą Dievui ir savo sąžinei, jis „išbeldžia" nuodėmes, net nepagalvodamas apie jas.
Ateina suaugęs žmogus ir sako tradicinės išpažinties formulę: „išpažinties buvau prieš kažkiek laiko, Dievui nusidėjau tuo, kad neklausiau tėvelio, mamytės, vyresniųjų neklausiau, tingėjau, melavau, daugiau neatsimenu, gailiuosi už nuodėmes“.
Aš to žmogaus klausiu, kiek jam dabar metų. Ir sužinau, kad septyniasdešimt. Tėvelis ir mamytė – seniai numirę.
- Čia jūs šaržuojate ar rimtai?
- Nedažnai, bet kartais pasitaiko. Ir tai rodo, kad dalis žmonių nesuvokia, kad išpažintis yra savęs atvėrimas Dievui, o tuo pačiu Jo gailestingumo priėmimas. Nes jokie pokalbiai neturi tokios svarbos, kaip suvokimas, kad išpažintis tai pirmiausia širdies nusiteikimas ir atvėrimas Dievo gailestingumui, kuris ateina kaip dovana, o ne dėl nuopelnų, gerų darbų ar ko nors kito.
Kad tą gailestingumą priimčiau, turiu nuodėmes atsiminti, už jas gailėtis, tikrai pasiryžti daugiau jų nebekartoti, atlikti išpažintį, atsilyginti už tas nuodėmes ir toliau stengtis gyventi taip, kad klaidų mano gyvenime būtų kuo mažiau.
Kartais skeptikai labai lengvai Bažnyčiai prikiša: „Užmušęs žmogų ateisi, kunigui pasakysi, kad užmušiau, gausi išrišimą ir vėl galėsi eiti tą patį daryti“. Tačiau taip sakantys visiškai nesuvokia išpažinties esmės, nes viena iš atgailos sąlygų – gailestis dėl nuodėmių ir pasiryžimas daugiau nenusidėti.
- Kas yra ir kas nėra nuodėmė?
- Kai nusidedu, pirmiausia Dievą įžeidžiu, sugriaudamas savo santykį su Juo. Tačiau mano poelgis skaudina ne tik Dievą, jis žeidžia šalia esančius žmones, sukelia chaosą mano paties dvasioje. Suvokdamas, kad padariau kažką ne taip, einu išpažinties, atsiprašau Dievo, žmonių ir stengiuosi pasitaisyti, kad mano gyvenimas kurtų daugiau harmonijos, o ne chaoso.
- Kelis kartus minėjote atgailą. Žmonės klausia, pagal ką kunigas skiria, kiek poterių sukalbėti?
- Ta atgaila, kurią kunigas užduoda, visada simbolinė, nesvarbu ar aš užduosiu sukalbėti penkis, ar vieną kartą „Tėve mūsų“. O kitas kunigas gal paprašys atsisėsti suole ir minutę susikaupus pasakyti Viešpačiui: „Ačiū, Dieve, kad esi gailestingas ir man atleidi“.
- Pas ką patys kunigai eina išpažinties?
- Be abejo, jie turi savo nuodėmklausius. Kiekvienas kunigas gali eiti išpažinties pas bet kokį pasirinktą kunigą. Ir vyskupas eina išpažinties pas kunigą – gali nuodėmes išpažinti kitam vyskupui, gali paprastam kunigui. Popiežius išpažinties gali eiti pas kardinolą, vyskupą ar bet kokį kunigą, kurį jis pasirenka savo nuodėmklausiu.
- Hierarchija negalioja?
- Tam tikra hierarchija yra ir šitoje srityje. Šią tvarką reglamentuoja Kanonų Teisės Kodekso 965-986 kanonai. Pavyzdžiui, popiežius ir kardinolai turi teisę tikinčiųjų išpažinčių klausyti visame pasaulyje. Vyskupai taip pat, jei neprieštarauja vietos vyskupas. Kiekvienas kunigas šventimų galia ir vyskupo įgaliojimu turi teisę klausyti išpažinčių ir duoti žmonėms išrišimą savo parapijos ribose arba bet kur, jei žmogui gresia mirties pavojus. Lietuvoje dirbantys kunigai gali klausyti išpažinčių visame krašte, nebent vyskupo būtų uždrausta.
- Žmonės klausia, kaip ruoštis išpažinčiai? Kol sulauki savo eilės, iš jaudulio daug kas pasimiršta. Gal susirašyti ant popieriuko?
