Sekmadienį vyksiantis antrasis Lenkijos prezidento rinkimų turas, kaip ir pirmasis, Lietuvoje nesulaukia didelio dėmesio. Pastaraisiais metais pastebimai pagerėjusių dvišalių santykių nenusiteikęs gadinti Vilnius įvykius stebi gana pasyviai ir vengia prisidėti prie Vakarų Europoje vis stiprėjančios kritikos Varšuvai, kuri kaltinama autoritarizmo tendencijomis – konstitucinio teismo reforma, valymai šalies žiniasklaidoje ir aršėjanti valdžios bei ypač jos rėmėjų retorika prieš homoseksualus Lenkijoje dedami ant svarstykių kartu su Lietuvos ir Lenkijos strategine partneryste.
Pastaroji – energetikos, saugumo ir kitose srityse nusveria ir džiaugiamasi dvišaliais projektais, o iki tol santykius nuodiję „trijų raidžių problemos“, originalių pavardžių rašybos pasuose, mokyklų ir kitos problemos – tarsi išnykusius. Apie tai savo savo spaudos konferencijoje užsiminė ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, pažymėjęs, kad esminių nesutarimų su Lenkija, į kurią vyksta kitą savaitę po rinkimų šioje šalyje, nėra.
Tačiau toks paradoksas, kad Lietuvos santykiai su Lenkija pagerėjo kaip tik tuo metu, kai Lenkijos valdžioje jau 5 metus įsitvirtino ir pozicijas dar labiau sustiprino euroskeptiškieji bei nacionalizmo pliūpsniais garsėjantys Lenkijos dešinieji, o ne centro-kairės, liberalesnių pažiūrų politikai, anot A. Michniko, neturėtų užliūliuoti lietuvių.
„Jūs dar pamatysite ilgus Lenkijos šovinstų dantis! Jei panorės – bet kuriuo momentu gali kilti konfliktas“, – įspėjo A. Michnikas.
Lenkijai žada ir Maidaną
Savo kritiško požiūrio į dešiniųjų valdomą Lenkiją niekuomet neslėpęs A. Michnikas nesiryžo prognozuoti rinkimų rezultatų: apklausos rodo, kad konservatyviųjų jėgų labiau palaikomas dabartinis šalies vadovas Andrzejus Duda ir jo varžovas, liberalesnių pažiūrų Rafalas Trzaskowskis apklausose atrodo apylygiai – naujausi duomenys rodo, kad R. Trzaskowskis surinks apie 45 proc., o A. Duda – 44 proc.
R. Trzaskowskiui laimėjus gali įsivyrauti pusiausvyra – prezidentas turi veto teisę – ne realią valdžią, bet galią blokuoti įvairias antidemokratines iniciatyvas. Be to, tokia pergalė būtų bus signalas šaliai, kad ateina galas Kaczynskio monopolizmui.
„Galiausiai Kaczynskio vyriausybę pasiūsime į pensiją, bus dekačynskizacija“- juokdamasis kalbėjo A. Michnikas, tačiau neslėpė pesimizmo.
„A. Duda turi disciplinuotą elektoratą – paskui jį eis visi, net ir beraščiai. Tokio lojalumo ir disciplinos jo varžovas neturi – su juo viskas gerai, tai kitos kartos, nepriklausomos Lenkijos žmogus, galėtų būti mano sūnus“, – nenoromis apie Lenkijos politikos mūšį kalbėjo pašnekovas.
Jo nuomone, šiuo metu padėtis Lenkijoje yra ypač pavojinga: tai, jog valdančiųjų partija perėmė žiniasklaidos, specialiųjų tarnybų, diplomatijos kontrolę, naudojasi savo svertais ekonomikoje yra teisinės valstybės destrukcija, o rinkimų baigtis nėra aiški. Viena aišku, jei laimės A. Duda – padėtis šalyje prastės ir, pasak A. Michniko, galiausiai lenkų kantrybė trūks.
„Žinoma, galimybių dar yra, tai – dar ne žaidimo pabaiga. Bet jie tie procesai, kurie vyksta Lenkijoje dabar tęsis, tai galiausiai pas mus bus Maidanas. Nes pusė Lenkijoje neišlaikys, aš esu įsitikinęs. Dabar dar galime laisvai balsuoti, nežiūrint į visas valdžios intrigas. Bet jei nebus kitos išeities – bus Maidanas“, – dramatiškai šnekėjo A. Michnikas, primindamas protestus Kijeve 2014-pradžioje, kaip prorusišką valdžią Ukrainoje nuvertė Kijevo Maidano aikštėje įsitvirtinę protestuotojai. A. Michnikas neatsitiktinai pasirinko Maidaną ir rytų pavyzdį, atmesdamas palyginimus su chaotiškais 1968-ųjų protestų įvykiais Prancūzijoje, kur jaunimas buvo sukilęs prieš konservatyviąją valdžią.