- Aišku, galima susirašyti, bet svarbu pasirūpinti, kad paskui to popieriuko kas nepaimtų ir per tai nekiltų nepatogumų.
Laukiant savo eilės prie klausyklos galima ramiai apgalvoti nuodėmes. Ne tik galima – Bažnyčia tam ragina visus žmones. Maldaknygėse rašoma, kaip atlikti sąžinės sąskaitą, kaip pasiruošti išpažinčiai, galima rasti maldų po išpažinties ar padėką Dievui.
Tas pasiruošimas būtinas. Savo vidinę situaciją, dvasios būklę reikėtų apgalvoti kelių kriterijų šviesoje: nuodėmes atsiminti, už jas gailėtis, pasiryžti nenusidėti, atlikti išpažintį, atsilyginti.
Jeigu žmogui ant širdies guli didelis sunkumas, labai slegia sąžinę, Bažnyčia ragina ir įpareigoja netgi nuodėmių skaičių pasakyti. Kai sunki nuodėmė padaroma, žmogus tikrai tą dalyką atsimena.
- Bet kas yra sunki ir nesunki nuodėmė?
- Jeigu žmogui sunku pačiam viduje susivokti, galima pasitelkti dešimt Dievo įsakymų. Aš juos perkratau savo širdyje: nusidėjau ar ne. Jei nusidėjau, galvoju – kaip. Ar sąmoningai, tyčia, žinodamas, kad nusidedu Dievo įsakymui tai padariau? Jei nusidedu suvokdamas savo veiksmo nemoralumą ir pasekmes, sąmoningai einu prieš Dievo įsakymą ir savo sąžinę, darau sunkią nuodėmę.
Pasitaiko, kad žmogus Dievo įsakymui nusideda netyčia, tada ir tos sunkios nuodėmės nėra. Jautresnės sąžinės tikintysis per išpažintį pasisako, bet priduria, kad netyčia tai padarė.
Pavyzdžiui, yra Dievo įsakymas „Nemeluok“. Gali būti pameluota kasdienėje banalioje situacijoje – kaimynas kaimynui kažko nepasako ar kalbėdamas prikalba nebūtų dalykų, kurie niekam nesukelia nei žalos, nei nuoskaudos. Tačiau tyčinis, savanaudiškas melas gali labai pakenkti. Po tokio melo dažnai žmonės lieka labai įskaudinti, susikuria keblios situacijos, kartais primenančios meksikietiškų muilo operų siužetus.
Toks poelgis uždeda pareigą atsilyginti žmogui, kuriam buvo padaryta žala. Jis turi arba atsiprašyti, arba stengtis atitaisyti žalą, ypač jei tai išeina į viešumą ir apsunkina apšmeižto žmogaus tolesnį gyvenimą.
- Ar visų Dievo įsakymų nepaisymas užtraukia vienodo sunkumo nuodėmę: viena nekalbėti netiesos, o kita – nežudyti?
- Be abejo, tai ne tas pats. Normali žmogaus sąžinė pati pasako kiek moraliai ar nemoraliai pasielgta. Nors, jei labiau pasigilintume į vidines situacijas, galėtume pastebėti, kad kartais melavimas ar šmeižtas prilygsta žmogžudystei. Tyčia sukurta melo situacija žmogų gali pastūmėti į savižudybę. Tada tarsi netiesiogiai pažeidžiamas įsakymas „Nežudyk“.
Nėra vien juoda ir balta. Gyvenime dažnos tarpinės situacijos, kurios turi labai daug niuansų. Tam ir yra kunigas, kad žmogui, einančiam išpažinties, padėtų susiorientuoti.
- Ar būna, kad po išpažinties jums pačiam širdį užgula to žmogaus nuodėmė?
- Ne, dažniau būna priešingai. Jeigu žmogus atlieka nuoširdžią išpažintį, nuėjus jam būna labai dėl jo gera – nesvarbu, kas gyvenime yra atsitikę, bet žmogus suvokia savo klaidas ir ieško išeities iš situacijos, kurią sukūrė jo nuodėmė.
Žmogus stengiasi susitaikyti su Dievu, nuraminti savo sąžinę. Jeigu jau ateina išpažinties ir pasako tai, kas jį slegia, rodo, kad turi labai gerų vidinių ketinimų. Nėra kažkoks užkietėjęs, beviltiškas, stengiasi ir nori būti kitoks kasdienybėje ir santykiuose su Dievu bei žmonėmis.
Tokios situacijos suteikia vilties, kad ne visi yra statistiniai katalikai. Yra gyvai mąstančių žmonių, kurie ieško atleidimo, su dėkingumu jį priima ir toliau stengiasi gyventi taip, kad savo buvimu pateisintų iš Dievo gautą atleidimą.
Kunigui nešiotis kitų žmonių nuodėmių nėra ko ir nereikia. Nebent ateina pykčiu ir pagieža kunkuliuojantis žmogus. Tačiau su tokiu nusiteikimu nesi pajėgus priimti atleidimą, nes nesugebi ar negali pasiryžti atleisti kitam. Būna sunku dėl tokio žmogaus ir gaila jo, kad didelę naštą savyje nešiojasi.
- Mažesniuose miesteliuose – viskas kaip ant delno. Koks žmogus gal su kirviu žmoną aplink namą vaiko, triukšmauja. Per išpažintį nuoširdžiai gailisi ir tikrai tuo momentu mano, kad pasistengs taip nedaryti, tačiau vis neišeina ir neišeina. Jūs gi metų metus tokias situacijas matote. Kaip reaguojate prie klausyklos pamatęs tokius parapijiečius?
- Be abejo, būna ir taip. Ir niekaip negali reaguoti, gali tik su tuo žmogumi kalbėtis apie tai, kad niekas kitas – tik jis gali tą situaciją pakeisti.
Iš vaikystės puikiai prisimenu netoli nuo mūsų gyvenusį kaimyną, kuris, kaip sakėte, pasigėręs kiekvieną kartą vaikydavo su kirviu žmoną aplink namą.
Dabar tokiam žmogui sakau – esmė ne ta, kad žmoną aplink namą vaikai, o tai, kad tu negali gerti alkoholio. Jei negersi, tavo protas bus šviesus. Tai reiškia, kad turi savo gyvenime susitvarkyt alkoholio problemą. Tai sutvarkius ir žmonos vaikyti nebereikės.
Jeigu žmogus nori ir stengiasi, jis po truputį keičiasi. Kiti vėl atgal nuslysta. Tačiau išpažintis nėra vienkartinis dalykas – vieną kartą priėjau, gavau piliulę, nurijau ir visą amžių būsiu be nuodėmės.
Išpažintis – nuolatos žmogų lydinti pagalba, kad kai jis savo gyvenime nusilpsta, pavargsta, kada jam vėl pradeda nebesisekti, gautų padrąsinimą iš šalies. Kad kažkas kitas jam aiškiai ir nedviprasmiškai pasakytų: nesi beviltiškas, gali kažką padaryti su savimi, savo gyvenimu, bet tik daryk. Pabandyk pradėti vieną kartą ir daryk toliau. Vieniems tas padrąsinimas veikia, kitų neveikia – kaip visas mūsų gyvenimas margas, taip ir žmonės skirtingi.
- Apie išpažinties formas. Kai kur bažnyčiose yra ne tik klausyklų, bet ir išpažinties kambarių. O jaunimo renginyje teko matyti, kaip išpažintis atliekama tarsi nuošaliau nuo kitų šnekantis su kunigu – iš viso be jokių klausyklų.
- Išpažinties klausymo vieta paprastai yra bažnyčia ar koplyčia, tačiau per atlaidus ar kitus didelius žmonių susibūrimus, šventose, piligrimų lankomose vietose bažnyčia organizuoja išpažinties sakramento teikimą pagal konkrečias sąlygas. Gali būti klausyklos įrengiamos ir lauke, o kartais jų iš viso nėra.
Kambarėliai, apie kuriuos užsiminėte, pas mus „atkeliavo“ iš Vakarų. Iki Nepriklausomybės jų visai nebuvo, paskui išpopuliarėjo. Tačiau jie nepakeitė nei išpažinties formos, nei turinio, tiesiog suteikė žmonėms daugiau psichologinio komforto.
Į išpažinties kambarį atėjęs žmogus jaučiasi ne taip stebimas tų, kurie už jo nugaros laukia eilėje prie klausyklos. Žmogui truputį mažiau streso būna, tad jis gali ramesnėje aplinkoje labiau įsigilinti į save. Gal tada ir pokalbis su kunigu tam žmogui daugiau naudos duoda.