„Ten buvo karnavalas, jie norėjo permainų, bet jų reikalavimai buvo absurdiški – nuo Che Guevaros iki Mao portretų, to Lenkijoje nebus. Lenkijoje ir demokratinių jėgų pusėje irgi visokių žmonių yra, taip pat ir konservatyvių pažiūrų žmonės – jie nusiteikę prieš dabartinę valdžią, bet nėra LGBT rėmėjai, sako, kad čia asmeninis reikalas“, – pažymėjo A. Michnikas. Jis pabrėžtinai liberaliųjų pažiūrų politikus vadino „demokratinėmis jėgomis“ ir neslėpė, kad dabartiniai valdantieji stumia šalį putinizacijos keliu. Ir čia lenkai nėra vieni.
Žengia Putino keliu?
Kalbai pasisukus apie platesnį kontekstą – nacionalizmo, radikalizmo, populizmo nuotaikas Europoje ir JAV, A. Michnikas pabrėžė: Lenkija šiuo požiūriu nėra pernelyg išskirtinė.
„Pažvelkite į JAV, į Trumpą, į Italiją, į Prancūziją, tai ta pati tendencija. Klausiate kodėl? O kodėl protingieji anglai nubalsuoja už Brexit? Paprasto atsakymo nėra“, – teigė A. Michnikas. Vis dėlto, jo manymu, Europoje yra dvi šalys, kurios ryškiai išsiskiria – Vengrija ir ta pati Lenkija, kuriose „matome lėtą maršą link autoritarizmo“.
„Pas mus vyksta šalies putinizacija. Lenkijoje ekonominiai ir kiti pasiekimai per 30 laisvės metų yra neįtikėtini. Tai jau kita šalis. Tačiau visos permainos atneša naujų iššūkių ir kaip matome – žmonių lūkesčiai auga greičiau, nei objektyvios galimybės. Pavyzdžiui, šalies Rytuose ir Vakaruose egzistuoja ekonominė ir socialinė takoskyra.
Kitas veiksnys – skirtumas tarp modernizatorių ir konservatorių. Ir vieni, ir kiti – normalu bet kurioje visuomenėje, tačiau Lenkijoje matome modernizacijos bangą, o kitiems tai yra nuoskauda, nes visi tradiciniai mūsų tėvų ir senelių modeliai yra atmetami. Pavyzdžiui, ir Lenkija, ir Lietuva yra katalikiškos šalys, bet Lenkijoje katalikų bažnyčios įtaka yra stipresnė ir ji gina visas privilegijas.
Tai yra revanšas už diskriminacijos laikus komunistų valdymo metais. Katalikybė tradiciškai yra lenkiško identiteto dalis, nes tai buvo pasipriešinimo ir autoriteto simbolis.
Antra, yra tradicijų gynyba nuo LGBT – esą visi žino, kad šeima tai yra normali santuoka tarp vyro ir moters, ko jūs čia dar užsinorėjote, homoseksualai yra nesvarbūs.
Trečia, moters vaidmuo visuomenėje – virtuvė, vaikai ir bažnyčia, o juk dabar moterys eina į verslą, kultūrą, politiką, kaipgi taip. Nacionalizmas Lenkijoje labai svarbus. Dabar dar viskas suplakta su populizmu, socialiniu radikalizmu, o tai jų projektas, su kuriuo jie laimėjo prieš penkerius metus“, – teigė A. Michnikas.
Jis pripažino, kad ir liberaliųjų – demokratinių jėgų politikai padarė nemažai klaidų, o bet kokie skirtingų ideologijų bei jų rėmėjų nesutarimai yra visiškai natūrali būsena atviroje visuomenėje. Tačiau Lenkijoje
tos tendencijos, kurios sustiprėjo su Jaroslawo Kaczynskio partijos „Įstatymas ir teisingumas“ įsitvirtinimu valdžios viršūnėje, pasak A. Michniko, yra ne tik pavojingos, bet ir naudingos Kremliui.
„Kremliaus požiūriu, akivaizdu, kad tai, ką daro J. Kaczynskis, jo partija, jo valdžia, tai yra dovana Putinui. Aišku, šiandien tarp jų nebus meilės, nes tai psichologiškai neįmanoma, bet Europoje nėra vietos Lenkijai, kuri būtų izoliuota tarp ES ir Rusijos. Tai, kas vyksta Lenkijoje yra lėta šalies putinizacija. Yra net panašūs simboliai: „Lenkija stojasi ant kojų“.
Tai juk Kremliaus citata, panašus mąstymas!“, – teigė A. Michnikas. O tokia Lenkija, pasak pašnekovo, gali būti pavojinga ir kaimynėms, mat net jeigu santykiai, pavyzdžiui, su Lietuva per pastaruosius 5 metus tik gerėjo, tai dar nereiškia, kad artimiausiu metu jie tokie ir išliks.
Dvišaliai santykiai – įkaito padėtyje
„Jūs dar pamatysite ilgus Lenkijos šovinistų dantis! Jau buvo konfliktas su Ukraina dėl kapų. Aišku, su Lietuva nėra noro konfliktuoti ir kai su lietuviais nėra konflikto, pas mus sakoma, kad tai yra labai geros žinios – mums nereikia to konflikto, kai mes jau persipykome ir su ES, ir su Ukraina. Bet jei (Lenkijos valdantieji) panorės – konfliktas bet kuriuo momentu gali kilti, nes savo būdu jie nesupranta, kad galima palaikyti partnerystę su kaimynais“, – įspėjo A. Michnikas ir ėmė juokauti.
„Dabar – taip, Lietuva mums nepavojinga, bet „mes žinome, kas tokie yra lietuviai – jie norėtų atimti Seinius, Bialostoką (Balstogę)!“ „, – aršesnes lenkų nacionalistų nuotaikas pusiau juokais įgarsino A. Michnikas. Jis pateikė ir kitą paradoksalų pavyzdį.
„Buvo momentas, kai Lenkijos vyriausybė už Lenkijos pinigus palaikė Valdemarą Tomaševskį – didelį Maskvos draugą. Bet tada su ES ir Ukraina santykiai nusirito į katastrofos lygį, tai geriau, kad čia bent jau nebūtų konflikto. Daug kas, aišku, priklauso nuo to fakto, kad ir lietuviai, ir lenkai tebėra V. Tomaševskio įkaitai.
Anksčiau klausdavo Varšuvos: „kodėl tylite, jei Lietuvoje žemina lenkus?“ Atvažiavo Tuskas į Lietuvą prieš rinkimus, kažką pasakė vietos lenkams, kad viskas bus gerai, o Lietuvos politikoje V. Tomaševskis galiausiai tapo valdžios dalimi ir neprovokuoja jokių konfliktų.
Bet jei jo nebus valdžioje – vėl rėks ir vėl santykiai taps įkaitais, nes didelių konfliktų tarp mūsų šalių tiesiog nėra. Lietuvos lenkai yra dvejopo konservatyvumo aukos – katalikiško lenkiško ir sovietinio konservatyvizmo, tai toks Molotovo kokteilis“, – sakė A. Michnikas.
Jis nesiryžo veltis į sąmokslo teorijas apie tai, kad Lenkijos ir Lietuvos santykių pablogėjime kone kiekvieną kartą galima būtų įžvelgti ir Kremliaus leteną.
„Dabar nematau Kremliaus rankos, bet jei dirbčiau buvusiam KGB centre Maskvoje, aš duočiau didelius pinigus tiems šovinistams tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Bet neturiu argumentų, kad ta ranka yra. Vienas aišku – Lenkijos užsienio politikos kompromitacija yra dovana Putinui.
Tai, ką jis kalbėjo apie lenkų antisemitizmą, apie tai, kad Lenkija išprovokavo APK – tai niekai, bet tai yra Putino vidaus politikos dalis. Nes o kas jam ta Lenkija ar Lietuva? Pažiūrėkite į žemėlapį – kur mūsų šalys, o kur didžioji Rusija. Be Lietuvos didvalstybinės Rusijos mitas gyvuoja, o be Kijevo negali. Ar šiandien ta Rusija gali kelti grėsmę Lenkijai ir Lietuvai, kaip seniems priešams? Šiandien – ne, bet rytoj...“, – reikšmingą pauzę paliko A. Michnikas.
Jis taip pat įspėjo, kad tos tendencijos, kurios pastebimos Lenkijoje, gali pasikartoti ir Lietuvoje, nors pripažino nesąs Lietuvos šalies vidaus politikos specialistas. Tačiau vieną naujausių pavyzdžių, kaip palyginimą jis kaip mat pateikė. Jau susipažinęs su audra, kilusia dėl Lukiškių aikštės, jis sako įžvelgiantis panašius visuomenės susiskaldymo elementus ir savo šalyje.
„Aš į tai žiūriu iš specifinio požiūrio taško. Aš suprantu nacionalistų argumentus, nes irgi jaučiu sentimentus tokioms sakralinėms vietoms, kur žudė žmonės, tai simbolinės kapinės, bet iš kitos pusės esu įsitikinęs, kad tai tėra pretekstas ieškoti konflikto. Pilsudskio aikštėje Varšuvoje niekas netgi nenorėtų įrengti paplūdimio.
Pas jus kilo didelis skandalas dėl to paplūdimio Lukiškių aikštėje, o pas mus Varšuvoje kilo skandalas dėl Kaczynskio gatvės – paminklų Kaczynskiui jau ir taip daug, ko gero, daugiau, nei popiežiui. Tad Varšuvos valdžia pasakė „stop, jau užtenka“.
Na ir tada kilo skandalas: kaipgi taip galima? Juk čia šalies prezidentas, juk jis žuvo katastrofoje. Taigi, tai buvo pretekstas konfliktui ir jokios prasmės kompromisui. Negi tai pirmos svarbos klausimas pandemijos metu?“, – retoriškai klausė A. Michnikas.