- O jei seniau išpažinties buvęs žmogus nebedrįsta eiti prie klausyklos, nes bijo ką nors ne taip pasakyti ar padaryti?
- Normalus kunigas nusiteikęs žmogui padėti, todėl jei jis kažką ir ne taip pasakysi, be užgaulės padės ar pamokys. Aišku, pasitaiko kunigų, pavargusių nuo krūvio ar gyvenimo naštos, kuriems darbas tampa rutina, bet paprastai išpažinties ateinančio žmogaus kunigas neturėtų barti ar atgrasinti net ir tada, kai žmogus kažką ne taip pasako.
Tradicinė išpažinties formulė tokia: ateinu prie klausyklos, atsiklaupiu, persižegnoju ir sakau: „Garbė Jėzui Kristui“. Kai kunigas atsako: „Per amžius amen“, paminiu, prieš kiek laiko buvau išpažinties.
Tada vardiju, kokiomis nuodėmėmis nusidėjau Dievui, pabaigoje pridėdamas, kad daugiau nebeatsimenu, už nuodėmes gailiuosi ir stengsiuosi daugiau nuodėmių nebedaryti.
Paprašius nuodėmių atleidimo, kunigas su žmogumi pasikalba ir kaip atgailą skiria sukalbėti maldas. Tada kunigas kalba išrišimo maldą, palaimina žmogų ir pabeldžia į klausyklą, ženklindamas, kad galima persižegnoti ir eiti Bažnyčioje atlikti skirtos atgailos.
Tokia tradicinė formulė, tačiau jei žmogus pasakys kokį žodį ne taip – visiškai nesvarbu. Tai esmės nekeičia.
- Kokiais atvejais nesuteikiamas atleidimas už nuodėmes?
- Visada suteikiamas, jei žmogus išpildo būtinas sąlygas, nebent padarytos ypatingos nuodėmės, kurios būtų rezervuotos aukštesniam dvasiniam autoritetui, pavyzdžiui, Apaštalų Sostui. Tai gali būti pasikėsinimas į popiežių, Švenčiausiojo Sakramento išniekinimas, kiti Kanonų Teisėje numatyti ypatingi atvejai. Tačiau tokių nuodėmių pas mus žmonės praktiškai nepadaro.
- O kaip dėl išsiskyrusių ir sukūrusių pakartotines santuokas?
- Be bažnytinės santuokos gyvenantys žmonės atlikti išpažintį gali, tačiau jie negauna išrišimo, nes, pagal Bažnyčios mokymą, gyvena nuodėmėje.
Kunigas tokį žmogų tikriausiai paguodžia, pataria nenusiminti, pasitikėti Dievo gerumu. Ir sako: „dabar aš tave palaiminsiu, bet išrišimo neduosiu“.
Kai kalbėjome apie išpažintį sakiau, kad ją atlikus reikia pasižadėti daugiau to nebekartoti, tačiau kaip, jei negyveni bažnytinėje santuokoje? Tokiu atveju pasiryžimas gyventi pagal Bažnyčios mokymą yra tarsi niekinis, nes neįmanoma jo įgyvendinti. Nebent žmonės susitartų gyventi kaip brolis ir sesuo. Tačiau taip nebūna, tokie susitarimai tėra išimtys.
Negalima iš Bažnyčios mokymo visumos ištraukti dalykų, kurie patinka ir atmesti tuos, kurie nepatinka. Nors, kalbant apie bažnytinę santuoką, šiandien nebėra taip, kaip buvo prieš kelis dešimtmečius, kai, nors ir santuoka nepasisekdavo, sakramentas pririšdavo žmogų prie sutuoktinio iki grabo lentos.
Dabar visose vyskupijose veikia bažnytiniai tribunolai, kurie nagrinėja santuokines bylas. Žmones, kurie sudarė bažnytinę santuoką, bet dėl rimtų priežasčių jų gyvenimas nepavyko, raginčiau kreiptis į bažnytinius teismus tos vyskupijos teritorijoje, kurioje buvo sudaryta santuoka ir prašyti, kad bažnytinis teismas pripažintų santuoką negaliojančia.
Į bažnytinius tribunolus kreipiasi žmonės, kurie nori savo gyvenimą tvarkyti pagal Bažnyčios mokymą ir toliau eiti sakramentų – ne tik išpažinties bet ir Komunijos.